lasai

1957-ųjų „Po Spalio vėliava“ – žvilgsnis į rokiškėnų kasdienybę ir buitį
Lina Dūdaitė

1957-ųjų laikraštis „Po Spalio vėliava“ – rokiškėnų gyvenimo veidrodis: nuo tvarkos ir švaros komunaliniuose butuose, drakoniškų bausmių už grūdų vagystes kolūkiuose iki kelionių lėktuvais į Vilnių, kainavusių tiek, kiek kolūkietis uždirbo per kelis mėnesius.

Vis dar apyslapčiai

1957-ųjų „Po Spalio vėliava“ skaitytojus pasitiko atnaujintas – pasikeitė laikraščio stilius: nuo pavadinimo dizaino iki drąsesnio, įdomesnio turinio. Kaip ir ankstesniais metais, prie redakcijos vairo tebestovėjo Adolfas Stašys. Kartais redaktorių pavaduodavo P. Milaknis, V. Dūdėnas. Redakcijos darbuotojai savojo laikraščio puslapiuose liko anonimai: metrikoje nebuvo jų pavardžių. Laikraštis rokiškėnus lankė ketvirtadieniais ir sekmadieniais, kainavo jis 15 kapeikų ir buvo leidžiamas maždaug pustrečio tūkstančio egzempliorių tiražu.

Sovietų Sąjungai nuslopinus laisvės kovas, gyvenimas stojo į okupacijos vėžes. Vis daugiau rokiškėnų laikraščio puslapiuose išdrįsdavo pasirašyti savo parengtus straipsnius. Nors buvo išlaikytas to meto oficiozams būdingas stilius: gausybė pranešimų iš „broliškų respublikų“, gausybė įvairiausių valdžios nutarimų ir sprendimų, tačiau ir pro juos prasisunkdavo žinios apie Rokiškio ir rokiškėnų kasdienybę, buitį, retokas pramogas, skaudžiausias problemas. Nors sovietinė valdžia kaip įmanydama ryškesnėmis spalvomis piešė gerėjančią sovietinio žmogaus padėtį, tikrovė, deja, buvo liūdna: beveik kiekviename numeryje buvo pliekiamas tingėjimas, apsileidimas, girtuokliavimas.

Laikraščio puslapiuose, bent jau straipsniuose, skirtuose sportui, kultūrai, mažėjo oficialumo, buvo ieškoma įdomesnių, originalesnių pavadinimų, pavyzdžiui, „Kamuolys virš tinklo“ ar „Prie 64 langelių“ (straipsnis apie šachmatus).

Originalus maketas

Itin daug pokyčių buvo laikraščio dizaine. Straipsniai maketuoti sudėtingai: su vadinamosiomis „kojomis“, juose buvo įterpti trumpi straipsneliai ar žinutės. Įprastai laikraščio puslapis dalinamas į septynias skiltis, tačiau kai kurios žinutės maketuojamos nesilaikant standartinio skilčių ploto. Nors kiekviena skiltis buvo atskirta ne tik tarpeliu, bet ir ištisine linija, kai kurie straipsniai dar buvo rėminami įvairaus dizaino rėmeliais: įvairaus storio bangelėmis, pynelėmis. Kadangi tokiame eklektiškame stiliuje buvo sunku išlaikyti tvarkingą eilučių lygiavimą, šią problemą laikraštininkai sprendė akivaizdžiai didindami tarpus tarp eilučių: antai nedidelėje D. Jakšto žinutėje „Ruošiasi pavasariui“  vienoje skiltyje – 10 eilučių smulkesniu šriftu, kitose dviejose – po devynias eilutes gerokai didesniu (sausio 6 d. numeris).

Šventiniai laikraščio numeriai buvo gausiai puošiami nuotraukomis. Deja, dauguma veidų jose – „draugiškų respublikų“ ar „draugiškų kolūkių, fabrikų“ darbuotojų. Rajono žmonių veidų laikraštyje buvo maža.

