blank
Kadaise Pripetėje veikęs atrakcionų parkas. Aurimo Navicko ir Manto Stundžios nuotr.

Domiesi tamsiuoju turizmu. Ar daug tokių vietų teko aplankyti Rokiškio rajone?

– Rokiškio rajone nėra daug tamsiajam turizmui priskiriamų vietų, garsiausios aplankytos – buvusi Konstantinavos žemės ūkio mokykla, Onuškio dvaras. Dusetų specialioji internatinė mokykla kaimyniniuose Zarasuose. Šios vietos visiškai nusiaubtos vandalų, nebėra ko ir pamatyti.

Kaip susidomėjai kelione į Černobylio zoną?

– Labai sudomino „Praeities žvalgo“ laidos apie šią katastrofą ir zonoje rengiamas ekskursijas. Su draugu Aurimu pradėjome ruoštis išvykai – įsigijome radiacijos matuoklius, kokybiškus batus, mažą dujinę viryklę ir dujų balionėlį, peilių, tamsių rūbų ir kitą būtiną įrangą.

Kelionės maršrutą pradėjome planuoti iš anksčiau, tam pagelbėjo „Praeities žvalgo“ laidos, kuriose pateikiama daug svarbios informacijos. Įsigijome navigacijos prietaisus su žemėlapių sudarymo funkcija, susižymėjome lankytinų vietų koordinates – išėjo beveik pusantro šimto kilometrų maršrutas po Černobylio zoną.

– Kaip prasidėjo jūsų kelionė?

– Pirmoji kelionė į Černobylį nepavyko – vos pasiekę zoną, buvome informuoti, kad susirinko daugybė sargybinių dėl joje kilusio gaisro, teko grįžti namo šiek tiek pasibuvus Kijeve. Antrąkart skridome lėktuvu, nusileidome Kijeve ir susitikome su ukrainiečiais. Tikslo link leidomės kartu.

– Kur teko nakvoti?

– Černobylio zonoje praleidome septynias dienas. Nakvojome apleistuose pastatuose. Stogas ir durys – tiek mums tereikėjo, kad nelytų ant galvos ir laukiniai žvėrys neužeitų. Pirmąją naktį praleidome penkiese lauko virtuvėlėje, kur buvo durys, stogas ir langai. Tokios nakvynės dar teko paieškoti, nes daugelis vietos pastatų yra sugriuvusiais stogais.

Miegojome ir „stalkerių“ name, kuris buvo jų įrengtas – jame yra lovos, čiužiniai, net savadarbis dušas ir krosnis, taigi jautiesi lyg pas močiutę kaime. Prijungus išorinę nešiojamąją bateriją virtuvėje įsižiebia kalėdinė girlianda ir šviesa. Apie tokius „stalkerių“ namus Černobylio zonos apsauga nežino. Nakvojome Pripetėje esančiame daugiabutyje. Teko nakvoti ir buvusioje kiaulių fermoje.

– Kas tie „stalkeriai“?

– Kaip sakė „praeities žvalgas“, „stalkeriai“ – tai žmonės, kurie nelegaliai lankosi Černobylio zonoje. Tokiais vadintis gali tik įveikę atstumą nuo zonos krašto iki vidurio pėsčiomis, tai yra apie 50 km. Visą Černobylio zoną sudaro net 2 500 kv. km.

Kiek kilometrų teko nueiti jums?

– Per septynias dienas nuėjome maždaug 140 km. Ten atstumai nėra maži, todėl keliauti į Černobylį turėtų tik fiziškai stiprūs žmonės. Zonoje tenka įveikti daug kilometrų pėsčiomis miško keliukais, duobėtais takeliais su sunkia kuprine ant pečių. Reikia neštis maisto, vandens savaitei, tai – apie 30 kg kuprinė.

Mūsų kompanionai ukrainiečiai kelionės neatlaikė – likus 40 km iki zonos pabaigos, jiems taip įsiskaudėjo kojas, kad nebegalėjo paeiti, todėl nuėjo iki netoliese buvusio apsaugos punkto ir prisipažino nelegaliai patekę į teritoriją. Už tai jiems buvo skirta maždaug 20 Eur bauda, tačiau jie buvo automobiliu išvežti iš zonos, taigi kankintis nebereikėjo.

– Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Pirmasis rytas zonoje buvo vienas įsimintiniausių. Taip pat didžiulį įspūdį paliko „Dugos“ antena – kai lipome į jos viršų, buvo ūkanota, todėl matėsi ne tiek daug vaizdų kaip giedrą dieną. Radiolokacinės antenos „Duga-2“ aukštis siekia 150 metrų, todėl net vasarą ten buvo vėsu, o pučiant vėjui antena siūbuoja. Tąkart gavau daug adrenalino…

Daugiabučio pašto dėžutėje radome laikraštį, kuris buvo išleistas dieną prieš įvykstant avarijai. Tiesa, jį teko palikti. Iš zonos draudžiama išsinešti bet kokį daiktą, už tai gresia didžiulės baudos.

Lankėmės ir vaikų darželiuose. Vaizdas baugokas – iki šiol mėtosi daugybė daiktų, rūbų, žaislų, net tarybinės geležinės mašinytės. Teko eiti pro raudonąjį mišką, kur nusėdo didžiausias kiekis radiacinių dulkių. Kaip žinia, ši teritorija laikoma viena labiausiai užterštų vietų pasaulyje.

