– Esate „Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės“ ambasadorius. Titulas pelnytas. Pasididžiavimas dėl Jūsų karjeros – ne tik Pandėliui, bet ir visam Rokiškio kraštui. Rugsėjyje, per Šv. Mato atlaidus ir Rokiškio jubiliejų, bažnyčioje skambės Andriaus baritonas?
– Ambasadoriaus titulas man labai reikšmingas ir brangus. Pandėlys ir visas Rokiškio kraštas – mano gimtasis: čia užaugau, mokiausi, brendau. Labai džiugu, kad esu pakviestas savo kraštui atstovauti, reprezentuoti Rokiškį plačiajai visuomenei. Dėl koncerto per Šv. Mato atlaidus… Aš labai viliuosi, kad jis įvyks. Prieš keletą mėnesių jau bendravau su organizatoriais šiuo klausimu.
– „Triumfo arka“. Simboliška turbūt? Šiame TV projekte daug ką sužavėjo jauno vaikino Andriaus iš Pandėlio sodrus balsas. Bet iki jos buvo ilgas kelias… Kas Jums asmeniškai yra tikroji triumfo arka – profesinė aukštuma, kurios kiekvienas gyvenime siekiame?
– Dabar, praėjus beveik dešimt metų po šio projekto, jį vertinu visai kitaip nei tada. Dainavime sau esu labai priekabus ir savikritiškas. Dabar paklausius tų praeities įrašų, truputį linksta ausys… Jei, sakykim, dabar būčiau atsakingas už tuometinį dvidešimt vienerių Andrių, jokiu būdu nebūčiau jam leidęs dalyvauti projekte (šypsosi – aut. past.) Man triumfo arka – nepaliaujamo kasdienio tobulėjimo ir vokalinio lavinimosi procesas: nuo vieno laiptelio prie kito, vis geriau ir geriau, niekad nesustojant. Nepripažįstant, kad „viskas, aš jau viską padariau“. Tokia yra mano simbolinė triumfo arka.
– Esate sakęs, kad viskas prasidėjo nuo Jūsų močiutės, pastebėjusios anūko gabumus. Po to – pirmieji muzikos mokytojai. Šioje galerijoje ypatinga vieta – talentų meistrei, muzikos pedagogei Vilmai Likienei. Ji iki šiol tebesako: „Andrius savas. Ir prie kavos, prie Kūčių ar Velykų stalo, ir per šventes. Visuomet jo laukiu.“
– Pradžia buvo niekuo ypatinga. Ruošiausi eiti į trečią klasę, kiek vyresnis kaimynas muzikos mokykloje grojo fleita. Pamaniau, kuo aš prastesnis? V. Likienė, tuo metu ėjusi direktorės pareigas, ieškojo dainuoti norinčių vaikų. Užkalbino, pakvietė į savo klasę padainuoti. Taip ir prasidėjo viskas, nuo „Dviejų gaidelių“.
Fleitos taip ir „neužpūčiau“, nors dainuoti irgi nesiveržiau. Didelis noras atsirado kiek vėliau. V. Likienė man yra ypatingas žmogus. Žodis „mokytoja“ – per menkas ir per siauras įvardinti tai, ko ji mane išmokė ir ką įskiepijo. Šiuo metu jos dainavimo studijoje dainuoja kelios dešimtys įvairaus amžiaus labai galių vaikų, ir tas skaičius kasmet vis didėja. Tai – mokytojos didelio atsidavimo dainavimui ir pedagogikai pasekmė ir rezultatas.
– Nepamiršote Jums duoto jos priesako: „Nenustok dirbti, nes tavo vietoje atsiras kitų.“
– Be abejo, nepamiršau. Tai nediskutuotina, taip yra visur. Jei kažkas gali geriau padainuoti atitinkamą partiją, jis ją ir dainuos. Čia nuolaidoms vietos nėra, visi nori kokybės ir geriausio varianto. Todėl turi stengtis, kad dėl tavo gebėjimų neabejotų, ir rinktųsi tave.
– Dar prie „Triumfo arkos“ projekto. Pažintine prasme Jūs plačiai visuomenei prisistatėte pirmą kartą? Neabejoju, buvo jaudulio, sulaukėte komisijos ironijos, kad nesužvaigždėtumėte save „statydamas“ šalia garsių baritonų (panaši buvo komisijos nario, vieno žymiausių šalies baritonų Vytauto Juozapaičio replika). Akivaizdu, Jums pavyko… Esate laukiamas scenose, daugybė vaidmenų: tarp jų – kunigaikšts Ipseimas-Gindelbachas, Misteris X ir daug kitų. Kuris jų – ryškiausias ir artimiausias?