Literatūrinis konkursas

Laikraštis „Po Spalio vėliava“ ir 1957-aisiais išlaikė tradiciją telkti redakcijos pagalbininkus. Literatūros konkursui už geriausią apsakymą, apybraižą, feljetoną, eilėraštį buvo skirtos solidžios premijos. Prozos srityje rajono kūrėjai už pirmąją vietą galėjo tikėtis 300 rublių, už antrąją – 200, už trečiąją – 150. Poetams premijos buvo kuklesnės – pirmosios vietos laimėtojas galėjo tikėtis 200, antrosios – 150, trečiosios – 100 rublių. Konkurso sąlygose numatyta, kad jame dalyvaus visi literatūriniai kūriniai, išspausdinti iki 1958 m. sausio 1 d. Kadangi konkursas paskelbtas 1957 m. pirmajame „Po Spalio vėliava“ numeryje, varžytis dėl geriausiųjų titulo rokiškėnai galėjo visus metus.

Liko nuolatinės rubrikos

Šeštojo dešimtmečio „Po Spalio vėliava“ įgijo daugiau pastovumo: ir 1957 m. išliko skaitytojų pamėgtos rubrikos, buvo spausdinama daug rajono literatų kūrybos. Vasario 17 d. visas puslapis buvo skirtas Pakruojo poetams ir prozininkams.

Liko ir „Tiesiu taikymu“ skyrelis su jo pagrindiniu veikėju Krokodilu, ir sporto žinutės tapo nuolatinėmis paskutiniajame laikraščio puslapyje.

Nors kriminalinės naujienos buvo retas svečias sovietiniuose laikraščiuose, vis dėlto žinių iš teismo salės retkarčiais būdavo. Antai sausio 6 d. straipsnyje „Grobstytojai gavo pagal nuopelnus“ Rokiškio rajono milicijos skyriaus viršininkas I. Grišajavas parengė straipsnį apie kolūkyje „Lenino keliu“ įvykdytą 400 kg grūdų vagystę. Už ją penki kolūkiečiai buvo nubausti 4–6 m. laisvės atėmimo bausmėmis. Įdomu tai, kad milicijos vadovas analizavo ne tik nusikaltimą, bet ir priežastis, paskatinusias žmones vogti. Tik, deja, oficialios nusikaltimo priežastys gerokai skyrėsi nuo tikrųjų. „Kalbant apie kolūkinio turto grobstytojus, būtina paliesti priežastis, kurios pagimdė minėtą nusikaltimą. „Lenino keliu“ kolūkio valdyba ir asmeniškai pirmininkas drg.

Stazdauskas mažai domisi vadovaujančių kolūkio kadrų parinkimu ir jų auklėjimu. III laukininkystės brigados brigadininkas Jonas Jančiauskas visai neseniai buvo paskirtas vadovauti brigadai, bet jau spėjo parodyti tikrąjį veidą: girtuokliavo darbo metu. Jis gi buvo svarbiausiu grobstymo organizatoriumi, prieš tai organizavęs „krūminės“ išgėrimą L. Repeikos namuose“, – rašė I. Grišajavas. Deja, vagystės iš kolūkių sandėlių ir aruodų buvo kasdienybė ne dėl menkos darbuotojų priežiūros. Užmokestis už darbadienius buvo toks menkas, kad daugelis valstiečių ūkių gyveno iš to, ką užaugindavo asmeniniuose sklypuose arba… pavogdavo iš kolūkio sandėlių. Vogimai, „prirašinėjimai“, „kombinavimas“ – sovietinės sistemos kasdienybė ir pramonėje, ir žemės ūkyje.

O kolūkiuose ir darbuotojų pasirinkimas menkas – gabesnieji rokiškėnai vyko dirbti į didmiesčius. Masinis girtavimas buvo tautos atsakas į kardinaliai pasikeitusias gyvenimo sąlygas: dešimtmečius ištisų kartų puoselėti ūkiai nusavinti, o jų šeimininkai – pririšti dirbti kolūkiuose už elgetišką atlygį, nemažai rokiškėnų žuvo laisvės kovose, buvo ištremti. Negalėdami prisitaikyti prie okupacijos sąlygų, daugelis lietuvių užsimiršimo ieškojo degtinės butelyje.

