V. Bičiūnaitės ir muziejaus archyvo nuotr.

Kol tapo muziejumi, glaudė įvairius šeimininkus

Keliaujantieji per Obelius negali nepastebėti solidaus ir prižiūrimo dviejų aukštų mūrinio statinio, šalia kurio ant aukšto stiebo didingai plevėsuoja trispalvė. Šis tarpukariu statytas valsčiaus administracinis pastatas savo erdvėse kadaise glaudė įvairius šeimininkus: matė jis nepriklausomos Lietuvos valdžios tarnautojus, sovietinių represinių struktūrų darbuotojų vykdomus žiaurumus ir  kieme išniekintų partizanų kūnus; sovietmečiu čia buvo įsikūręs Obelių vidurinės mokyklos internatas. Šių metų gruodžio 10 d. sukanka dvidešimt metų, kaip čia įkurtas muziejus.

Atsukus laiko ratą atgal, skaičių ir faktų mėgėjams galima priminti, kad 1997 m. gegužės 21 d. priimtas Rokiškio rajono valdybos sprendimas dėl muziejaus steigimo Obeliuose. 1998 m. sausio 30 d. tai pat valdybos sprendimu Rokiškio krašto muziejui leidžiama steigti struktūrinį padalinį – Obelių seniūnijos istorijos muziejų, patvirtinami nuostatai ir statutas. Tų pačių metų gegužės 1 d. Obelių istorijos muziejaus vedėju priimtas dirbti Andrius Dručkus.

1998 m. gruodžio 10 d. Obelių istorijos muziejus atidaromas lankytojams. Po penkiolikos metų, 2013 m. birželio 28 d., rajono savivaldybės tarybos sprendimu muziejus pervadintas Laisvės kovų istorijos muziejumi Obeliuose.

Tūkstančiai eksponatų – milžiniško ir pavojingo darbo rezultatas

Muziejus savo dvidešimtmetį švenčia be įkūrėjo, šviesaus atminimo muziejininko, partizano, Rokiškio krašto garbės piliečio A. Dručkaus (1928–2018).

Muziejaus ekspozicijose ir fonduose sukaupta apie 12 tūkst. eksponatų. Daugelis jų vienetiniai, unikalūs, menantys kovas už Lietuvos laisvę, rinkti, išsaugoti per ilgus okupacijos ir pasipriešinimo metus. Šiuos eksponatus muziejaus įkūrėjas A. Dručkus dovanojo Lietuvai. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos jis turėjo viltį, kad jie pasitarnaus auklėjant jaunąją kartą meilės Tėvynei dvasia.

