1949 m. „Tarybinis Rokiškis“ – apie kolūkius ir socialistinę statybą
Lina DŪDAITĖ
1949 m. „Tarybinis Rokiškis“ – to meto visuomenės aktualijų atspindys. Jo puslapiuose – ir kolūkių kūrimasis, ir pramonės augimas, ir valdžios kova su katalikybe.
Daugėjo drąsos
1949 m. „Tarybinis Rokiškis“ keitėsi ir augo. Jo tiražas metų pradžioje siekė 4 tūkst., vėliau – 3 tūkst. 500 egzempliorių. Laikraščio redakcijai vadovavo Anatolijus Fainbliumas. Tačiau daugiau žinių nei apie „Tarybinio Rokiškio“ korespondentus, nei kitus darbuotojus dar nebuvo skelbiama. Vis dėlto rokiškėnai drąsėjo – vietoj slapyvardžių ir inicialų pasirodydavo vis daugiau pavardžių. 1949 m. kovo 17 d. laikraštis išspausdino skelbimą, kad redakcija ieško darbuotojų. Nebuvo skelbiama, kokių konkrečiai, koks turi būti jų išsilavinimas.
Gausėjo ir redakcijos talkininkų rajono miesteliuose bei kaimuose gretos. Atsirado nuolatinė rubrika „Tarybinio Rokiškio paštas“, kurioje trumpai buvo apžvelgiamos svarbiausios skaitytojų atsiųstos žinios. Štai Lukštuose pradėjo veikti kursai beraščiams ir mažaraščiams. Juos lankė 10 asmenų. O Rokiškio komercinės arbatinės kasininkė blogai aptarnauja klientus, verčia juos gaišti. Aleksandravėlėje susibūrė sporto klubas „Vienybė“. 36 vietos gyventojai domėjosi lengvąja atletika, žiemos sportu, šaškėmis ir šachmatais.
Spalio 23 d. buvo sušauktas apskrities darbininkų ir valstiečių korespondentų antrasis suvažiavimas. Jame dalyvavo per 300 rajono žmonių. Apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Vosylius kritikavo laikraštį už per menką dėmesį tarybinės statybos klausimams. Taip pat jis pasigedo teatrų spektaklių bei filmų recenzijų, bibliografinių straipsnių. Kiti suvažiavimo kalbėtojai ragino laikraštį daugiau dėmesio skirti propagandiniams, antiklerikaliniams straipsniams, kelti kolūkiečių revoliucinį budrumą bei propaguoti geriausių gyvulininkų darbo patyrimą.
Kolūkinė agitacija
Dominuojanti laikraščio tema – žemės ūkis. Viena skaudžiausių to meto visuomenės problemų – spartėjanti kolektyvizacija. Nenorėjo rajono ūkininkai burtis į kolūkius, atiduoti jiems savo žemę, gyvulius ir padargus. Tad kiekvieno naujo kolektyvinio ūkio susibūrimas buvo džiugi žinia rajono valdžiai. Štai vasario 29 d. žinutėje „Naujas kolektyvinis ūkis“ skelbiama: „Obelių valsčiaus Kreščionių apylinkės darbo valstiečiai, įvertinę kolektyvinio ūkininkavimo reikšmę prieš pavienį, susibūrė į žemės ūkio artelę. Į šią artelę įstojo apie 30 darbo valstiečių šeimų. Ji apima Degučių, Veselavos, Dumblių ir dalį Kreščionių kaimų.“
Kovo 3 d. „Tarybinis Rokiškis“ džiugiai skelbė, kad Onuškio apylinkėje susibūrė jau trečiasis kolūkis, į kurį įstojo 21 Naujasodės kaimo valstietis. Laikraštyje atsirado netgi nauja rubrika „Kolektyvinio ūkio valstiečio kampelis“. Buvo spausdinami kitų rajonų pavyzdinių kolūkių, pvz., Jurbarko apskrities „Nemuno“, gamybiniai planai.