– Man arčiausiai širdies yra lyriniai-herojiniai vaidmenys, o pats mėgstamiausias – Misteris X. Tai labai dėkinga vokalinė ir vaidybinė medžiaga. Per visą spektaklį Misteris X nuolat kinta: pradžioje paniręs į liūdesį, vėliau – stipriai mylintis, dar vėliau – šaltas, atsainus. Kiekvieną kartą vėl pasinerti į tas emocijas, viską išjausti – nelengva. O ir kiekvienas spektaklis vis kitoks. Po spektaklio nusivalius grimą ir uždarius teatro duris, man dar ilgai nepavyksta atsiriboti nuo scenos ir nuo Misterio X.
– Turite svajonių vaidmenį? Gal Figaro? Jūsų elektroninio pašto adresas sufleruoja… „Figaro vedybas“ daug kas prisimena pagal „Figaro ten, Figaro šen“. Perfrazuojant… Nemažai operos žvaigždžių nuėjo į politiką. Jūsų tokia perspektyva nevilioja? Arba – galimybės meną kurti už Lietuvos sienos?
– Figaro arija iš V. A. Mozarto operos „Figaro vedybos“ buvo pirmoji, kurią dainavau akademijoje. Tai man tapo tam tikru atspirties tašku ir simboliu. Yra daug vaidmenų, kuriuos norėčiau suvaidinti. Dabar artimiausias ir siekiamiausias – Oneginas iš P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“. Mintis kurti meną už Lietuvos ribų mane labai vilioja, tikiu, kad savojo šanso sulauksiu. Politiniu gyvenimu domiuosi, ir nemažai. Bet nei šiandien, nei ateityje savęs šioje srityje tikrai nematau.
– Apie Jus sako: labai charizmatiškas, žinoma, ir labai gražus. Kokiam vaidmeniui Jūs visiškai išore netiktumėt? Gal Kvazimodui iš „Paryžiaus katedros“? Yra vaidmenų, į kuriuos niekada nenorėtumėte įsikūnyti?
– Tai – komiški vaidmenys. Tokie – mano silpnoji pusė, jie visada sukelia nemenkų kūrybinių kančių.
– Opera, operetė – kalbų mokykla. Sako, solistai – poliglotai per prievartą. Kokių lingvistinių gebėjimų reikia išmokti transliuoti tekstus svetima kalba? Kokiomis kalbomis jau teko dainuoti? Visuomet supratote, apie ką?
– Įvairių šalių muzikos atlikimas vis kita kalba yra nepakartojamas malonumas ir iššūkis dainininkui. Pati dėkingiausia dainininkui – italų kalba. Italai kalba tarsi dainuodami. Kiekviena kalba turi savo „raktą“. Kuo daugiau atlieki muzikos svetima kalba, tuo gražiau ir natūraliau ji ima skambėti. Labai mėgstu kūrinius rusų kalba, ypač romansus. Vokiečių, prancūzų, ispanų kalbos taip pat man nesvetimos. Pasitaiko visko… Kartą Prancūzijos ambasadoje dainavau prancūziškai. Vos pradėjęs dainuoti, užmiršau žodžius. Teko kurti iš tų, kurie buvo ant liežuvio galo. Prancūzų ironiškos šypsenos kalbėjo pačios už save. Šiaip visada stengiuosi turėti kūrinio vertimą, nes jis palengvina atlikimą ir interpretaciją.
– Kauną pasirinkote pats, ar Jus šis muzikinis teatras pasirinko?
– Pradėjau studijuoti tuometiniame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje). Viskas dėsninga. Dar studijų metais debiutavau nedideliu vaidmeniu miuzikle „Muzikos garsai“. Po magistro studijų gavau kvietimą dainuoti operose „Vedybų vekselis“ ir „Džanis Skikis“. Turbūt viltis pateisinau, nes po kelių mėnesių tapau teatro solistu. Kaunas puikus miestas, džiaugiuosi, kad jame brendau kaip dainininkas, ir čia tęsiu karjerą.
– Dainininkai turi kūrinius brendus. Pavyzdžiui, Vaidos Genytės – „Sūpuokles“ iš „Dainų dainelės“. O koks Andriaus kūrinys, kurį pirmą kartą dainavo viešai?
– Viskas prasidėjo nuo vaikiškų dainelių, paskui jos sudėtingėjo. Kurios nors vienos reikšmingos nėra, bet dabar labai pamėgau dainuoti Laimio Vilkončiaus „Laivą“.
– Kokia operos solisto diena? Pusryčiai – per pietus, pietūs – vidurnaktyje? Turbūt galite sau leisti meniu tik kavinėse…
– Mūsų profesijos išskirtinumas – nepastovumas. Spektaklių dienomis stengiuosi nenuvargti, išlaikyti energiją ir jėgas iki pat vėlyvo vakaro, kada baigiasi pasirodymas. Tokiomis dienomis mano rytas labai vėlyvas. Miegas man – vienas svarbiausių dalykų sėkmingam pasirodymui. Stengiuosi laikytis dienos režimo, nors sekasi ne visada. Ypač išbalansuoja naujo spektaklio statymo laikotarpis: repeticijos vyksta rytais ir vakarais, kartais net iki 22 val. Tada vakarienės jau tenka atsisakyti.