Simboliškai galima teigti, kad tokios veiklos pradžia tapo A. Dručkaus  apsisprendimas eiti kovoti pas partizanus. Tai įvyko 1945 m. po jo brolio mirties. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanų vado Balio Vaičėno sprendimas buvo kitoks – jaunuoliui per anksti dalyvauti ginkluotoje kovoje, todėl jam duodamas įsakymas kaupti dokumentus. Jauną žvalgą, partizanų ryšininką į priekį veda duota partizano priesaika ir noras keršyti. Jis renka atsišaukimus, laikraštėlius, susirašinėjimo laiškus, fotografijas, pradeda fotografuoti ir pats. 1946 m. įstoja mokytis į Radviliškio geležinkelininkų mokyklą ir dirba mechaniniame ceche, o savaitgaliais grįžta namo ir susitikinėja su partizanais. 1950 m. paimamas į kariuomenę ir joje  atitarnauja ketverius metus. Grįžęs dirba Radviliškyje geležinkelio remonto įmonėje, iš ten persikelia arčiau tėviškės – į Aleksandravėlę. 1960 m. gerų draugų padedamas pradeda neakivaizdines studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Dirbdamas Aleksandravėlės septynmetėje mokykloje, vadovauja kraštotyrininkių būreliui, dalyvauja ekspedicijose, archeologiniuose kasinėjimuose. Turistiniai žygiai su kraštotyrininkais, eksponatų, įvairios medžiagos rinkimas, žmonių pasakojimų užrašinėjimas, vakaronių organizavimas, paskaitų skaitymas tampa kasdiene šio žmogaus veikla. Jis, bendradarbiaudamas su bendraminčiu tuometiniu Aleksandravėlės kultūros namų direktoriumi Pranu Jurevičiumi, mokykloje įkuria muziejų. Tačiau, prasidėjus nesutarimams su vietine valdžia dėl mokinių auklėjimo nacionalistine dvasia, tenka palikti Aleksandravėlę ir keltis į Kauną. Įsidarbinęs mokytoju, A. Dručkus vėl suburia mokinių kraštotyrininkų būrelį, su jais keliauja po Lietuvą, dalyvauja respublikinėse ekspedicijose, kaupia skaidrių archyvą, skaito paskaitas, renka medžiagą ir rūpinasi legendinių lakūnų Stepono Dariaus bei Stasio Girėno atminimo įamžinimu, nuveikia daug kitų svarbių darbų. 1968 m. vienoje Kauno mokykloje įkuria kraštotyros muziejų, kuriame tilpo apie tūkstantis eksponatų. 1974 m. muziejumi susidomi Komunistų partijos Kauno miesto komitetas, KGB darbuotojai – esą muziejus nacionalistinis, griaunantis valstybės pamatus, todėl A. Dručkus atleidžiamas iš mokytojo pareigų. Vėliau muziejus likviduojamas. Likęs be nuolatinio darbo, A. Dručkus aštuonerius metus dirbo pas skulptorius ir Vilijampolės socialinės vaikų globos namuose. Prasidėjus dainuojančiai Sąjūdžio revoliucijai,  nesvyruodamas į ją įsijungė ir dvi kadencijas buvo Kauno miesto tarybos nariu. Vėliau grįžo į gimtąjį kraštą.

Lietuvai ir jaunosios kartos švietimui jis padovanojo didžiausią savo turtą – per ilgus okupacijos metus surinktą ir nuo akylų sovietinio saugumo akių išsaugotą asmeninę kolekciją bei visą gyvenimą buvo laisvės kovų metraštininku, perteikusiu tikrąjį jų vaizdą.

Eksponatai – septyniose salėse

Muziejaus eksponatai suskirstyti atskiromis temomis. Jie išdėstyti septyniose salėse pagal temas, kurias jungia lietuvių tautos kova už laisvę ir nepriklausomybę. Jose lankytojai gali susipažinti su Lietuvos valstybės istorija nuo Mindaugo iki sovietinės okupacijos laikų, suvokti skaudžiausią XX a. lietuvių tautos naikinimo ir kančių istorijos laikotarpį, susipažinti su herojiškiausiu praėjusio šimtmečio mūsų istorijos laikotarpiu – dešimtmetį trukusiu Lietuvos partizanų ginkluotu pasipriešinimu (eksponuojamas A. Dručkaus sovietmečiu išsaugotas Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų archyvas ir šios rinktinės vado B. Vaičėno dienoraštis bei asmeninės relikvijos). Muziejuje saugomi ir liaudies meno eksponatai – įvairios skulptūrėlės, sukurtos talentingų liaudies meistrų, tarsi atspindi dvasinę krikščionišką pasaulėjautą, kuri buvo svarbi lietuvių tautos kovos už nepriklausomybę dalis.

Dar viena salė skirta Lietuvos kariuomenei ir jų dabarties misijai ginti Lietuvos valstybingumą, todėl ypatinga draugystė muziejų sieja su Krašto apsaugos ministerija (KAM). 2006 m. KAM ir kariuomenės vadovybės atstovai perdavė įvairių krašto apsaugos sistemos eksponatų, asmeninių relikvijų. Tarp jų – krašto apsaugos sistemos lygmens apdovanojimų, Karo akademijos baigimo ženklų, Lietuvos kariuomenės karinių laipsnių pavyzdžių, pajėgų ženklų, kokardų, vienetų antsiuvų, lauko uniformos pavyzdžių bei nuotraukų, atspindinčių  šalies kariuomenės raidą. Šie eksponatai brandžiai papildė A. Dručkaus surinktą kolekciją. 

