blank
Rasa Bajoraitė: „Nerandu kitokios savo nuotraukos. Dabar supratau, ką reiškia selfiai, kurių nemėgstu.“

Įtiko televizijai

„Fotografuoju „Nikon 7100“, iš viso tris turiu. Paprasčiausiai nuotraukas ėmiau kelti į feisbuką. Viena moteris pasiūlė jas siųsti TV3 (žiūrovų atsiųstos nuotraukos rodomos po orų prognozės – aut. past.). Pabandžiau, ir pradėjo rodyti. Pirmąkart nusiuntus buvo laukimo jaudulys – parodys ar ne. Bet savo pirmosios nuotraukos nemačiau, tik kaimynė paskambino ir pasakė, kad rodė. Ją pažiūrėjau per „google play“, – prisimena  Rasa.

Tačiau ekrane pamatyta išdidinta nuotrauka pasitenkinimo nesukėlė. Atvirkščiai – tada suprato, ko joje  stinga.  Dabar stengiasi siųsti tokias, kurios ir išdidintos palieka įspūdį, kuriose „nėra laisvo ploto ir tuštumos“.

Pirmenybę teikia estetikai

Savamokslė fotografė Rasa pati domisi fototechnika, dalyvauja tokius žmones vienijančiose feisbuko grupėse. Pasak jos, svarbiausia yra pasirinkti tinkamą objektyvą. Tiesa, kol fotografuodavo juostiniu fotoaparatu, turėjo konsultantą.

Tačiau po ranka gali būti geriausia technika, o rezultato nepavyks pasiekti, jei neturi menininko gyslelės. „Fotografija yra kūryba. Be to, turi žinoti, ko nori: ar užfiksuoti vieną vabaliuką, ar visą pievos vaizdą. Pavyzdžiui, labai myliu rasos lašelius ir voratinklius, bet privalau atrasti tinkamą vietą ir foną. Jei fotografuoju žolytę, išrenku parudavusius lapelius ar šakeles, kai tuo metu jų nereikia. Gražiausi voratinkliai pasitaiko tarp eglučių, bet matai – fonas nekoks. Tada žiūri, kaip pateiksi. Noriu estetikos. Man labiau patinka makrofotografija, nors esu linkusi ir į minimalizmą. Tačiau tokios nuotraukos į TV3 nenusiųsi, minimalistinės – tik savo malonumui“, – sako Rasa ir vadina save gamtos fotografe. Ji yra surengusi tik vieną vienintelę parodą – Čedasų bibliotekoje. Kvietė ir kitur, tačiau, pasak pašnekovės, daugumą nuotraukų ji išdovanoja, todėl šiuo metu nėra prikaupusi, visos guli „atmintinėje“. Namuose ant sienos kabo tik patys pirmieji darbai. Juos laiko įdomiausiais. Jos nuomone, yra geresnių fotografų, tegu jie ruošia parodas.

Ko bijo autoritetu Baltakį laikanti fotografė?

Vienu didžiausių autoritetų Rasa įvardija Darių Baltakį. „Turim Rokišky Baltakį. Jis daugiau žmonių ir renginių fotografas. Jeigu „ženyčiaus“, tai tiktai Baltakį imčiau“, – šmaikštauja Rasa pridurdama, kad jai svetima ne tik žmonių, bet ir laukinių gyvūnų tema, mat neturi galimybių nuvažiuoti ten, kur jų galima užtikti.

Jos pagrindinė transporto priemonė – dviratis. Juo labai gera važiuoti, nes nesukelia triukšmo, dėl to 4 ar 5 val. ryto gali pamatyti daug daugiau nei burgzdama automobiliu.

Laukinių gyvūnų nesiryžtų tykoti ir dėl patirties. Rasa pasakoja, kad sykį, filmuojant saulėtekį, netikėtai per kojas kažkas perbraukė. Švelnus, šiltas. Tai buvo kiškis. Kitąkart, automobiliu važiuojant su pažįstamais ir sustojus miške, sumanė  nufotografuoti kankorėžius, bet vos spėjo pabėgti nuo besivejančios šernės. Abu kartus labai išsigando, tad laukiniai gyvūnai nebedomina…

Sargyba ir ratas kainavo, o blakė – nemokamai

Beieškodama tinkamo kadro, Rasa pakliūva į kuriozines situacijas. Kartą su fotoaparatu rankoje ji suplanavo ropštis į mobiliojo ryšio operatoriaus bokštą. Dėl visa ko sutarė su vietiniu, kad ją pasaugos, ir už paslaugą įdavė į rankas 10 litų. Šis su užmokesčiu dingo ir pasuko parduotuvės link. „Įlipau. Visa laimė, kad jis paskambino: „Rasa, į Čedasus įsuka policijos ekipažas.“ Spėjau nulipti, pasiimti dviratį, žiūriu, pravažiuoja ekipažas. Galbūt bokšte įtaisytos vaizdo kameros? O gal tik sutapimas?“ – svarsto moteris.