– Solistų dažnas aprangos aksesuaras – didelis šalis ant kaklo. Turbūt tai labiau profesinė apsauga nei stiliaus detalė? Dažnai skauda gerklę, kankina angina, reikia gerti šviežių kiaušinių prieš koncertą? Gal buvo momentų, kai dainavote ne savo balsu (užkimusiu)?
– Mano balsas nėra labai lepus. Prieš koncertą nereikia žalių kiaušinių ir panašių dalykų. Šaltuoju metų laiku mėgstu kasdien gerti arbatas. Bet esu neatsparus orų pasikeitimams ir pasigauti slogą nesunku. Stengiuosi rūpintis sveikata, kad ligos negriautų planų. Per savo karjerą tik kartą dėl ligos teko atšaukti iš anksto suplanuotą koncertą. Prieš metus buvau gastrolėse Ukrainoje, Ivano Frankivske. Festivalyje turėjau dainuoti porą kūrinių. Prieš kelionę peršalau, skridau su viltimi, kad pasveiksiu. Bet darėsi tik blogiau, vaistai nepadėjo, balsas kasdien vis labiau kimo. Koncerto dieną vis dar tikėjausi, jog kokiu nors mistiniu būdu atsigausiu ir uždainuosiu (padės adrenalinas ir t. t.). Deja… Kai išėjau į sceną ir uždainavau, mintyse pradėjau melstis, kad tik pabaigčiau kūrinį. Antrojo dainuoti nebesiryžau. Grįžus Kaune laukė koncertas Motinos dienai. Liūdna, turėjau atsisakyti jame dainuoti.
– Kada ir kaip „nutrūkstate“? Omenyje turiu, atsipalaiduojate po sunkių vaidmenų, įtemptų koncertų?
– Neturiu didelių pomėgių, kurie būtų nesusiję su muzika. Mėgstu gamtą, sportą lauke. Bet esu ir nepataisomas namisėda. Po sunkių spektaklių, ypač jų statymo laikotarpių, išsenku tiek fiziškai, tiek emociškai. Todėl keturios kambario sienos, vienuma – pati geriausia terapija „susirinkti“ ir atgauti jėgas.
– Kaip reaguojate gatvėje ar kitoje viešoje vietoje išgirdęs: „Čia gi jis, Andrius“… Paglosto savimeilę, kad Jus atpažįsta, ar labiau varžo? O Pandėlyje kaip Jus sutinka, gal kiti pavydi, kad tapote žvaigžde?
– Neturiu problemų dėl perdėto populiarumo. Jei atpažįsta ir kažką pasako – tai greičiau išimtis nei taisyklė. Mes, klasikinės muzikos atlikėjai, turime kur kas mažiau klausytojų ir jie šiek tiek kitokie, nei, tarkime, populiariosios muzikos, televizijos žvaigždžių. Pandėlyje jaučiuosi labai gerai, prasilenkdamas žmonių veiduose matau šypsenas, draugiškas akis. Labai maloniai nuteikia. Iš vaikystės turiu keletą artimų draugų, su kuriais nesikeičia bendravimas ilgus metus. Tai, manau, svarbiausia.
– Kada jaučiatės labiau savimi: vilkėdamas atlikėjo kostiumą ar mūvėdamas plėšytus džinsus (gal tokių nė neturite?) Pagal nuotraukas, panašu, esate estetas, anglų džentelmenų stiliaus šalininkas…
– Kostiumas ir apskritai labiau klasikinis stilius man artimas ir savas. Plėšytus džinsus ir labiau provokuojančią aprangą mėgau paauglystėje, kai maištavau, konfliktavau su aplinka ir turbūt ieškojau savęs. Tada su draugais grodavome gitaromis, dainuodavome Andriaus Mamontovo dainas ir kitoks aprangos stilius jau būtų netikęs.
– Ar gera jaustis žmogumi, kuris gimtajam kraštui savo kūryba atiduoda duoklę? Neslepiate, kad esate iš Pandėlio, iš Rokiškio?
– Tapus kultūros sostinės ambasadoriumi, Rokiškyje tenka dažniau apsilankyti. Niekada neslėpiau savo šaknų ir kilmės. Priešingai… Jei tik pasisuka kalba apie gimtuosius kraštus, visada išdidžiai prisimenu Pandėlį ir Rokiškio kraštą.
– Ačiū už pokalbį…
Projektą iš dalies remia
Šiuo metu neabejotinai geriausias Lietuvos baritonas. Kuo didžiausios sėkmės, Andriau!