O prisigėrę krėsdavo eibes: daužydavo langus, keiksnodavo valdžią ir juos raminti bandžiusius kaimynus ar milicininkus. Pastebėta, jog gerokai sušvelnėjo bausmės už tokias eibes: triukšmautojai buvo baudžiami 3–15 parų areštu.

Pasakojimas apie streiką

Kaip ir visi to meto laikraščiai, „Po Spalio vėliava“ turėjo atiduoti duoklę oficialiajai propagandai. Taigi kartkartėmis (maždaug kartą per mėnesį) pasirodydavo koks antireliginis straipsnis, pasitaikė ir istorinių apybraižų, kritikuojančių dvarponius ar tarpukario Lietuvą. Vienas tokių – Henriko Vikerto straipsnis „Rokiškio darbo žmonių kova už Tarybų valdžią“ (vasario 17–21 d.) pasakojo apie 1905 m. darbininkų streiką Rokiškio dvare, kurio metu prieš Velykas darbininkai užmušė vieną mašinistą. Po streiko gerokai buvo padidintas ir darbininkų, ir statybininkų atlyginimas. Žinoma, toks pasakojimas neapsiėjo be pogrindinės Komunistų partijos kuopelių veiklos: tokia mūsų rajone buvo įkurta 1919 m. birželį Antanašėje. Kitoje straipsnio dalyje pasakojama apie vokiečių kariuomenės skriaudas rokiškėnams.

Propaganda persunkti ir Darbo žmonių deputatų tarybų rinkimams skirti straipsniai. Apie tai, kad rinkimų dieną apskritai agituoti negalima, nebuvo nė minties. Kovo 3 d. laikraštis skirtas būtent rinkimams. O jų rezultatai pribloškia – iki 19 val. buvo balsavę visi rajono rinkėjai!

Skelbimai – gyvenimo veidrodis

Reklama sovietmečiu buvo retas svečias laikraščių puslapiuose. Nacionalizuotos įmonės, planinė ekonomika ir nuolatinis prekių bei paslaugų trūkumas – sovietinės okupacijos realybė. Tačiau iš retų valdiškų skelbimų akylesnis skaitytojas sužinos, kad, pavyzdžiui, kelionė lėktuvu iš Rokiškio į Vilnių kainavo… 55 rublius ir 60 kapeikų. Jei keleivis pirkdavo ir atgalinį bilietą, abu bilietai buvo parduodami su 10 proc. nuolaida. Taip pat lėktuvu buvo galima vežti bagažą bei krovinius („Keleivių dėmesiui“, sausio 6 d.).

1957-ųjų sausio 21 d. pradėjo veikti Rokiškio autobusų stotis. Ji buvo įsikūrusi Tarybų aikštėje (Baltieji stulpai) – taip nurodyta skelbime.

Gausėjo ir rokiškėnų mėgiamų užuojautų. Jos buvo skirtos ne tik partijos vadukams, įstaigų ar įmonių vadovams, bet ir eiliniams rokiškėnams – moksleiviams, darbininkams, valstiečiams. Jas pasirašydavo bendraklasiai, kurso draugai, bendradarbiai.

Vasario 28 d. numeryje pasirodė labai įdomus skelbimas: „Grįžimo į tėvynę“ komiteto Lietuvos iniciatyvinė grupė pranešė, kad rokiškėnai gali susirasti gimines, esančius užsienyje, bei kviesti grįžti į tėvynę. Skelbime teigiama, jog komitetas sulaukia gausybės prašymų padėti surasti į „kapitalistines“ valstybes išvykusius giminaičius.

Rokiškėnai, kokia bebūtų „dosni“ sovietinė santvarka, niekaip neišsivertė be asmeninių daržų. Todėl miesto vykdomasis komitetas balandžio viduryje pareikalavo savininkus sužymėti savo plotelius, antraip jie bus atiduoti kitiems, norintiems turėti daržą.

Gegužės 1-osios proga rajono ryšių kontora atpigino telegramas: pritaikius nuolaidą jos kainavo po 15 kapeikų už kiekvieną žodį. Įprastai tokia telegrama kainavo perpus brangiau.