Šiai temai skirti netgi tokie straipsniai kaip „Kolektyvizacijos tematiką literatūroje – kolektyvinių ūkių santvarkos propagavimui!“, „Propaguoti veikalus, vaizduojančius kolektyvinių ūkių statybą“.
Teminės publikacijos
Štai Tarptautinės moters dienos proga kovo 8-ąją „Tarybinis Rokiškis“ buvo skirtas moterims. Tačiau jame nėra šiandieniniams moterų žurnalams įprastų straipsnių apie žymias rokiškėnes, grožio ar buities patarimų. „Tarybinės moterys – patriotės visas savo jėgas ir žinias atiduoda komunistinės visuomenės sukūrimo reikalui.“ O skyrelyje „Jas žino visa apskritis“ kalbama ne apie gydytojas, mokytojas ar kultūros darbuotojas, o apie… Rokiškio tarybinio ūkio geriausią melžėją Anelę Ragelienę, kiaulių šėrikę Jadvygą Aleksiejūtę, kuri „įsipareigojo iš kiekvienos motininės kiaulės išauginti ne mažiau kaip 18 paršų“, veršelių augintoją Eleną Ratkaitę, 170-185 proc. išdirbio normą vykdančias fabriko „Linas“ darbininkes Marę Kubiliūtę ir Genę Bulovaitę bei tokį pat darbo našumą pasiekusią „Nemuno“ fabriko darbininkę spartuolę, komjaunuolę Danutę Kanopaitę.
Net moterų dieną nepavyko apeiti kolūkių kūrimo temos: per du puslapius išsidriekė straipsnis „Ką kolektyviniai ūkiai duoda moterims“.
Balandžio 2 d. laikraštyje pasirodė „Tarybiniu keliu“ – „Karolio Požėlos vardo kolektyvinio ūkio valdybos organas“. Šis maždaug du trečdalius puslapio užimantis laikraštukas buvo skirtas to kolūkio aktualijoms: pasirengimui pavasario sėjai, trumpai papasakota apie laukininkystės brigadą ir kolūkio spartuolius, pateikta agronomo patarimų, žinučių iš kolūkio kultūrinio gyvenimo.
Balandžio 23 d. laikraštyje minimas Lenino gimtadienis, todėl visas puslapis skiriamas rokiškėnų mintims apie marksistinę-leninistinę ideologiją.
Gegužės 5-osios, Tarybinės spaudos dienos, proga „Tarybiniame Rokiškyje“ pasirodė specialus pridėtinis lapas, kuriame analizuojami sovietinės spaudos uždaviniai, pasakojama apie fabrikų ir žemės ūkio artelių laikraščius.
Birželio 6 d. laikraštis minėjo rusų poeto Aleksandro Puškino 150-ąsias gimimo metines. Tos dienos laikraštis buvo skirtas vien jo kūrybai bei iškilmingiems renginiams poeto garbei aprašyti.
Kultūros ir sporto naujienos
Kaip ir ankstesniais metais, laikraštis daug dėmesio skyrė kultūros temoms. Štai kovo 3 d. numeryje spausdintas straipsnis „Teatrinės saviveiklos ratelio kelias“. Jame rašoma apie Rokiškio kultūros namų „vaidybininkų sekciją“, susibūrusią 1948 m. rudenį. Jos pirmajam spektakliui, B. Dauguviečio pjesei „Laimė“, trūko šalutinių vaidmenų atlikėjų. O štai jau 1949 m. pavasarį teatru domėjosi 35 rokiškėnai. Jie sugebėjo vienu metu rengti net du spektaklius. Vaidybininkų sekcijos vadovas Ambrozaitis laikraščiui skundėsi, kad teatrui trūksta ne tik geros scenos, bet ir dekoracijų, nėra perukų ir butaforijos reikmenų.
Liepos 14 d. „Tarybiniame Rokiškyje“ skelbiama, kad duris atvėrė Rokiškio kraštotyros muziejus. Jame – ne tik tiems laikams privalomos socializmo „statybos“ ekspozicijos, bet ir muziejaus darbuotojų iniciatyva paruoštas vertingas vidurinio geležies amžiaus radinių skyrius.