Stebėjomės ir tuo, kad ukrainiečiai vyksta į zoną švęsti Kalėdų ir Naujųjų metų. Jie ten – dažni svečiai. Nors yra viską matę, juos ta vieta iki šiol traukia. Net „patogumais“ pasirūpinta: štai ant šešiolikos aukštų namo stogo yra išneštos lovos, kur įsipatoginę atvykusieji gali stebėti vaizdą.

– Knygose rašoma, kad nemažai žmonių grįžta į gimtuosius namus nepaisydami radiacijos. Ar teko tokių matyti?

– Girdėti apie tokius teko, matyti – ne. Problema ta, kad jeigu namas ir gyvenamasis, jį juosia aukšta nepermatoma tvora. Nesvarbu, iš ko padaryta, – šiferio ar metalo lakštų, krūmų – svarbu apsitverti kiemą. Tokia ukrainiečių mada. Taigi daržuose augančių daržovių ar į zoną gyventi sugrįžusių žmonių matyti neteko.

Sklando legendos, kad zonoje yra išsigimusių gyvūnų. Ar teko tokių pamatyti?

– Žinome, kad zonoje gyvena lapė vardu „Simion“, ji yra draugiška žmonėms, iš rankų ima maistą, mielai pozuoja prieš objektyvus, tačiau jos nesutikome. Netoliese matėme stirnų, briedžių, girdėjome mešką riaumojant, tačiau išsigimusių dėl radiacijos jau nebėra. Galbūt žmonėms gyvūnai atrodo išsigimę dėl dydžio. Čia jie nėra medžiojami, gyvena laisvai, todėl ir užauga didesni nei įprastai.

– Ar galėtum palyginti Černobylyje ir Lietuvoje esančius apleistus pastatus?

– Visi jie panašūs – daugelis daiktų išvogta, langai išdaužyti. Nors Černobylio zona yra saugoma, čia pastatai ne tik sugriuvę, bet ir tušti. Čia darbuojasi „juodieji stalkeriai“, vagiantys zonoje esantį metalą. Nors to daryti negalima, ilgapirščiai atranda būdų. Černobylyje teko matyti krūvas išpjautų turėklų, paruoštų išvežti. Mažėja ir technikos kapinynas – ten pjaustomos dalys. Taigi metalas išvežamas, perdirbamas ir, kas žino, ar šaukštelyje, kuriuo naudojamės, nėra radiacijos.

– Ar padarei kokių klaidų, kurių nekartotum? O gal turi patarimų planuojantiesiems keliauti į nelaimės zoną?

– Draugas padarė klaidą pasirinkęs ne visai žygiams skirtus batus. Jie smarkiai pritrynė kojas, taigi kelionės pabaigoje iš skausmo jis vaikščiojo ant kulnų. Daug keliaujant pėsčiomis net labai kokybiški batai pritrina, tiesiog reikia dažnai keisti kojines.

Mano klaida – neapskaičiuotas maisto kiekis. Itin svarbu gerai apskaičiuoti maistą – neprisidėti jo per daug, kad nereikėtų tampyti bereikalingų kilogramų. Buvau prisidėjęs per daug saldainių, konservų ir duonos. Teko maistą palikinėti ten, kur nakvodavome. Dar viena mano klaida – įsigyta pigi kuprinė. Jos talpa – apie 90 litrų, tačiau jau pirmomis dienomis pradėjo plyšti, taigi teko kuprinę sustiprinti virvėmis, kad atlaikytų likusią kelionę.

Taigi svarbu avėti kokybišką avalynę, turėti patvarią kuprinę ir neprisikrauti bereikalingų daiktų.

– Ar aplankėte viską, ką planavote?

– Deja, dėl laiko stokos negalėjome aplankyti garsiojo kapinyno, kur užkasta visa radioaktyvi technika. Prireiktų kokio mėnesio viskam apžiūrėti.

Į ligoninės rūsį, kur vis dar mėtosi gaisrą gesinusių ugniagesių rūbai, įeiti nedrįsome, o tam reikia pasiruošti. Ten einant reikėtų apsirengti kostiumą, užsidėti kaukę, pirštines ir galvos apdangalą, o išėjus nusirengti ir viską išmesti, kad nevaikščiotum aplipęs radiacijos dulkėmis.

– Ar nesibaiminote dėl savo sveikatos?

– Kaip sakoma – „bijai vilko – neik į mišką“. Bet prevencinių priemonių reikia imtis, pavyzdžiui, nusiplauti batus po kiekvieno pasivaikščiojimo, nes ant jų būna nusėdusios radioaktyviosios dulkės. Beje, radiacija – vienas mažiausiai pavojingų dalykų Černobylio zonoje. Ją galima matuoti, galima jos ir išvengti. Įmanoma nakvoti ne radioaktyviose vietose. Didesnis pavojus – laukiniai žvėrys, kuriuos maždaug 30 metų draudžiama medžioti. Šernai, stirnos, briedžiai ten veisiasi nestabdomai. Pavojų kelia ir „juodieji stalkeriai“, kurie apiplėšinėja paprastuosius „stalkerius“, iš jų atima maistą, pinigus, įrangą. Mums su tokiais susidurti neteko.

Kelionėje patyriau daug įsimintinų akimirkų, todėl kai baigsis karantinas, važiuosiu ten vėl. Šįkart aplankyčiau ligoninės rūsį, technikos kapinyną, lipčiau į kranus, esančius prie uosto.

Projektą iš dalies remia:

blank

 

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments