Iš istorijos
Ilgalaukių kaime gimęs mūsų krašto žymūnas, ministras pirmininkas J. Tūbelis panemunėliečių minimas pačiu geriausiu žodžiu. Tai jo iniciatyva, kaip padėka gimtajam kraštui, ant Šetekšnos upės kranto, šalia geležinkelio, buvo nupirkta 12 ha žemės iš ūkininko Mykolaičio ir 1937 m. pradėtos linų fabriko statybos. Pradžioje pastatytas pagrindinis korpusas, vėliau dygo administracijos namas, sandėliai, pagalbiniai pastatai. Kaip prisimena amžininkai, medžiagas ir įrengimus suvežė vietos valstiečiai arkliniais vežimais, fabriką statė samdyta brigada iš Kauno ir keliolika vietinių. Statybos darbams vadovavę rangovai šiuos visaip stengdavęsi apgauti. Iš Roblių kaimo kilęs Petras Tūska visoje fabriko teritorijoje atliko melioraciją.
Gamybiniame korpuse buvo sumontuotas užsieninės markės dyzelinis variklis, sukęs šešis belgiškus brukimo ratelius. Vėliau pastatytas galingas garo katilas.
Prasidėjus gamybai fabrike dirbo vos 15 žmonių, už dieną jie gaudavo 1–1,5 lito. Buvo sėjami bandomieji linų laukeliai, bandomos įvairios linų rūšys. Kurį laiką fabriką žaliava aprūpindavo linų supirkimo punktai, veikę Rokiškyje, Dusetose, Zarasuose, Utenoje, Anykščiuose ir Kupiškyje. Linus tekdavo fabrikui parsigabenti pačiam.
Sutrikdė karas
Vokiečių okupacijos metais fabriko statybos ir plėtros darbai nutrūko, o 1944 m. Panemunėlyje vykusių mūšių metu bombardavimas neaplenkė ir fabriko, tačiau jam pakenkta nedaug. Artilerijos sviediniai apgriovė tik administracijos pastatą. Po fronto fabrikas suremontuotas ir vėl pradėjo veikti, jame sumontuotas svarbus įrenginys – geležinis spalių ciklonas. 1946 m. fabriką ištiko didelė nelaimė – gatavos produkcijos sandėlyje kilo gaisras, jis visikai sunaikino čia buvusią produkciją ir įrenginius. Sandėlio niekas nebeatstatė, jo vietoje išdygo naujas mūrinis automobilių svarstyklių statinys.
Pakilo
1950 m. fabriko teritorijoje vėl užvirė statybos: pradėti kapitalinės rekonstrukcijos ir plėtros darbai, imta modernizuoti gamybą. Pastatyta linų šiaudelių džiovykla, gauta naujų įrengimų, dar po metų kitų pastatyti du linų šiaudelių ir stiebelių sandėliai, sėmenų džiovykla ir jų sandėlis. Imta tiesti naujus kelius, pradėta gatavos produkcijos sandėlio statyba, dėl lėšų stygiaus trukusi beveik dešimtmetį. Vėliau išdygo stiebelių mirkymo cechas, kiti besiplečiančiai gamybai reikalingi pastatai, atsigabenti galingi įrengimai. Dėl linų paklausos keitėsi ir žemės ūkyje dirbančiųjų veiklos specifika – visoje šalyje sparčiai didėjo linų plotai, tad fabrikui nebuvo problemų dėl žaliavos.
Prie fabriko svarstyklių nuo pat ankstyvo ryto iki išnaktų rudens ir žiemos sezonais rikiuodavosi eilės sunkvežimių su linų stiebeliais ir šiaudeliais. Per pamainą fabrikas pagamindavo 700–800 kg pluošto.
Panemunėlio vardas – po pasaulį
Trumpasis lino pluoštas iškeliaudavo į Angliją, Japoniją, Vokietiją bei daugybę buvusios Sovietų Sąjungos fabrikų. Ilgą lino pluoštą pirko Panevėžio linų kombinatas, Plungės, Biržų, Latvijos, Odesos audinių ir siūlų fabrikai.
Buvo paklausios ir pakulos – jų pageidavo mūsų šalies statybinės organizacijos, o spaliai paklausą rado Belgijoje – kasmet pirkdavo iki 500 t Panemunėlio fabriko spalių. Pajamos iš linų verslo kasmet augo. 1980 m. vien Lietuvos ir Lenkijos fabrikams iš Panemunėlio iškeliavo linų pluošto už 9 mln. rublių.
