blank
Rokiškio geležinkelio stotyje įkurtas telefonų muziejus pritraukdavo daug lankytojų. Šiuo metu jis gyvuoja virtualioje erdvėje. Ž. Rupšlaukio archyvo nuotr.

– Esate rokiškėnas. Kaip atsidūrėte mobiliųjų telefonų versle? Galbūt pomėgis virto darbu?Koks buvo Jūsų pirmasis asmeninis telefonas? Jis eksponuojamas muziejuje?

Iš pradžių atsiradę telefonai buvo sunkūs, vadinamieji „Nokia“  šešioliktieji. Vadindavo plyta. Juo ir pasiskambinti galėdavai, ir panaudoti savisaugai (juokiasi – aut. past.). Į „Maximos“ maišelį įsidedi ir nešiojiesi. Mano pirmasis telefonas toks ir buvo, dabar kolekcijoje yra keletas tokių pačių „Nokia 1611“, jie yra 1997 metų gamybos. Mano asmeninio nėra, nes tuo metu mobiliųjų telefonų buvo mažai, jie buvo labai brangūs, tekdavo parduoti ir prisidėjus nusipirkti geresnį, mažesnį. Man patiko tokia atsiradusi verslo niša, telefonų važiuodavau pirkti pagal skelbimus į kitus miestus ir vežiau į Rokiškį, o žmonės mobiliaisiais labai domėjosi, pirko juos. Nuolat ieškojau informacijos apie naujus modelius, pirkdavau žurnalus, sekiau naujienas, domėjausi taisymu. Taip ir susiklostė, kad įkūriau įmonę „Zeneras“. Vėliau prisidėjo prekyba telefonų priedais, teikiamos lazerinio graviravimo bei reklamos paslaugos.

– Kaip rinkote pirmuosius eksponatus? Kokiais būdais papildote ekspoziciją?

Pirmieji mobilieji buvo nespalvoti, jais galėdavai tik paskambinti ir parašyti žinutę, nustatyti žadintuvą. Po keleto metų rinkoje pasirodė spalvoti, su polifoninėmis melodijomis, mp3 melodijomis, ir kitomis funkcijomis. Visą šitą telefonų revoliuciją perleidau per savo rankas, nemažai jų iščiupinėjau. Nemažai pardaviau, nemažai supirkau. Tarp jų buvo „skenduolių“, kurių suremontuoti neįmanoma, jie iškart gulė į mano dėžes, neišmesdavau. Taip susidarė kolekcija. Būdavo, žmogus nebenori taisyti telefono su smulkiu gedimu ir perka naują. Seną susiremontuodavau, parduodavau arba priglausdavau į kolekciją. Taigi kolekciją surinkau įvairiais būdais. Kada įsikūrėme geležinkelio stotyje, ekspozicijai trūko telefonų, tada pirkausi. Kai kas atiduodavo savanoriškai arba už kokį nors aksesuarą – pakabuką, graviruotą tušinuką ar pan. Yra paaukoję telefonų iš Vilniaus (teko tik parsigabenti), Kauno, Biržų, Zarasų, žinoma, Rokiškio… Ilgą laiką rinkau tik mobiliuosius telefonus, bet jie greit užpildė lentynas. Norėjosi dar kai ko. Pradėjau kolekcionuoti ir laidinius. Turiu net telefonų knygų, kai kuriose yra ranka surašytų numerių. Šalia jų turiu laikrodžių, skaičiuotuvų, filmavimo kamerų, fotoaparatų, radijų, magnetolų, senų kompiuterių. Visa tai eksponuodamas parodau, kiek anksčiau žmogus turėjo būti prisikrovęs daiktų, kurie dabar sutelpa į mūsų išmaniuosius telefonus. Štai kaip patobulėjo pasaulis per 20–30 metų. Išmaniųjų telefonų revoliucija, mano skaičiavimu, įvyko per  pastaruosius 8 metus.

– Kokie eksponatai patys brangiausi (tiek širdžiai, tiek pinigine prasme)?Ypač įdomu sužinoti apie kolekcijos pažibą – retą šarvuotą bunkerio telefoną, vežtą iš Vokietijos, sveriantį net 20 kilogramų.

Buvau įsigijęs mygtukinį telefoną, kuris kainavo 3,5 tūkst. litų. Jį išsaugojau, sėkmingai veikia, yra eksponuojamas. Tačiau tokius išstūmė mobilieji liečiamais ekranais. Bet ne iškart. Pirmieji išmanieji tikrai neišstūmė mygtukinių. Jie ilgai „galvodavo“, strigdavo. Užtat naujieji atlieka visas funkcijas. Ne vieni metai praėjo, kol juos gamintojai ištobulino. Minėtą Antrojo pasaulinio karo laikų telefoną užtikau Vokietijoje, tarp sendaikčių. Širdelė suspurdėjo jį pamačius. Iš pirmo karto nenupirkau, nes tikrai buvo per brangu. Maždaug po savaitės grįžau į tą pačią vietą, derėjausi, kol pagaliau pardavėjas sutiko su  mano siūloma kaina. Kainavo… Bet jo labai norėjau ir troškau parsivežti. Siūlomos kainos nesirengiau mokėti, bet derybų keliu pasiekiau savo ir parsivežiau. Jis – tarsi muziejaus pagrindinis akcentas, veidas.

