lasai

1958-ųjų „Po Spalio vėliava“: daugiau dėmesio rajono žmogui
Lina Dūdaitė

1958-ieji pasaulio istorijoje – aštrėjančios laisvojo pasaulio ir komunistinio bloko konfrontacijos metai. O sovietinėje Lietuvoje jie buvo gana ramūs. Vos prieš dvejus metus Vengrijoje buvo pažintos chruščiovinio atlydžio ribos: šios tautos laisvės siekius „Budapešto rudens“ metu negailestingai sunaikino sovietiniai tankai. Atlydžio ribas pasiekė ir sovietinė visuomenė. Ji drąsėjo: to meto laikraštyje „Po Spalio vėliava“ gausėjo autorių pavardžių. Augant techninėms galimybėms, laikraštis tobulino savo dizainą, gausėjo rajono žmonių nuotraukų.

Pokyčiai – nuo pirmųjų numerių

Jau pirmajame 1958-ųjų metų „Po Spalio vėliava“ numeryje –  akivaizdūs dizaino pokyčiai. Pasikeitė laikraščio pavadinimo stilius. Tiesa, vidiniuose puslapiuose išliko nemažai eklektikos: šriftų ir rėmelių gausa, įmantrus ir skaitytojui ne visuomet patogus maketavimo stilius. Štai vien tik pirmojo metų numerio antrajame puslapyje buvo panaudoti 9 skirtingi šriftai bei trijų tipų rėmeliai. Susidaro įspūdis, kad tuomet buvo madinga pademonstruoti visą spaustuvėje turimų šriftų rinkinį.

Kiek mažiau į akis krinta laikraščio turinio pokyčiai. Nepasirašyti straipsniai tampa retenybe „Po Spalio vėliava“ puslapiuose. Tiesa, jo metrikoje tėra nurodyta redaktoriaus pavardė – Alfonsas Stašys – bei redakcijos telefono numeriai: redaktoriaus – 104 ir bendrasis – 18. Balandžio 27-osios numerį pasirašė naujas redaktorius – Z. Lapinskas.

Laikraštis leidžiamas 2500 egzempliorių tiražu, kainavo 15 kapeikų ir skaitytojus lankė ketvirtadieniais bei sekmadieniais, o nuo gegužės – trečiadieniais ir šeštadieniais.

Kaip jau įprasta, sovietinių švenčių dienoms skirti laikraščiai buvo gerokai puošnesni: straipsnių pavadinimai spalvoti, daugiau nuotraukų, piešinių. Birželio 14-osios numeris toks pat šventinis. Jis teminis – skirtas Rokiškyje vykusiam tarprajoniniam jaunimo festivaliui. Renginyje dalyvavo trijų rajonų – Rokiškio, Obelių ir Pandėlio – jaunimas.

Proginis turinys

Kaip ir visi to meto laikraščiai, „Po Spalio vėliava“ buvo valdžios oficiozas. Taigi, jo puslapiuose vis dar buvo gausybė oficialiosios informacijos: sovietinės valdžios sveikinimai, įsakai, proginiai straipsniai, nekrologai „broliškų“ šalių komunistinių partijų lyderiams.

Tačiau laikraštis nemažai dėmesio skyrė ir rajono būsimųjų kūrėjų ugdymui, kasmetinio literatūrinio konkurso solidžiais prizais skatindamas geriausius prozos ir poezijos kūrinių autorius. Balandžio pabaigoje paskelbtas ir fotografijų konkursas. Jo temos įvairios – nuo žemės ūkio ir pramonės pasiekimų iki gamtovaizdžių. Premijos solidžios: pirmosios vietos laimėtojui skirta 100 rublių, antrosios –  75, trečiosios –  50.

Nebuvo užmiršti ir sporto mėgėjai. Gausėjo žinučių iš rajono varžybų, pirmą kartą pradėti spausdinti šachmatų uždaviniai, skelbtas jų sprendimo konkursas.

1957-ųjų metų rajono visuomenės realijas buvo galima atsekti negausiuose įmonių ir įstaigų skelbimuose, o po metų laikraščio puslapiuose jų kažkodėl beveik neliko…

Humoristinį skyrelį „Krokodilas“ rugpjūtį redakcija perkrikštijo: nuo šiol jis vadinosi „Dėdės Apynėlio pirtis“.

Ir vėl rinkimai

1958-aisiais buvo renkama Sovietų Sąjungos Aukščiausioji taryba. Kovo 16-ąją, rinkimų dieną, laikraštyje išspausdintas plakatas, raginantis balsuoti už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus, puslapiuose pilna agitacijos. Nėra ko stebėtis, kad rinkimus laimėjo minėtasis blokas – kito pasirinkimo balsuotojai neturėjo. Be to, visoje Sovietų Sąjungoje rinkimuose dalyvavo 99,97 proc. piliečių, įtrauktų į balsavimo sąrašus. Jau vien šis skaičius rodo, kad rinkimai tebuvo paprasčiausias formalumas. Gal todėl 1958-aisiais „Po Spalio vėliava“ skyrė mažai dėmesio reportažams iš balsavimo apylinkių.