Dar vienos istorijos pradžia?

Į muziejų eksponatai patenka ir kitais keliais. Į „Gimtojo…“ redakciją paskambinusi pandėliškė Irena Valiulienė sakė turinti į partizanus išeinančių vyrų nuotrauką ir norinti ją kažkam palikti. Tai jų paskutinė nuotrauka. Ją I. Valiulienei perdavė vieno iš įsiamžinusių partizanų (Antano Žeižio) sesuo Emilija Žeižytė prašydama išsaugoti. Pasak I. Valiulienės, sovietmečiu šių nužudytų vyrų kūnai negrabiai, nepagarbiai buvo užpilti šiukšlėmis, užmesti šakomis Pandėlio žydų kapinių kampe. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasirūpinta jų tinkamu palaidojimu – iškasti, surinkti kaulai buvę sudėti į maišus. Tačiau iki laidotuvių juos kažkur reikėję laikyti, o tuomet žmonės dar bijoję kištis į tokius reikalus. Paprašyta tuometinio Pandėlio internatinės mokyklos direktoriaus Kazimiero Šileikio, tai padaryti sutiko I. Valiulienė, kuri gyvena netoli žydų kapinių. Jos ūkiniame pastate kūnai išbuvo iki iškilmingų laidotuvių. Nuotraukoje užfiksuoti partizanai amžinojo poilsio atgulė Pandėlio kapinėse, šalia kitų partizanų, kurių kūnai iškelti iš Gerkonių kaime (Pandėlio sen.) esančių šulinių.

Pasidomėti šiuo faktu ir nuotrauka pasiūlėme muziejaus vedėjui Valiui Kazlauskui. Jam jau kilo minčių tartis su kraštotyrininku Romu Kauniečiu, kad būtų išsiaiškintos kitų nuotraukoje įsiamžinusių partizanų pavardės. 

Atsivežė net iš Sibiro

Kartais žmonės perduodamą eksponatą nori pagražinti pagal savo supratimą. Pavyzdžiui, vienoje salių eksponuojamas medinis kryžius, nors vizualiai regis, kad jis sunarstytas iš metalinių detalių. Pasirodo, jį Sibire iš kėnio medienos sumeistravo tremtinys. Parsivežė į Lietuvą, po daugelio metų padovanojo Obelių parapijos klebonui Laimonui Nedveckui, kuris, žinodamas A. Dručkaus pomėgį rinkti su tremtimi susijusius eksponatus, perdavė jį muziejui. Deja, kryžiaus kūrėjas truputį persistengė – prieš atiduodamas jį nudažė sidabro spalvos dažais, taigi nebeliko autentikos.

Įsiamžina pasirašydami

Pirmojo aukšto koridoriuje lankytojus pasitinka svečių knyga. Joje nuo pat muziejaus įkūrimo kaupiami lankytojų palinkėjimai, mintys, padėkos. Pirmasis įrašas paliktas 1998 m. gruodžio 10 d. – tai tuometinio Kultūros ministerijos Muziejų skyriaus vadovo Romano Senapėdžio ranka įrašyta padėka. Verčiant knygos lapus, galima suvokti, koks didžiulis lankytojų būrys – tai politiniai veikėjai ir Lietuvoje žinomi istorikai, moksleiviai ir studentai, užklydę smalsuoliai ir vietiniai žmonės, svečiai iš Latvijos, Lenkijos, Estijos, Vokietijos, Izraelio, JAV…

Iš viso lankytojai užpildė apie 60 knygos lapų.