Rokiškio inkubatorinės paukštininkystės stotis skelbėsi pardavinėjanti vienadienius viščiukus. Už tokį paukštelį prašyta 1,5 rublio. Liepos pabaigoje skelbta, kad Rokiškio rajkoopsąjungos paruošų kontoroje bus pardavinėjami „Vienos mėlynųjų“ veislės triušiai.

Kaip ir dabar, tolimais 1957-aisiais didelę paklausą turėjo grybai. Už kilogramą džiovintų baravykų galvučių Rokiškio rajkoopsąjungos vartotojų kooperatyvas mokėjo po 40 rublių, kotelių – 20 rublių, raudonikių galvučių kilogramą – 8 rublius. Už kilogramą šviežių grybų, kurie supirkinėti Rokiškio dešrinės patalpose, mokėta: už baravykų galvutes – 4 rubliai, kotelius – 2 rubliai, raudonikių galvutes – 2 rubliai. Ruduokių ir gruzdų kilogramas kainavo 2,5, kitų grybų – 1 rublį.

Rajono įmonės nuolat ieškojo darbininkų. Tačiau „Po Spalio vėliava“ skelbimus spausdino ne tik Lietuvos fabrikų ir artelių vadovai. Antai liepos 14 d. krovikų ir įvairių darbininkų ieškojo Krustpilės (Latvija) cukraus fabrikas. Skelbime rašyta, kad pavėžėjimas į darbą – fabriko sąskaita, be to, viengungiams numatytas bendrabutis.

Jokio privatumo

Sovietinio žmogaus gyvenimas buvo viešas: nuo apatinių baltinių ant bendrajame kieme sumeistrautos džiovyklos iki valgiaraščio. Antai, „Partijos ir Vyriausybės“ dėka komunalinius butus Rokiškyje gavę žmonės gyveno tarsi po padidinamuoju stiklu. „Respublikos g-vė Nr. 11 namas vos 3 mėnesiai kaip atremontuotas, o pas pil. Demedenkovą išdaužyti langai, apskaldytos durys, sulaužytos rankenos, o ant grindų skaldomos malkos. Pil. Vabolienė anksčiau turėjo nedidelį vieną kambariuką, kuriame esą negalima palaikyti švaros, ir prašant suteiktas dviejų kambarių ir virtuvės gyvenamasis plotas Vilniaus g-je Nr. 5, tačiau ir čia kambariuose didelė nešvara, grindys plaunamos per metines šventes ir liko molinė asla“, – rašoma rajono komunalinio ūkio skyriaus vedėjo B. Butkevičiaus straipsnyje „Teisingai naudotis komunaliniais butais“ (sausio 13 d.).

Pirmosios komjaunuoliškos vestuvės

Gegužės 16 d. numeryje D. Dilytė aprašė pirmąsias rajono komjaunuoliškas vestuves. Liaudies šokių kolektyvas scenoje šoko jubiliejinį 100-ąjį šokį ir šventė komjaunuolių, kolektyvo narių Nijolės Jokšaitės ir Raimo Muzikevičiaus vestuves. Programoje buvo lietuvių liaudies šokiai, kuriuos atliko ir jaunieji, ir piršliai. „Reikalinga, kad tokia puiki tradicija, plačiai panaudojant puikius lietuvių liaudies papročius, rastų atgarsį mūsų jaunosios kartos tarpe“, – rašė autorė.

Apsakymas – išsikirpti

Rugpjūčio 1 d. „Po Spalio vėliava“ pradėjo spausdinti E. Uldukio apsakymą „Dėdė Kolia“. Iš pažiūros šis kūrinys ne daug kuo skyrėsi nuo kitų panašių apsakymų: tas pats už ausų pritemptas ideologinis turinys, naujo kolūkinio gyvenimo pranašumas prieš senąją, privačia nuosavybe, samdomu darbu pagrįstą tvarką. Apsakymo naujovė – jis sumaketuotas taip, kad būtų galima jį išsikirpti ir iš puslapių susiūti ar surišti knygutę. Tam, kad būtų patogiau kirpti, apsakymo puslapiai suskilčiuoti ir sunumeruoti.

Pavyzdys užkrečia – po kelių numerių lygiai taip sumaketuotas ir R. Eitvydo apsakymas „Laukinė brigada“.