Apie ne savo reikalus

Nors užsienio politikos aktualijoms „Po Spalio vėliava“ skirdavo vietos tik paskutiniajame puslapyje, liepos 23 d. numeryje augančiai JAV bei Anglijos įtakai Artimuosiuose Rytuose buvo skirtas beveik visas pirmasis puslapis. Jame spausdinti rajono medikų, fabrikų „Nemunas“ ir „Linas“ dirbančiųjų, žemdirbių pareiškimai, smerkiantys „imperializmą“. Tokios rezoliucijos neturėjo jokios įtakos ir buvo skirtos „vidaus vartojimui“. Tai – tobulas tuometinės propagandos pavyzdys: kreipiant dėmesį į pasaulinę politiką, ieškant priešų tarptautinėje arenoje tiesiog buvo nukreipiamas dėmesys nuo Sovietų Sąjungos vidaus problemų.

Odė prirašinėjimui

Besibaigiantis XX a. šeštasis dešimtmetis sovietiniame žemės ūkyje ir pramonėje – brandaus kolektyvizmo metas. Jau susiklostė kolūkių ir tarybinių ūkių sistema, žmonės susitaikė su nuosavybės praradimu. Žemės ūkyje įsitvirtino pramoninių kultūrų, tokių kaip linai ar cukriniai runkeliai, auginimas. Visa tai atsispindėjo ir „Po Spalio vėliava“ puslapiuose, pavyzdžiui, sausio 9 d. straipsnyje „Žvilgsnis į praeitį“ pateiktoje „Šetekšnos“ kolūkio buhalterio K. Stašio ataskaitoje.

Visgi optimistiniuose sovietine propaganda persmelktuose straipsniuose tarp eilučių išlįsdavo skaudi realybė. Antai šventinio, pirmojo 1958-ųjų laikraščio, numerio pirmajame puslapyje pagerbtas Panemunėlio mašinų traktorių stoties traktorininkas Alfonsas Kirstukas, praėjusių metų planą įvykdęs… 214 proc. Peršasi logiška išvada: arba stoties vadovai nemokėjo tinkamai apskaičiuoti savo darbuotojų krūvio, arba mažiausiai keli A. Kirstuko kolegos, švelniai tariant, neįvykdė savo planų, arba įspūdingi skaičiai buvo tiesiog „švelniai pataisyti“, siekiant geresnių socialistinio lenktyniavimo rezultatų.

Iš tiesų, vadinamasis prirašinėjimas – esminis sovietinio žemės ūkio bei pramonės ženklas. Tad to laikotarpio produkcijos augimo rezultatus reikia vertinti labai atsargiai.

Juolab kad užsimiršę „prirašinėtojai“ po metų kitų pateikdavo ir teisingą informaciją. Antai, „Naujo gyvenimo“ kolūkio pirmininkas V. Tūska sausio 5 d. numeryje paskelbtame straipsnyje teigė, kad 1956 m. derlingumas jų kolūkyje buvo vidutiniškai 4,2 centnerio iš hektaro. Tai katastrofiško nederliaus rodiklis. 1957 m. prikulta 11 centnerių iš hektaro, tai irgi katastrofiško nederliaus rezultatas. Ir visi šie duomenys pavadinti… stambia pergale.

1958 m. nuspręsta atsisakyti mašinų-traktorių stočių. Tačiau susidurta su rimta bėda – vos keli iš gausybės rajono kolūkių galėjo nusipirkti žemės ūkio technikos, pritraukti mechanizatorių, kurių trūko.

Traktorininkai buvo sovietinio kolūkio vaikščiojantys keiksmažodžiai. Žinoma, jų gretose buvo nemažai ir sąžiningų, darbščių, be žalingų įpročių žmonių. Tačiau Rokiškio mašinų traktorių stoties partinės organizacijos sekretorius P. Stašelis sausio 12 d. straipsnyje „Traktorininkais parinkime geriausius žmones“ rėžė tiesiai šviesiai: „Reikia vengti anksčiau buvusios praktikos, kada į mechanizacijos mokyklas buvo stengiamasi išsiųsti tinginius, simuliantus, kolūkyje blogai dirbančius žmones.