– Kiek dabar yra surinkta eksponatų ir kokiu būdu juos galima pamatyti?

Buvo apie 800 skirtingų mobiliųjų telefonų, tačiau dabar tas skaičius gerokai didesnis. Skaičiuojant vienetus, o ne pavadinimus, tai kur kas daugiau (į šį skaičių įeina tik mobilieji telefonai). Dalį jų galima pamatyti feisbuke (zeneras-telefonų muziejus). Kiti supakuoti dėžėse ir laukia, kol juos iškelsiu. Bet, manau, tai įvyks nebe Rokiškyje.

– Kuo labiausiai domėdavosi ekskursantai?

Vaikai domėdavosi legendine „Nokia 3310“. Buvo tokių, kurie, prisižiūrėję  „Google“, atlėkdavo ir prašydavo parodyti „Nokia“, fotografuodavosi įrodydami, kad jį laikė savo rankose, čiupinėjo, o ne iš pasakojimų girdėjo. Tai suprantama, nes kai „Nokia“ atsirado, tie vaikai dar nebuvo gimę.

– Papasakokite įdomiausių (ar keisčiausių, neužmirštamų) nutikimų su lankytojais.

Leisdavau ne tik pažiūrėti, bet ir pačiupinėti. Labiausiai stebindavo vaikų reakcija į laidinius telefonus. Rinkdami numerį, jie ne sukdavo diską, o bandydavo maigyti numerius, nes neturėdavo supratimo, kaip sukti. Taip pat bandydavo braukyti per mygtukinių telefonų ekranus.

– Kai kurie mobiliųjų telefonų taisytojai sako, kad  gamintojai  įdiegia sistemas, kurios leidžia prietaisui veikti tiek, kiek numatyta garantijoje. Kaip Jums patinka tokia ,,politika“? Nors, kita vertus, tai reiškia, kad muziejus nepritrūks eksponatų, vitrinos greitai bus užpildomos…

Kuriant mygtukinius, atverčiamus, išstumiamus telefonus, smarkiai pasidarbavo dizaineriai. Šie įrenginiai įdomiai sukurti ir pagaminti. Į jų kūrimą įdėta labai daug darbo. Man net gaila būtų išbraukti (iš istorijos – aut. past.) šiuos telefonus. Jie tiesiog yra meno kūriniai. Kai matai tik vieną, regis, telefonas kaip telefonas, bet, matydamas gausybę, gali palyginti vieną su kitu pagal spalvinę gamą, dizainą. Dabartiniai išmanieji telefonai liečiamais ekranais išjungti atrodo kaip juodo stiklo gabaliukai, jie neturi vizualinio vaizdo. Mygtukinių telefonų kolekcija labai žavinga, o liečiamais ekranais – jau viskas… Jeigu būtų gaminami tik tokie, nebūtų ką kolekcionuoti. Išmanieji kaip šaltas ledo gabaliukas – nei rėmelių, nei kitokio grožio. Mygtukiniai iš pradžių buvo didesni, vėliau gamintojai juos mažino, mažino. Šiuo metu išmanieji vėl didelio formato, nes reikia ekrano ir pan. Ateityje lentynose telefonų gal ir nepritrūks, bet nebebus į ką pažiūrėti, nes matysite tiktai monitorius… Kai telefonas išjungtas, į jį nebėra ko žiūrėti. Dėl to gali baigtis ir kolekcija.

Dėl gedimų – ankstesni telefonai tikrai būdavo patvaresni. Vyresni žmonės tebesinaudoja mygtukiniais, įsigytais prieš 6–8 metus, tiesiog pasikeičia bateriją ir toliau naudojasi. Tačiau dabar dažnai telefonas keičiamas ne todėl, kad sugedo, o dėl to, kad sukurta naujesnių, kurie funkcionalesni, jų geresnė atmintis, nestringa internetas, geriau filmuoja kameros… Dėl gedimų galiu pasakyti tik tiek: dažniausiai išklibinami įkrovimo lizdai, įdaužiamas ekranas. O daugiau mažai kas genda. Kartais sugadina virusai. Nepastebėjau, kad gamintojai tyčia padarytų, jog telefonas veiktų tik tiek, kiek nurodyta garantijoje. Dar daug kas priklauso nuo naudotojo: vieni keletą metų išlaiko kaip naują, o kitų jau po mėnesio atrodo taip, kad tegali pasakyti: „O dieve…“ Yra naudotojų, kurie telefonus vežasi kartu su maisto produktais, tuomet maistu užkemšami mikrofonai ir kitos skylutės.

– Praūžus pandemijai, kur įsikursite? Didmiestyje?

Jau šiuo metu esu Kaune. Jei po pandemijos papuls tinkamos patalpos, kolekciją bus galima iškelti iš dėžių ir eksponuoti. Bet tai gyvenimiškai turi susidėlioti, įvykti. Žiūrėsiu, kaip klostysis. Jei yra žmonių, kurie turi sukaupę telefonų ir norėtų  paaukoti juos muziejui, tegu neišsigąsta, kad uždarėme telefonų muziejų Rokiškyje, nes mane galima susirasti ir kitais būdais.

Projektą iš dalies remia:

blank

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments