blank
Anelė: „Svarbiausia, kad idėja man pačiai būtų patraukli. Kad aš ja tikėčiau. Tada man nesvarbu nei laikas, nei pinigai. Giedrius dėl namuko sako: „Kažkaip atsiskaitysim.“ O man tik – „apie kokius pinigus čia kalbam?..“ Man esmė – padaryti darbą.“

– Panašu, kad karantinas Tave įkvepia kurti. Ar klystu?

– Nesakyčiau, kad karantinas apvertė viską aukštyn kojomis kūrybos prasme. Manau, visą gyvenimą buvau „prie meno“.

– Kada grįžai gyventi į Rokiškį? Papasakok, kokie mažo miesto privalumai, palyginti su sostine? Be to, kad tik čia gali paprašyti: „Iškepk mums muziejų“?

– Baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į Vilnių. Geodeziją. Atsimenu, visi renkasi studijas, galvoja, kuo nori būti. Aš verčiu žurnalą „Kur stoti“. Paskaitau „geodezija“. Tėtės klausiu, kas čia, o jis: „Čia su žemėm susiję, žemėlapiais.“ To man užteko. Mokytoja bandė atkalbėti, bet juk žemėlapiai, žemėlapiai. Atrodė, juos kursiu. Nors baigdama mokslus įsidarbinau matininke ir dariau statinių kadastrinius matavimus, su žemėm nedaug susiję buvo. Darbas patiko. Tiko. Dirbau, keliavau. Regis, nebuvo laiko, kad kišenėj neturėčiau kokio nors kelionės bilieto. Visada būdavo ko laukti.

Nepasakysiu, kada tiksliai pajutau, kad sostinės šurmulys man darosi per didelis, dažniau norėdavosi grįžti namo. Galiausiai buvo darbas – namai, darbas – namai. Nebesinorėjo Vilniaus. Bet esu labai lojali ir privengiu permainų. Tai niekaip nesugalvojau priežasties, kodėl turėčiau viską keisti. Priežastis atsirado. Pastojau. Mergaičių tėtis – rokiškietis. Kalbų nebuvo, kur auginsim vaikus. Aišku „kaime“!

Pardaviau įmonės akcijas, nes norėjau visiškai nutraukti saitus. Grįžau prieš pat gimdymą. O tada prasidėjo mamos gyvenimas. Gimė ir antra mergaitė. Manau, tuos vaikų auginimo metus išnaudojau maksimaliai. Lankiausi visuose įmanomuose renginiuose, parodose, užsiėmimuose. Sostinėje buvo aišku, kad jei šiandien kur nenueisi, ryt galėsi. Su užsakovais dažnai diskutuodavom, ką veiksiu grįžusi į Rokiškį. Tada klausdavau: „Kada jūs buvote spektaklyje?“ „Oi, nežinau.“ „O aš savaitgalį net du žiūrėjau.“ Man negalėjo įrodyt, kad mažame miestuke bus prastai.

Miesto man netrūksta. Jei pajuntu norą kokį filmą kino teatre pažiūrėt ar „burgerį“ makdonalde suvalgyt, juk bet kada gali sėst į mašiną. Ta Lietuva tokia nedidelė. Man labai patinka po ją gastroliuot (išskyrus didmiesčius).

Aišku, dažnai iškyla problemų. Tarkim, čia ir dabar prireikia kokių dažų (pabarstukų, maistinių dažų, maišelių ar pan.), žinau, čia, Rokiškyje, negausiu. Tuomet gelbsti sesės. Visos trys Vilniuje, tai „pasiskundus“, kad čia nėra, vakare iš autobusų jau pasiimu siuntinį. Ačiū joms!

– Gal ne visi žino, kad esi Nijolės Čirūnienės dukra, o jai kūrybinių reikalų netrūksta. Kokių savybių paveldėjai? Kokią įtaką padarė tėvai, kad žmogus „prie meno“ nukeliavo studijuoti… geodezijos?

– Esu trečioji dukra šeimoje. Mokykloj būdavo Čirūnaičių dinastija. Juokdavomės. Kas dvejus metus mes trys. Ateidavai pas kokią mokytoją. Čirūnaitė? Ievos, Mildos sesė? Mokytojai sutikdavo labai teigiamai (matyt, nepagadino „markės“).

„Mamos Nijolės teatras“. Čia tai buvo… Atsimenu, reikėdavo kartais išsiprašyt iš vienos kitos pamokos, kad galėtume nuvažiuot pavaidinti. Išleisdavo. O kai grįždavom… Tada man, vaikui, kėlė tokį pasididžiavimą. „Žeimelis. Nebuvai? Aš buvau. Prienai. Buvau… Mažeikiai… Ai, ten irgi dalyvavom…“ Na, tos visos šeimos kelionės buvo kažkas tokio. Visą Lietuvą išmaišėm. Suprantama, ne kiekvienas gali pasidžiaugti šeimoj turėjęs tokią šventę kaip „krikšto mamų šou“. Bepigu kalbėt, kai keturios dukros. Vadinasi, ir keturios krikšto mamos. Buvo su kuo rengt šventes. Arba „švarių durų diena“. Paskirdavo duris, kurias reikdavo nublizginti. Negi išmanioji mama sakys: „Eikit tvarkyti namų.“ Tada komisija (mama, tėtis ar močiutė) eidavo vertinti. Savaime suprantama, ir mes perėmėme visa tai.

Skelbimai ir kvietimai į spektaklius kartą per mėnesį būdavo iškabinti ant bufeto spintelės durų. Kūryba aplinkui visą gyvenimą. Juk mama dirbo „vadove“ Bajorų kultūros namuose. Dar ir dabar vaikai, ją sutikę, kartais taip pavadina. Didžiavausi ja ir nenorėjau padaryti gėdos. Esame dalyvavę ne viename TV žaidime. Pradėjom nuo „Tai bent šeimynėlė“, „Vakarėlis Jums“ iki „Kas tu toks“ ir t. t. Štai ir dabar laukiu, kada per žinias parodys, ir galvoju: „Na, jau šitas namukas per gerklę tuoj visiems išlįs…“ Matot, nenoriu niekam sukelti neigiamų jausmų, „rodo ją ir rodo“. Bet juk trumpai. Kepiau juk ne todėl, kad visais varpais skambintų per Lietuvą. Kepiau, nes norėjau iškepti ir negalvojau – rodys kas ar ne. Tai paprastas dalykas, bet kitiems nepaprastas. Norėjosi, kad pamatytų rokiškėnai, bet tokio dėmesio tikrai nelaukiau.

– Kaip mažą tave vadindavo? Aneliuke? Prisimink, kokia buvai maža, kuo išsiskyrei tarp sesių?

– Nedaug žmonių mane vadina Aneliuku. Todėl socialiniuose tinkluose toks mano slapyvardis. Esu užkietėjus „lobiautoja“ ( „Gimtajame…“ jau buvo rašyta apie „geocahingą“). Pamenu, visi galvojo, kad Aneliukas – tai berniukas. Kol gyvai nepamatė.

– Grįžkime arčiau kepinių. Kada ir koks buvo pirmasis kalėdinis namukas?

– Kepti aš nelabai mėgstu. Atrodo, namukus ar sausainius su sesėm dekoruodavom, bet nuo a iki z pati padariau tik gimus dukrai – prieš šešerius metus. Paskui sekė sausainiai. Bet, nemeluosiu, aš jų nekepiau, pirkau parduotuvėj ir dekoravau, nes ne man ieškoti tinkamo recepto.

– Spaudoje mačiau Tavo iškepto „šiltnamio“ nuotrauką. Kaip sugalvojai?

– Kasmet norisi vis kažko kitokio. Štai pernai internete užmačiau šiltnamiuką. Ne tokį, bet principas panašus. Pasirodė nesudėtinga – išsikepiau. Mano būsimasis vyras nemėgsta saldumynų, tačiau sakė, kad mano keksiukus ir cinamonines bandeles reikia į topus įrašyti. Sako, kepk. Į Vilnių kolegoms vešiu.

Su vaikais kartais imamės tokių kepinių. Dominykai ir Dorotėjai leidžiu pasireikšti dekoruojant. Prižiūrimos pačios iškepė keksiukų.

– Sakei, labai myli vaikus, papasakok apie savo šeimą.

– Vaikus myliu. Saviems gal skiriu mažiau dėmesio. Bet prieš dvejus metus… Sesė atveža sūnėnus į Bajorus. Du vaikai + mano dvi dukros + draugės vaikas + draugės du sūnėnai + dar ten kažkokie giminaičių vaikai. Mes dviese su drauge ir nežinau, kiek vaikų, einam prie ežero. Man nesunku. Skirtumas tik tas, vienas vaikas ar du.

Užpernai su drauge Jovita organizavom vaikų stovyklą. Turbosavaitė be jokio tikslaus plano. Vaikai patenkinti, mamos patenkintos, savaitę poilsio gavusios, mes patenkintos, gerų emocijų sulaukusios.

Labai džiaugiuosi, kad likimas man atvedė Vytautą. Žmogų, kuris mane palaiko, didžiuojasi visokiomis mano nesąmonėmis. Tada, matyt, lengva kurti. Aš burbanti, „man reikia pagrindo, kur man padėt tą dvarą…“ O žmogus ramiai atideda savo darbus ir suranda sprendimą. Man bus trisdešimt penkeri, kai švęsiu, sako, pirmąsias ir, tikiuosi, paskutines savo vestuves. Povestuvinėn kelionėn galbūt važiuosim į Gruziją. O su mergaičių tėvu išsiskyrėm, kai mažoji dar buvo pilve. Matyt, gyvenimas nebūtų taip sudėjęs, nebūčiau čia, kur esu. Matininkės darbas man tikrai neštų daugiau pinigų, bet, pagalvoju, ar tai, kaip jaučiuosi dabartiniame darbe (Anelė dirba lopšelyje- darželyje – aut. past.), galėčiau jaustis būdama matininke.

– Dabar vadinamųjų supermamyčių laikas? Kokia esi mama?

– Supermama? Ne. Universitete labai susibendravusi grupelė buvom. Ir vaikai panašiu laiku visiems atėjo. Kasmet stengiamės susitikt. Kai pasako, kad „galima ir su vaikais“, sakau „ne“. Man reikia atitrūkti. Pabūt ne mama. Normalu. Grupiokes: „Oi oi, man vaikas ne kliūtis.“ Man irgi ne kliūtis, bet ir taip su vaikais visur, mamai reikia pabūti tiesiog Anele.

Tai, spėju, iki supermamos man toli.

– Kokių dar paslapčių apie Tave nežinom?

– Jergau, ko aš tik nedariau. Planuose – didelis molinis kiaušinis, kurį būtų galima atidaryti. Mamos kiaušinių dėkliukų kolekcijos garbei. Aš jų nekenčiu, tų dėkliukų. Mamai esu tai sakiusi. O ji tuomet pranešė, kad po jos mirties tai bus specialus palikimas man.

Jei rimčiau… Svarbiausia, kad idėja man pačiai būtų patraukli. Kad aš ja tikėčiau. Tada nesvarbu nei laikas, nei pinigai.

– Ko nori dovanų Kalėdoms?

– Turime šeimos tradiciją. Kūčių vakarą visi renkamės Bajoruose. Daliname vieni kitiems dovanas. Kalėdų Senelis – kažkoks neaiškus dalykas. Tai atneša ryte, tai palieka kur nors namuose. Šiemet bus keista sėdėti penkiese. Pamenu, vienais metais su sese sumąstėm visiems staigmeną. Vaikai savo ruožtu rašė laiškus. Kas ko prašė, tą ir supirkom. Nesvarbu, ar barbės už trisdešimt eurų, ar kokio niekučio už tris eurus. Sudėjom, ko prašė. Užsakėm Senelį, susėdom prie Kūčių stalo. Bar bar bar į langą. Sesės vaikai jau dideli. Vienas net laiško neberašė. Bet kai pamatė Senelį, visi šokinėt, spiegt ir rėkt… „Jis tikras, jis tikras, tas, kur dvare sėdi!“ Žodžiu, laimės buvo. Tikėjimą išlaikėm, iki šiol prisimenu tas emocijas.

O Kalėdoms man reikia peiliukų komplekto .Yra „Norfoje“, 4 eurus kainuoja. Kaip tik šiandien sesuo atveža dovanas… Paliks savąsias, susidės mūsiškes ir išvažiuos. Jetau, tikrai keista bus. Matyt, po tokių švenčių įvertinsim dar labiau, kad pagrindinė dovana yra žmonės šalia.

Projektą iš dalies remia:

blank

 

Prie Dirdų
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
prm
prm
2020 21 gruodžio 10:18

Gera matyti tave Rokiškyje , mielą , niekada nesupykusią , mano buvusią , kūrybingą , neeilinės šeimos neeilinę moterį.Virtualus apkabinimas ir visokio gėrio linkėjimai iš tuometinio… Vaižganto