degust

1950-ieji: „Tarybinis Rokiškis“ tampa „Po Spalio vėliava“
Lina RŪDAITĖ

1950 m. „Tarybinis Rokiškis“, kaip ir dauguma to meto laikraščių, šlovino komunizmo statybą, kolūkinės santvarkos pasiekimus. Po Antrojo pasaulinio karo dar neatsigavęs šalies ir rajono ūkis išgyveno didžiulį perversmą: prievartinį varymą į kolūkius. Minėtų metų lapkričio 11 d. laikraštis pakeitė pavadinimą ir tapo „Po Spalio vėliava“.

Redakcijoje – ir garsus poetas

1950 m. „Tarybinio Rokiškio“ redakcija – vis dar po paslapties šydu. Laikraščio metrikoje tebuvo nurodytas tik jos adresas, telefono numeris. Laikraštį pasirašydavo atsakingasis redaktorius Anatolijus Fainbliumas, jį pavaduodavo Feliksas Jankauskas, N. Bajorūnienė, Petras Šileika. Daugiau žinių apie laikraščio žmones neskelbiama. Tuo nėra ko stebėtis – laikai buvo neramūs.

Autorinių rašinių irgi nedaug. Nemažai straipsnių rašė redakcijos bendradarbiai: mokytojai, gydytojai, įmonių ir kolūkių vadovai bei specialistai. Vis dažniau „Tarybinio Rokiškio“ puslapiuose buvo matyti ir poeto Pauliaus Širvio vardas. Jis rašė straipsnius, publikavo eilėraščius. Lapkričio 11 d. laikraštis pakeitė pavadinimą ir tapo „Po Spalio vėliava“. Pokyčių data pasirinkta neatsitiktinai: tuoj po Spalio revoliucijos metinių minėjimo. Įdomu, kad šio laikraščio numeriai imti vėl skaičiuoti iš naujo.

Uždaviniai rajonui – vedamuosiuose

Koks buvo 1950 m. rajono gyvenimas, ko mūsiškių žmonių norėjo rajono ir šalies valdžia, geriausiai atspindi to meto „Tarybinio Rokiškio“ vedamieji. Jų autoriai nežinomi – šių straipsnių niekas nepasirašė. Štai sausio 3 d. numeris skirtas rajono komjaunimo organizacijų apžvalgai. Štai giriama Aleksandravėlės „Laisvojo artojo“ kolūkio pirminės komjaunimo organizacijos vadovė melžėja Irena Mažeikaitė. Kuopelėje buvo aktyviai skaitomi laikraščiai, nagrinėjama… Stalino konstitucija. Be to, komjaunuolė buvo puiki melžėja – ji turėjo net 570 darbadienių. O štai Pandėlio komjaunuoliams kliuvo, nes jų vadovė Zemlickaitė visiškai apleido politinę veiklą.

Dėmesys propagandai

Laikraštis skyrė nemažai dėmesio ir žymesniems rajono agitatoriams. Štai S. Vytautėno straipsnyje „Propagandininkas“ aprašytas žiobiškėnas Vytautas Piskarskas. Jis buvo idealus pavyzdys to meto propagandai: vos pagrindinį išsilavinimą turintis, tačiau savišvieta propagandiniuose kursuose užsiimantis jaunuolis sutelkė kolūkio jaunimą, tapo jų autoritetu. Kitame numeryje – aprašyta jo kolegė kamajiškė mokytoja Elena Tebeliškytė.

„Dabar iš pagrindų pasikeitė jūsų gyvenimas, jūs su didele energija siekiat savo gyvenimą padaryti laimingą po taip žiaurios vokiškųjų fašistų grobikų okupacijos ir karo prieš fašistinius įsibrovėlius į mūsų kraštą. Čia jums į paramą atėjo pati tarybinė vyriausybė, bolševikų partija, kurios vadovaujami, susibūrę į žemės ūkio artelę – vienintelį teisingą kelią savo gerovei pasiekti, atsiekiate vis daugiau laimėjimų, turtindami ir gražindami savo gyvenimą, o tuo pačiu turtindami ir stiprindami mūsų socializmo šalį“, – jos žodžius cituoja straipsnio „Mokytoja atėjo į kolūkį“ autorius K. Petravičius.

Į agitacinį darbą buvo įkinkyti ir medikai. V. Komka rašė: „Kamajų valsčiaus medicinos darbuotojai įsipareigojo rinkimų dieną sutikti pagerinus darbo žmonių medicininį aptarnavimą, sustiprinus jų tarpe rinkiminį agitacinį darbą. Jie nutarė supažindinti rinkėjus su rinkimine sistema ir Stalino Konstitucija“.

Artėjant 1950 m. kovo 12d. rinkimams į Sovietų sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, „Tarybinis Rokiškis“ vasario 18 d. numeryje net du puslapius skyrė Vakarų valstybių rinkimų sistemų kritikai. Ten buvo peikiami demokratiniam pasauliui įprasti amžiaus bei sėslumo rinkimų cenzai, o vasario 21 d. numeryje šlovinami sovietinės, neva pačios demokratiškiausios, santvarkos privalumai.

Mokantiems skaičiuoti

Visgi net pro tankų cenzūros sietą prasprūsdavo žinios apie tikrąją kolūkių gyvenimo realybę. O ji nebuvo tokia idiliška, kokia ją piešė tuometinė propaganda. Štai sausio 8 d. mažoje žinutėje „Kolūkiečiai gauna gausų atlyginimą“ rašoma, kad pirmaujantis Pandėlio valsčiaus kolūkis „Naujoji vaga“ savo nariams išmokėjo po 15 kg grūdų už darbadienį. Ten pat teigiama, kad gausų derlių išauginęs „Apaščios“ kolūkis saviesiems darbuotojams už darbadienį skyrė 8 kg grūdų, tik beveik perpus mažiau, nei „Naujoji vaga“. Taigi, aukščiau minėta melžėja I. Mažeikaitė už metų darbą kolūkyje būtų uždirbusi tik puspenktos tonos grūdų.

Tiek, kiek gaunama maždaug iš vieno ha derlios žemės.  Sausio 17 d. numeryje rašoma, kad Rokiškio valsčiaus „Valstiečio“ kolūkio kolūkiečio Lobino šeima už 500 darbadienių gavo 10 centnerių (toną) kviečių, 6 centnerius miežių, 65 kg cukraus ir daug kitų žemės ūkio produktų. To paties kolūkio narys Kazys Lingė už 430 darbadienių gavo 9 centnerius kviečių, 5 centrnerius miežių ir 50 kg cukraus. Akivaizdu, jog skaičiuoti mokančiam rajono ūkininkui kolektyvinė santvarka nekėlė susižavėjimo. Tačiau tokie užmokesčiai kliuvo tik nedaugeliui laimingųjų. Mat tų metų šalies vidurkis buvo vos pusė kilogramo nevalytų grūdų už darbadienį. Istorikų duomenimis, 1950–1954 m. darbo užmokestis tesiekė nuo 4 iki 11 kapeikų už darbadienį (1960 m. rublio verte).

Ne veltui politinė agitacija ir jos stiprinimas buvo viena aktualiausių to meto temų. Todėl „Tarybinis Rokiškis“ straipsnyje „Darbadienių minimumą privalo įvykdyti kiekvienas kolūkietis“ priminė, kad valdžia reikalavo kiekvienam valstiečiui ir valstietei išdirbti ne mažiau kaip po 100 darbadienių. „Darbadienių minimumo neišdirbo paprastai tie kolūkiečiai, kurie nesuprato, kad jų asmeninė gerovė priklauso nuo visuomeninio ūkio ir kurie per daug dėmesio skiria savo asmeniniam ūkiui, turinčiam tik pagalbinę reikšmę“, – rašoma straipsnyje. Vadinasi, rajono ūkininkai skaičiavo, kad kolektyvinis ūkis jų neišmaitins. Ir iš tiesų, XX a. penktojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje kolūkiai ir tarybiniai ūkiai pagamino vos 27,8 proc. mėsos ir 19,3 proc. pieno, o visa kita buvo pagaminama kolūkiečių pagalbiniuose ūkiuose.

Kolūkiams trūko trąšų, atsarginių detalių technikai – šios problemos atsispindėjo „Tarybinio Rokiškio“ skaitytojų laiškuose.

Viengungio mokestis

Rajono ūkininkai nors pasiusk nenorėjo vykdyti sovietinės valdžios pyliavų, miško paruošos ir kitų darbų. Štai sausį, įpusėjus žiemos miško kirtimo sezonui, tik Pandėlio ir Jūžintų valsčiuose buvo iškirsta apie 76 proc. numatyto miško kiekio, o štai Obelių – vos 34 proc. Išvežtos medienos kiekis dar mažesnis – tik 10,2-25 proc.

O štai viengungiai ir bevaikiai buvo apkrauti papildomu mokesčiu: jie mokėjo 6 proc. pajamų mokestį, tuo tarpu turintieji vaiką – tik 1 proc., o auginantys du – 0,25 proc. Bevaikis valstietis per metus turėjo sumokėti 150 rublių mokestį, auginantis vieną vaiką – 50 rublių, o du vaikus – 25 rublius.

Atkūrė fabriką

Sausio pradžioje dėmesio sulaukė Juoduopės vilnonių audinių fabriko atstatymui. Statybos prasidėjo 1947  m, o 1950 m. pradžioje buvo susumuoti darbų rezultatai: buvo atstatyti verpimo, audimo ir apretūros cechų korpusai, pastatyta elektros stotis, modernizuota elektrinė. Anot straipsnio „Juodupės fabriko „Nemunas“ rekonstrukcija“ autorius, jo planavimo skyriaus vyriausiasis inžinierius Stasys Jarušauskas teigė, kad dėl fabriko plėtros suintensyvėjo ir privačių namų Juodupėje statyba.

Kolūkių ir mokyklų žinios

Kokios svarbiausios naujienos, kokie skauduliai buvo labiausiai aktualūs to meto rajono žmonėms. Tą atspindėjo rubrika „Mums rašo“. Štai Vilkolių kaimo žmonės pasigedo vis žadamo kilnojamojo kino, obeliečiai skundėsi per menku Raudonojo kryžiaus draugijos darbu. Kamajiškių bėda – butų trūkumas.

Mokyklų kronikose – pionierių ratelių, istorikų ir literatų susibūrimų aktualijos. Vis mažiau vietos beatsirado sporto, kultūros renginių apžvalgoms. Vietoj jų – gausu pasakojimų apie kitas sovietines respublikas, jų rašytojus, dailininkus, spartuolius.