Justinas Kanopa: „Galimybių turime pačių įvairiausių. Aš pasirinkau savo kelią ir tuo džiaugiuosi.“ R. Keliuotytės nuotr.

– Justinai, kaip jaučiatės sugrįžęs ir įsiliejęs į šeimos verslą? Kur sunkiau dirbti – savame ar svetimame versle?

– Jaučiuosi puikiai. Grįžau į verslą, kuris man žinomas – esu čia kurį laiką dirbęs anksčiau. Gerai pažįstu komandą, verslo principus ir ką mes čia veikiame, todėl adaptacija buvo lengva ir greita. Į darbus, į procesus jau įsivažiavau, sėkmingai judame į priekį. O ar savas, ar svetimas – verslas yra verslas ir pagrindinis jo tikslas yra siekti rezultatų. Šeimos versle, kuriame paprastai dalyvauja keli šeimos atstovai, gal tik atsiranda tarpusavio santykių elementas. Dirbame kartu su tėčiu, bet tarpusavio santykius puikiai sureguliavome. Esame susitarę ir pasidalinę savo atsakomybes, veiklos sritis, todėl nekyla nesusipratimų. Tėtis tapo bendrovės valdybos pirmininku ir dabar jis, kaip juokaujame, – įmonės sunkioji artilerija. Jis užsiima strategija ir lobizmu, komercija, ieško partnerių, tiekėjų, klientų. Man priskirta įmonės operatyvinė veikla, rinkodara, pardavimai, gamyba, technologijos, darbuotojai.

– Kur ir ką studijavote? Kokių žinių, kokios patirties atsivežėte į savo verslą?

– Žinios šiais laikais atviros visiems. Tik reikia žinoti, kur jų ieškoti, ir, aišku, reikia mokėti kalbų. Daug didesnis iššūkis – kaip tas žinias įgyvendinti praktiškai. Ką šiuo metu ir darau.

Ketverius metus studijavau Didžiojoje Britanijoje – Kembridžo universitete baigiau gamybos valdymo ir verslo magistro studijas. Visų pirma šios studijos suformavo platesnį požiūrį ir pasaulio pažinimą. Labai džiaugiuosi, kad pavyko susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio, prisiliesti prie kitų kultūrų, pamatyti, kaip ir kuo žmonės gyvena kitur, kuo mes panašūs, kuo skiriamės. Be to, puikiai išmokau anglų kalbą. Visa tai ir yra gyvenimo kitoje šalyje didžiausi pliusai.

Dar studijuoju Lietuvoje – pasirinkau ISM vadovų magistrantūros studijas. Galiu palyginti. Lietuvos studijų kokybė niekuo nenusileidžia, mūsų dėstytojai ir specialistai yra tokio paties lygio, o studentai tokie pat gabūs, todėl turime kuo džiaugtis, didžiuotis ir Lietuvoje.

– Ar versle užtenka tik anglų kalbos?

– Mūsų versle labiausiai reikalinga anglų kalba, dar rusų, kurią moku vidutiniškai. Jeigu reikėtų rinktis vieną kurią – tai šiuolaikiniame pasaulyje, be abejo, prioritetas tektų anglų kalbai. Visa informacija, komunikacija – viskas vyksta anglų kalba. Be to, ją vienaip ar kitaip moka dauguma žmonių.

– Ar nenorėjote po studijų pasilikti Didžiojoje Britanijoje? Juk daug jaunų žmonių emigruoja ir į tėvynę grįžti nebenori, o jūs ne tik grįžote, bet dargi atsidūrėte regione.

– Studijuodamas žinojau, kad grįšiu, kitokių ketinimų neturėjau. Taip ir padariau. Ir dėl nieko nesigailiu, tokį kelią pasirinkau, jaučiuosi laimingas. 

– Su kokiais iššūkiais, jūsų nuomone, susiduria ir susidurs verslas regionuose? Kokias matote perspektyvas ir išeitis?