Pavasarį imta spausdinti ir skaitytojų atsiliepimus apie naujas knygas. Štai pandėlietis Bronius Šarkiūnėlis analizavo A. Gudaičio-Guzevičiaus knygą „Kalvio Ignoto teisybė“. Jo analizė – tai glaustas knygos turinio atpasakojimas, įpinant tais laikais būtinus keliaklupsčiavimus komunistinei ideologijai, tokius kaip: „Supratęs tarybinės literatūros partiškumą, A. Gudaitis demaskuoja visokius išnaudotojus, parodo klasinę kovą tarp engėjų ir engiamųjų.“
„Tarybiniame Rokiškyje“ atsirado skyrelis „Mūsų kalendorius“, kuriame buvo spausdinamos rajono mokytojų parengtos žymių šalies rašytojų biografijos.
Nuolatiniu tapo ir sporto skyrelis. Jame pasakojama apie rajono sporto būrelių veiklą, pateikiamos žinios apie rokiškėnų pasirodymus įvairiose sporto varžybose. Laikraštis ir pats tapo sporto rėmėju – gegužės 1 d. numeryje skelbiama apie pasirengimą „Tarybinio Rokiškio“ krepšinio taurės turnyrui, kuriame dalyvauti žadėjo vyrų ir moterų komandos.
Maždaug 1948-1949 m. sustiprėjo sovietinės valdžios puolimas prieš Bažnyčią. Jis atsispindėjo ir „Tarybinio Rokiškio“ puslapiuose. Štai balandžio 16 d. numeryje, matyt, prieš šv. Velykas, „demaskuojama“ šios šventės kilmė. „Vaikiškos legendos apie dievų prisikėlimą ir joms panašios yra senų laikų primityvių prietarų liekanos“, – rašoma profesoriaus J. Baldžiaus straipsnyje „Velykų kilmė“.
Švietimo problemos
„Tarybinis Rokiškis“ atspindėjo ir aktualias to meto švietimo problemas. Jos panašios į šiandienines – nemažai gimnaziją baigusių jaunuolių nebuvo apsisprendę dėl būsimosios profesijos. „Mūsų krašte vyksta socialistinė statyba, ji reikalinga rimtai pasiruošusių, pilnai apsišarvavusių priešakinio tarybinio mokslo žiniomis darbininkų. Todėl jaunuoliai neturi teisės gaišti laiko bereikalingoms studijoms, „ieškant“ savo pašaukimo, bet, dar būdami gimnazijos suole, privalo rimtai ir atsakingai apsispręsti, kokią profesiją pasirinks baigę gimnaziją“, – kovo 5 d. straipsnyje „Kuo būti“ rašė Rokiškio apskrities liaudies švietimo skyriaus inspektorius Jonas Vainiliūnas.
Aktualios bėdos
Tačiau paprastus rokiškėnus domino ne grandioziniai kolūkių kūrimo planai, kultūrinio gyvenimo aktualijos, o kasdienės, žemiškos problemos. Štai suvainiškėnai skundėsi, kad po gaisro taip ir nesuremontuotas miestelio malūnas, todėl jie priversti kelias dienas gaišti kelionėms 15-20 km į kitus malūnus.
Rokiškio Tyzenhauzų alėjoje, prie tvenkinių, nebuvo tvoros, todėl pasibaidę mašinos į juos šoka valstiečių arkliai. Miesto vykdomojo komiteto vadovas pažadėjo užtverti tvorą.
Kamajiečiai prašė suremontuoti tiltą, mat jis toks prastas, kad verčiau važiuoti per upę…
Valstybinės laidotuvės
1949 m. balandžio 12 d. žuvo Rokiškio apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pavaduotojas Jonas Michailovas. Todėl balandžio 16 d. laikraštyje pasirodė didelis nekrologas bei trys užuojautos jo šeimai. O laidotuvių komisija paskelbė, kad velionis pašarvotas miesto Kultūros namuose ir laidotuvės vyks balandžio 17 d.
***
Kovo 8 d. „Tarybinis Rokiškis“ skirtas moteriai – komunizmo kūrėjai.