Kolūkinės sistemos ydas, tokias, kaip masinis vogimas, atspindėjo ir Roblių pradinės mokyklos mokytojos S. Neniškienės straipsnis „Padedant tėvams“, spausdintas sausio 12 d. numeryje: „Būtina nurodyti kai kuriems tėvams, kad jie neapgaudinėtų vaikų pažadais, nesiųstų į kolūkio daržus daržovių, į sodus – obuolių.“

Be elektros

Tokie patys pokyčiai vyko ir pramonėje: pamažu atkurti karo praradimai, augo produkcijos apimtys. Tačiau smulkios detalės it šaukštas deguto gadino pasaldintą sovietinę tikrovę. Mat tuomet buvo priimta kalbėti ne tik apie pramonės pasiekimus, bet ir viešinti tam tikras problemas. Antai sausio 9 d. straipsnyje „Apvilti lūkesčiai“ N. Golovnikovas analizavo elektros tiekimo problemas Rokiškyje. Anot autoriaus, „elektros energija vaidina lemiamą vaidmenį ir pramonėje, ir žemės ūkyje, ir transporte, ir, pagaliau, namų buityje“. Tačiau… Mūsų rajone tuo metu buvo tik 11 elektros stočių ir stotelių, iš kurių 6 – Rokiškyje. Ir miesto aprūpinimas elektra, anot autoriaus, blogesnis, nei prieš 7–8 metus. Nors miesto stotyse net dvejus metus buvo montuojami keturi nauji dyzeliniai generatoriai, kurių galingumas siekė 500 kW, investuota į tai milžiniška 600 tūkst. rublių suma. O rezultatas – miestas sėdėjo be elektros ne tik sekmadieniais, bet ir darbo dienų rytais bei vakarais, elektros tiekimas dažnai trūkinėjo. Kyla naivus klausimas, kaip galėjo veikti rajono pramonė, jei trūko elektros energijos įrengimams sukti?

Jaunas specialistas, elektromechanikas-inžinierius P. Kemundris straipsnyje „Mano vieta – čia“, išleistame vasario 20-osios numeryje, be Juodupės fabriko „Pergalė“ pasiekimų, vos vienu sakiniu neapdairiai prasitarė: „Deja, dar yra jaunų specialistų, kurie, ar tai išsigandę sunkumų, ar ieškodami didesnių miestietiškų patogumų, ima ir pabėga iš Juodupės.“

Irena turi pasitaisyti…

Sovietinės visuomenės skiriamasis bruožas – įkyrus, grubus lindimas į privatų piliečių gyvenimą. To atspindys – Salų žemės ūkio mokyklos atstovo B. Rimkaus straipsnis „Irena turi pasitaisyti“, išspausdintas sausio 19 d. Kuo gi ta Irena nusikalto? Straipsnyje teigiama: „Ši išpuikusi miesčioniško elgesio mergina tapo savo draugų „dievuku“. Merginos ėmėsi mokytis jos manierų, pamėgdžioti eiseną, kalbą.“ Daugelis jos mokslo draugų tokio elgesio nelaikė yda, juolab kad Irena mokosi gerai, „o miesčioniškumas – įstatymu nebaudžiamas“. Tačiau vargšė mergina buvo pažeminta už menką bandymą išsiskirti pilkoje sovietinėje tylių ir kuklių pelyčių masėje – ji buvo ne tik svarstoma mokyklos komjaunimo susirinkime, bet ir aprašyta laikraštyje.

Apie sovietinio jaunimo gyvenimo realijas bylojo ir kovo 27-osios laikraštyje paskelbta publikacija „Su brandos atestatais – į gamybą“. Jame Rokiškio II vidurinės mokyklos abiturientė Lobova užsiminė, kad „Pavlodaro aliuminijaus gamykloje dirbanti jaunimo brigada, sudaryta iš 1956 m. mūsų mokyklą baigusių draugų, net iškovojo pereinamąją vėliavą. Toks pavyzdys įkvepia ir mus gerai mokytis, sėkmingai baigti vidurinę mokyklą ir vykti dirbti ten, kur nurodo partija, komjaunimas“.

Prakalbo apie laisvės kovotojus

Nors apie pasibaigusias laisvės kovas sovietinės Lietuvos spauda vengė pasakoti, tačiau agitacijos tikslais kartkartėmis apie jas, kaip ir apie 1941 m. birželio sukilimą, buvo užsimenama. Štai Salų žemės ūkio technikumo moksleivis B. Daukša parašė straipsnį „Keršto naktis“, spausdintą birželio 18 d. Rašinys, švelniai tariant, nelogiškas. Jame autorius pasakoja apie 1948-ųjų sausio 2-osios naktį, kai jo šeimos namus užpuolė laisvės kovotojai. Įdomu, kad apšaudomo namo gyventojai dar spėjo rinktis daiktus ir susiprato sprukti tik tuomet, kai laisvės kovotojai neva padegė namą. Bijodami išlįsti iš degančios trobos, užpultieji kažkaip įsigudrino atsidurti… daržinėje. Straipsnyje nenurodyta nei tiksli nelaimės vieta, nei laisvės kovotojų vardai.

Šventinio dizaino pavyzdys – „Po Spalio vėliava“ numeris, skirtas Rokiškio, Pandėlio ir Obelių rajonų jaunimo festivaliui.