– Didžiausias iššūkis – darbuotojai ir specialistai. Tai visų Lietuvos regionų problema ir silpnoji vieta. Mūsų verslas irgi su šia problema susiduria. Pakankamai sudėtinga atrasti čia specialistų, juos pritraukti, išmokyti ir paruošti darbui. Regionai traukiasi, mažėja darbingų žmonių. Tai vyksta ne tik pas mus, bet visoje Lietuvoje, visame pasaulyje. Verslas šių tendencijų nesustabdys.

O ką mes galime padaryti ir ką planuojame? Vienas iš kelių – investuoti į našesnę įrangą, procesus, kelti darbuotojų kvalifikaciją. Tuomet didės darbo našumas, tie patys darbuotojai sukurs didesnę vertę ir galėsime daugiau pagaminti bei parduoti. Be abejo, ir mokėti didesnius atlyginimus darbuotojams, nes jau keleri metai Lietuvoje augant ekonomikai didėja ir darbo užmokestis. Tokios tendencijos ir mes nuo jų negalime atsilikti. Savo darbuotojams turime kelti atlyginimus, kad būtume patrauklūs darbo rinkoje.

Tą patį rekomenduoja ir ES bei Lietuvos ekonomistai. ES specialistai Lietuvai nuolat kartoja, kad jūs augote ir užaugote, dabar privalote galvoti apie darbo našumą.

– O kaip jums pačiam sekasi pritapti regione? Ar gyvenant Rokiškyje netrūksta didmiesčio šurmulio ir pramogų?

– Be abejo, Rokiškio negalime lyginti su Vilniumi, kaip ir Vilniaus – su Rokiškiu. Tai skirtingi dalykai. Ir didmiesčiai, ir regionai turi savo privalumų ar trūkumų. Mes turime daugiau erdvės, gamtos, todėl verta išnaudoti šiuos privalumus.

Mano atveju kitaip. Rokiškyje yra verslas, yra tikslas tą verslą vystyti ir siekti gerų rezultatų, todėl pirmiausia tai ir yra mano gyvenimo čia prioritetas. Be to, Rokiškis mano gimtinė, jame esu praleidęs didesnę savo gyvenimo dalį ir man prie jo pratintis nereikia. Ir pramogų man čia niekada netrūko, visuomet surasdavau ką veikti, kai turėdavau laisvo laiko. Nuo vaikystės mėgstu krepšinį, sąlygos jį žaisti Rokiškyje geros, tik mano tvarkaraštis dar nesudėliotas, nestabilus. Viliuosi, tikrai surasiu ką veikti. Kaip praleisti laisvalaikį, kiekvienas galime rinktis. Didmiesčiai nėra toli. Mes visi mobilūs, automobilius turime, keliai geri – pora valandų ir tu Vilniuje ar Kaune. Užsienyje žmonės į darbus dar didesnius atstumus ir daugiau laiko važiuoja. Taigi nematau jokių problemų.

– Kodėl, jūsų nuomone, jauniems žmonėms nesinori gyventi regionuose? Pats minėjote, kad atstumai iki didmiesčių juokingi, o ir interneto amžiuje vieta neturėtų būti svarbi.

– Manau, tai dėl galimybių didmiestyje ir regionuose skirtumų. Regionai negali pasiūlyti nei darbo užmokesčio, nei darbo įvairovės, nei karjeros galimybių, kokių yra didmiesčiuose. Apskritai galimybių įsidarbinti regionuose kur kas mažiau. Ką čia veikti, pavyzdžiui, programuotojui, kai IT kompanijų nėra? O miestuose steigiamos naujos kompanijos, daug užsienio bendrovių, daug įvairių karjeros galimybių, įvairaus pobūdžio darbų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas galimybes, pavyzdžiui, studijų.

Visame pasaulyje tokios pat tendencijos – didieji miestai auga, pučiasi, viskas juose susikoncentruoja: verslas, darbo vietos, studijos, pramogos. Regionai su tuo negali konkuruoti, vadinasi, turi siūlyti visai ką kitą – tai, ko negali pasiūlyti didmiestis: pigesnį nekilnojamąjį turtą, daugiau erdvės, galimybę turėti didesnį būstą, savo kiemą, netoli ežerą ar upę, gamtą ir pan.

Kitaip tariant, regionai turi atrasti savo unikalumą ir tapti tuo patrauklūs.

– Jums yra tekę gyventi ir dirbti Anykščiuose. Gal tai ir yra tas pavyzdys, kai regionas tampa patrauklus jaunimui? Sakoma, Anykščiai jaunimą traukia, kaip ir Vilniaus menininkus. Ar tai tiesa? Ar galite palyginti su Rokiškiu?

– Anykščiuose negyvenau, tik dirbau. Bet teko nemažai bendrauti su anykštėnais. Ten iš tiesų tvyro bohemiška, meniška atmosfera. Iš to ir kuriama miesto vizija ir strategija – viskas sukasi apie turizmą, meną, bohemišką aplinką. Jaunimą tai traukia. Aišku, ir nuostabi gamta, Anykščių šilelis, Šventoji. Anykščiai išnaudojo savo privalumus ir susikūrė išskirtinumą, jie surado savo unikalų kelią.

Rokiškis kol kas ne. Ką šiam regiono miestui reikėtų pasirinkti, kad taptų patrauklus žmonėms, iš ko kurti miesto viziją ir strategiją – aš nežinau. Tai užduotis miesto galvoms ir diskusijų objektas bendruomenei. Kas yra Rokiškio išskirtinumas? Kokį savo miestą mes matome po dešimties ar net penkiasdešimties metų?

Turime daugiau pramonės, palyginti su kitais regiono miestais – taip susiklostė istoriškai. Bet turime ir įdomų kultūrinį paveldą. Kaip visa tai sujungti, sulipdyti, vystyti? Negali taip staiga nuspręsti. Reikia gilintis, gerai pamąstyti ir, manau, atrastume tokį Rokiškio veidą, kad galėtume tapti traukos centru.

Žinoma, lengviausias kelias – užsienio kompanijų investicijos. Kai skaitau žiniasklaidoje apie tai, kaip į nedidelį miestelį buvo pritrauktos didelės investicijos, galvoju, kad tai trumpiausias kelias suaktyvinti visą mūsų gyvenimą. Galbūt šia linkme reikėtų efektyviau dirbti? Tam yra miesto vadovai, o aš tegaliu prisidėti tiesiogiai vystydamas vietinį verslą, kurdamas darbo vietas ir taip didindamas Rokiškio patrauklumą.

– Gal turite kokių nerealizuotų svajonių? Gal svajojate šturmuoti kokį kalną, pagyventi Himalajuose ir pan.? Dabar juk populiaru egzotiški potyriai ir šalys, ekstremalūs pomėgiai ir kelionės aplink pasaulį.

– Visi mes svajonių turime, bet tokių didingų neturiu. Gyvenu paprastais, stabiliais  dalykais ir noriu čia tvirtai atsistoti ant abiejų kojų.

– Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

bangenis

4
Rašyti komentarą

avatar
4 Comment threads
0 Thread replies
4 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
4 Comment authors
RokiškietėJaninaK.K.Smalsutis Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Rokiškietė
Rokiškietė

Labai skanios barankos ,primena vaikystėje valgytas , Sėkmės versluose.

Janina
Janina

Barankos kepamos ir yra pirkti parduotuvėlėje prie poliklinikos,tik labai grubus maišas ir jos netraškios o sunkiai sukramtomos,na toli nuosenų receptų.

K.K.
K.K.

Gal tos skaniosios barankos vel bus kepamos :)? Labai labai noreciau!!! 🙂

Smalsutis

Kokias užduotis atlikote kaip visuomeninis buvusio mero patarėjas verslo klausimais?