Fabriko plėtra tiesiogiai sąlygojo ir gyvenvietės augimą. Savo darbuotojams fabrikas statė gyvenamuosius namus, Panemunėlis dėl neblogo uždarbio tapo patrauklia vieta gyventi. Išaugusiame fabriko kolektyve susikūrė ir kultūrinės tradicijos: meno, sporto kolektyvai, buvo organizuojamos įvairios šventės, į kurias įsitraukdavo ne tik gyvenvietės, bet ir aplinkinių kaimų žmonės. Mat daug jų savo gyvenimą susiejo su linų fabriku.
Fabrikas – gyvenimo ašis
„Čia virė gyvenimas. Mano abu tėvai dirbo fabrike, mama gal nuo 16 metų. Prisimenu, kaip rytais gatve pro mūsų namus darbininkai į fabriką važiuodavo dviračiais, o gyvenvietė rudenį ir žiemą buvo pilna mašinų su linais“, – pasakojo Panemunėlyje užaugusi Jūratė Morkūnienė, Panemunėlio geležinkelio stoties bibliotekininkė, išsaugojusi ne tik senųjų prisiminimų, bet ir fabriko nuotraukų. Iš vaikystės jai į atmintį įstrigo linų namai – milžiniškos linų stirtos, supančios visą gyvenvietę.
„Kol nebuvo sandėlių, žaliava būdavo kraunama į stirtas, kurios visiems atrodė kai dideli namai. Ant tų stirtų būdavo net žaibolaidžiai, nes nuo žaibo kartais užsidegdavo. Ir linmarkas gerai prisimenu. Į vandenį guldydavo linų pėdas, paskui eidavo jų kelti. Atsistoji į linmarkos vidurį ir keli pėdas, jas sustatai. Teko pačiai ir linus rauti, ir kelti. Panemunėlyje visi turėjo darbo, buvom linų kraštas. Dabar linas – tik prisiminimuose ir nuotraukose. Labai gaila, ištisos šeimos iš lino gyveno, dabar jau keleri metai linų niekas nebeaugina, o lino verslas fabrike seniai numarintas“, – vartydama linų fabriko istorijos albumą, saugomą Panemunėlio pagrindinės mokyklos muziejuje, pasakojo J. Morkūnienė.
Pirmoji krizė
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Panemunėlio linų fabrikui, kaip ir kitoms pramonės įmonėms, prasidėjo sunkus laikotarpis: keitėsi rinkos, subyrėjo žemės ūkį valdžiusios struktūros, savarankiškai ūkininkauti pradėję žemdirbiai linus ėmė keisti mažiau sąnaudų reikalaujančia grūdininkyste, steigė pieno ūkius.
1992 m. Panemunėlio linų fabrikas perkrikštytas į AB „Panemunėlio linai“. Geros linų pluošto supirkimo kainos ir buvę valdžios pažadai jas dar didinti skatino žemdirbius šią kultūrą auginti. 1992 m. mūsų rajono žemdirbiai linais apsėjo per 1 tūkst. ha. Bet vasarą užklupusi sausra derliaus viltis sužlugdė – daug plotų teko suarti, o likusiuose linai užaugo prastos kokybės. Prie sunkumų prisidėjo ir kitos priežastys: pasikeitus rinkai bendrovei kilo problemų realizuoti lino pluoštą, užsienio verslovės delsė atsiskaityti už produkciją, o kreditoriai, suteikę paskolų įmonės veiklai, spaudė.
Šalies vartotojams dėl aukštų lino pluošto kainų lino vis mažiau reikėjo, užsienio užsakymų taip pat mažėjo, tad bendrovė ėmė labai taupyti. Aplinkybės įmonei klostėsi nesėkmingai: dėl vėluojančių atsiskaitymų žemdirbiai spėriai mažino linų plotus, negelbėjo ir valdžios žadamos subsidijos linininkams. „Panemunėlio linų“ bendrovė, kaip ir kitos linų persidirbimo įmonės, ėmė dirbti vos 40 proc. pajėgumais.
Perkrikštyta
1997 m. nutarta, jog AB „Panemunėlio linai“ reikėtų reorganizuoti į kooperatyvą: kooperuoti narių lėšas ir diegti modernias technologijas. Taip 1997 m. fabrikas tapo kooperatyvu „Linepa“, jo vadovu išrinktas vienas kooperatyvo steigimo iniciatorių, fabrike dirbęs Romualdas Kaminskas.