Negali užmiršti ir kito atvejo, kada ją, ankstų rytą gulinčią netoli kelio, pievoje, ir fotografuojančią blakę, pastebėjo pravažiuojanti pora ir pasiūlė pagalbą, nes pamanė, kad ji neblaivi. Rasai atsistojus su fotoaparatu rankose, „gelbėtojai“ net neatsiprašę movė tolyn. Vietiniai žmonės prie „gulinėjančios“ Rasos jau priprato.

Savo dviratį ji priprato laikyti atokiau nuo šalikelės arba ant jo užmesti geltoną švytinčią liemenę, kad iš toli matytųsi, nes yra nutikę skaudžių dalykų – užsižiopsojęs vairuotojas užkliudė dviratį ir sutraiškė galinį ratą.

Supyksta  pavasarį

„Didžiausia Dievo dovana mums yra gamtos vaizdai. Kad jūs žinotumėt, koks grožis rasotoje pievoje, aukštoje žolėje. Vabaliukai – blakės, vorai – plika akimi nematomi, bet iš tikrųjų nuostabūs. Žolėje verda gyvenimas. Labai pykstu ant tų, kurie ją degina. Man negera nuo tokių vaizdų – kiek lizdų, paukščiukų sudega… Kaip mes, žmonės,  čia gyvename, taip ir žolėje vyksta gyvenimas. Per objektyvą viską pamatai. Labai mėgstu fotografuoti voratinklius, tai nepaprastas grožis. Neįsivaizduoju, kaip voras sukuria tą šedevrą, bet tai menas. Labai gražūs sušalę voratinkliai. Esu nufotografavusi pietaujantį vorą. Nelabai gražu… Jei galėčiau, juos auginčiau. Bažnyčioje jų gyvena labai daug jų, kai vasarą užlipu į jos palėpę, tenai pamatau“, – vardija įspūdžius.

Puošia tiems, kurie ateis po vieną

Kad užliptų į Čedasų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios palėpę ar patektų į kitą sunkiai prieinamą jos kampelį, Rasai nereikia prašyti kleboną Virginijų Šimukėną  raktų. Ji pati 13 metų globoja šios įspūdingos akmenų mūro bažnyčios raktus, ją prižiūri, tvarko, puošia. Dabar ruošiasi Kalėdoms. Na ir kas, kad nebus aukojamos Mišios, vis tiek papuoš eglutes. Klebonas leido. Paliks atrakintas duris. Jei kas norės, galės įeiti po vieną. Ji išgyvena dėl to, kad pavasarį pirmąkart gyvenime neteko patirti Didžiosios savaitės apeigų prieš Velykas. „Labai sunkus metas…“ – tarsteli Rasa.

Dekano kvietimas ir dovana pakeitė gyvenimą

Bažnyčia ir tikėjimas Rasos gyvenime atsirado pirmiau nei fotografija. Nors tėvai buvo tikintys, tačiau Rasa iki trečios klasės teigdavo, kad Dievo nėra. Kai tuometis Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios dekanas Juozas Janulis pakalbino  ateiti į bažnyčią adoruoti, Rasa prisimena nemandagiai atsakiusi, kad neisianti, nes Dievo nėra ir paprašiusi įrodyti (maža būdama kalbėdavo tiesiai šviesiai). Dekanas sakė įrodysiąs, jeigu ji ateisianti į bažnyčią. Po tokių dukros žodžių mama raudonavo, tėvas tyliai krenkštelėjo, o dvasininkui išėjus, „atskaitė lekcijas“. Į bažnyčią nuėjo. Ką jai sakė dekanas, šiandien nebepamena, tačiau uoliai pradėjo lankytis Mišiose, gegužės ir spalio mėnesiais kiekvieną dieną adoruodavo. Užaugusi pradėjo organizuoti bažnyčioje mergaičių procesijas.

Kartą, leidus dekanui, savo menkučiu fotoaparatu įamžino Mišias. Nuotraukos buvo prastos, jas pamatęs, dekanas padovanojo aštuonioliktojo gimtadienio  proga „FED5“. Tai buvo labai geras juostinis fotoaparatas, o pirmaisiais jos pomėgio objektais tapo bažnyčios.

Idilės vos nesugriovė per anksti sudainuota „laisva tėvynė“

Dar pirmiau Rasos gyvenime atsirado tėvai. Biologinių tėvų ji nepažįsta ir sako nenorinti apie juos nieko žinoti. Tėvais laiko ją, Vilniaus kūdikių namų auklėtinę,  įvaikinusius Janiną ir Alfonsą Bajorus. Tuomet mergaitei buvo puspenktų metų. Mama buvusi griežta, kategoriška, tačiau tėvas – švelnus. Apie įvaikinimą jie neslėpė: „Dėl to nekilo jokių tragedijų. Labai mylėjo ir be galo lepino, patys gražiausi drabužiai buvo skirti man, kad neišsiskirčiau iš kitų vaikų. Dabar galvoju, kad reikėjo truputį griežčiau auklėti, pratinti prie ūkio darbų, nes kai likau viena, tapo sunku.“

Šiltu žodžiu Rasa mini ir pirmąją mokytoją Oną Bakutienę, kuri dėjo daug pastangų, kad mažoji mokinė kuo geriau išmoktų lietuvių  kalbą, mat vaikų namuose dažniausiai kalbėta rusiškai.

Tiesa, sovietiniais laikais mergaitės smalsumas, gera atmintis ir berniokiškas charakteris yra pridarę nemalonumų. Tėvų kaimynas dainuodavo: „Suolas medinis spaudžia „šikinę“, tegu gyvuoja laisva tėvynė.“ Šį posmą Rasa užtraukė ir mokydamasi pirmoje klasėje. Kilo sąmyšis ir grėsmė, kad ji bus atimta iš tėvų ir grąžinta į vaikų namus. Tėvai išsisuko, bet šeimą nuolat tikrino valdininkai. Po kurio laiko įsitikinę, kad viskas gerai, paliko ramybėje. Minėti charakterio bruožai gelbėja dabar, kai tenka malkas susipjauti ar žolę nusišienauti.

Įsikabino ir gyvena šia akimirka

Tačiau gyvenimą apvertė vidurinėje mokykloje patirta trauma. Per fizinio lavinimo pamoką, žaidžiant kvadratą, dešinę akį smarkiai sužeidė netyčia mestas akmuo. Teko gydytis Odesoje (Ukraina). Baigusi tuometę Rokiškio Edvardo Tičkaus vidurinę mokyklą, Rasa dėl traumos nesirinko studijų, vėliau dirbo aklųjų draugijoje, buvo pasiųsta mokytis šaltkalve-surinkėja. Šie įgūdžiai praverčia šiandien.

Bet susiklostė taip, kad dabar abi akys ligotos. „Kaune gydytojai pasakė – nenustebkite, gali būti taip, kad vieną dieną atsikelsite, ir akyse bus tamsu. Dėl to esu įsikabinusi į gyvenimą ir gyvenu šia akimirka – šiandien matau, bet nežinau, kas ir kada man gali atsitikti. Daug ką per objektyvą pamatau ryškiau nei tikrovėje. Saugau akis, nusipirkau filtrų, kad fotografuojant jų negadintų saulė“, – atvirauja pašnekovė.

Ten, kur tėvuko gimtinė

Kaip buvusi rokiškietė atsidūrė Čedasuose? Netoli Daliečių kaimas. Tai tėvuko tėviškė. Iš gimtojo namo į Rokiškį jis išsikėlė maždaug prieš penkias dešimtis metų, o prieš 17 metų grįžo arčiau – įsigijo namus Čedasuose. Deja, juose pagyveno tik tris mėnesius. Į anapilį iškeliavusi ir mama. Čedasuose liko Rasa. „Čia saugau tėvų atminimą“, – sako ji.

Galima pridurti – saugo ne tik jų atminimą, bet ir miestelio bažnyčią bei užfiksuoja gražiausius apylinkių vaizdus.

Projektą iš dalies remia:

blank

 

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
2 Comments
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Alvydas
Alvydas
2020 27 gruodžio 20:50

Ot šaunuolė.Taip galima tapti ir profu

Aidas
Aidas
2020 27 gruodžio 12:45

Labai gražios nuotraukos.