„Linepa“ turėjo perspektyvų: dirbo 100 darbuotojų, gamyba vyko trimis pamainomis, žaliava kooperatyvas aprūpino Panevėžio, Plungės, Čekijos audinių fabrikus. 2003 m. linų plotai šalyje užėmė 9,8 tūkst. ha, perdirbimo įmonės, tarp jų ir „Linepa“, nesiskundė šiaudelių stoka ir jų kokybe. Tais metais vidutiniškai iš hektaro linų, skaičiuojant su valstybės parama, buvo gauta po 823 Lt pelno.
Tačiau šviesusis periodas ilgai netruko. „Linepą“ užklupo sunkumai, nes linų pluošto supirkimo kainos ritosi žemyn, smarkiai susitraukė tiesioginės išmokos linų augintojams. Dėl supirkimo kainų ir tiesioginių išmokų pokyčių 2005 m. ši kultūra užaugino nuostolį augintojams – apie 200 Lt už hektarą. Dešimtmečius linus auginę ūkininkai ėmė masiškai atsisakinėti šios kultūros. 2006-ieji buvo Rokiškio krašto linininkystės pabaiga: kooperatyvui paskelbtas bankrotas, dalį įrangos išsigabeno lenkai, kur iškeliavo kita, anot R. Kaminsko, žino tik kooperatyvo bankroto administratorius.
Linas – paveiksliukuose, prisiminimuose ir sklypeliuose
„Lietuvoje niekas nebeaugina pluoštinių linų. Pernai Jurbarko rajone dar buvo pasėti paskutiniai keli hektarai. Liną iš Lietuvos valdžia išvarė, dabar kanapes augina. Savo sodyboje kasmet pasisėju 3–4 arus pluoštinių linų, kad žmonės nepamirštų, kaip jie atrodo. Jų man reikia ir lino šventei „Lino mūka“, kurią šiemet organizuosiu šeštus metus. Negaliu be lino, labai gaila, kad mūsų valdžios toks požiūris į šią lietuvį rengusią, maitinusią kultūrą. Mūsų ūkininkai nebegalėjo konkuruoti su linų auginimo ir perdirbimo srities ES lyderėmis – Prancūzija, Olandija, Belgija, kurių ūkininkams už linus buvo mokamos kelis kartus dosnesnės subsidijos. Lietuvoje buvo 10 linų fabrikų, kiekviename iš jų vidutiniškai dirbdavo apie 300 žmonių. Nelikus linų, neliko ir perdirbimo įmonių“, – nostalgiškai apie Panemunėlį dešimtmečius garsinusį liną svarstė R. Kaminskas.
Pasak jo, Lietuvoje yra apie 1 mln. ha, tinkamų linams auginti. Po 2004 m. Seimo rinkimų sužibėjo viltis – Vyriausybės programoje linininkystė buvo paskelbta prioritetine sritimi, pradėta styguoti jos gaivinimą. Tačiau žadėtoji programa nusėdo valdininkų stalčiuose. Apie linininkystės gaivinimą Seime bei Vyriausybėje prabilta ir pernai, tačiau ir vėl – tyla.
R. Kaminskas netiki, kad artimiausiais metais linas, kaip žemės ūkio ir verslo šaka, bus prisimintas, nes ūkininkai rado lengvesnio ir pelningesnio verslo nišą – rapsus, kanapes, kviečius.
Liną įsivežame iš svetur
Manoma, kad linai Lietuvoje auginti apie 4 000 metų. Pagal šios kultūros auginimą Lietuva iki 1940 m. užėmė trečiąją vietą pasaulyje po Rusijos ir Lenkijos. Tarpukario Lietuvoje daug linų buvo eksportuojama. Lietuviškas linas labai vertintas Prancūzijoje, kuri iki šiol tebėra laikoma Europos linininkystės lydere. Linininkystės aukso amžius Lietuvoje – tarpukario laikotarpis: 1939 m. linų plotai užėmė beveik 100 tūkst. ha. 1924–1927 m. linų eksportas sudarė 29,3 proc. biudžeto pajamų. 2003 m. linų plotai siekė 9,8 tūkst. ha.
Į Lietuvą linas (pluoštas, audiniai ir siūlai) dabar atkeliauja iš Kinijos, Olandijos ir kitų šalių, o mūsų senos linininkystės tradicijos liko gyvos tik etnografiniuose pasakojimuose, liaudies dainose ir nuotraukose. Lietuvoje iššukuoti ir suverpti linai keliauja į Italiją ir ten virsta madingais, brangiais drabužiais.
Projektą iš dalies remia