Tebeieško šiaudinių stogų

Be abejo, lietuviai randa sau artimų, svarbių istorinių eksponatų, o kuo domisi svečiai iš užsienio? A. Dručkaus bendražygė Elena Kazlauskaitė pasakojo: „Atvykusieji iš Izraelio domisi protėvių gyvenimu Obeliuose, ar išlikę jų pastatai, maldos namai. Muziejuje yra miestelio planas, išleistas 1894 m. Jame sužymėti namai ir nurodytos šeimininkų pavardės. Jį dažnai studijuoja ieškodami žydiškų pavardžių, vaikšto po miestelį, žiūrinėja, tyrinėja. Likusieji eksponatai svečių iš Izraelio beveik nedomina. Lietuviškų šaknų turinčius amerikiečius, jau nebekalbančius lietuviškai, domina šalies praeitis, jos didingumas. Jie, ypač vyresni, važinėdami po Lietuvą pasigenda šiaudinių stogų. Jaunesni žavisi tuo, ką turėjo seneliai ir proseneliai.  Vokiečius domina tai, kas susiję su Klaipėdos kraštu – Andriaus kolekcijoje yra to krašto pinigų.“ Prakalbusi apie seniausius savo amžiumi eksponatus, ji pirmiausia pamini archeologinius radinius, kuriuos A. Dručkus, būdamas kraštotyros būrelių Aleksandravėlėje ir Kaune vadovu, parsivežė iš archeologinių kasinėjimų, ekspedicijų.

Plėsis

Laisvės kovų istorijos muziejuje darbuojasi trise: vedėjas Valius Kazlauskas, kolekcijų saugotoja Rasa Narkevičienė ir savanorė E. Kazlauskaitė. Čia vyksta edukacinės programos jaunimui, kultūriniai renginiai, su partizanų gyvenimo kasdienybe galima susipažinti apsilankius jų bunkeryje, kuris įrengtas  muziejaus kieme. Ateityje žadama paruošti etnografinę ekspoziciją ir edukacines klases. Ko trūksta, kad jos būtų įrengtos? Trūksta lėšų, be to, jų remontas yra sezoninis darbas.

Nusižiūrėjo

Muziejaus eksponatai atkartoja Lietuvos likimą, jos istoriją. Pasirodo, ir muziejaus idėją kai kas bando atkartoti – ji įgyvendinama Lazdijų krašte. „Vytuolis Valūnas, Lazdijų  rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, buvęs pedagogas, remdamasis mūsų muziejaus idėja pasakoti apie laisvės kovas, gavo finansavimą ir vieną įsigytą pastatą pavers muziejumi. Net namas panašus, statytas tarpukariu. Žmogus turi idėjų, kaip padaryti, kad toks muziejus būtų įtrauktas į mokinių ugdymo procesą. Galbūt Lazdijų muziejaus valdymo modelį galėsime taikyti Rokiškyje?“ – samprotavo V. Kazlauskas ir apie atvirkštinį variantą.

Beje, V. Valūnas su alytiškiais muziejui dovanojo vėliavos stiebą, ant kurio iki šiol plevėsuoja trispalvė. Tai nutiko tada, kai buvo sprendžiamos A. Dručkaus apgyvendinimo muziejaus pastate peripetijos. Apie skaudų gyvenimo laikotarpį, kai A. Dručkus, pasitikėdamas valdžia, dovanojo kolekciją be vienintelės savo sąlygos – kad galėtų gyventi bute iki mirties, nepaisant to, dirbs muziejuje ar ne  – muziejininkai nebuvo linkę kalbėti ir, pilni rūpesčių, ruošėsi gruodžio 7 d. vyksiančiam dvidešimtmečio minėjimo renginiui „Bylojame laisvę Lietuvai“.

„Norisi, kad muziejus išlaikytų savo turinį – išliktų Laisvės kovų istorijos muziejumi, kad jam negalėtų turėti įtakos politinės partijos ir kitokie pasikeitimai. Puiku, kad tuo suinteresuota Dručkaus šeima“, – sakė V. Kazlauskas.

Personažas iš Obelių

„Kartą viename miestelyje, vardu Obeliai, augo didžiulis sodas. To sodo gale šlamėjo graži, vešli obelis, vardu Obelis, o pavarde – Antaninė“ – tai citata iš Vytauto V. Landsbergio knygos vaikams „Obuolių pasakos ir kriaušių“. Autoriaus pasidomėjome, ar jis matė Obelius, ar knygos personažą pasirinko tik dėl žodžio skambesio? „Obeliuose esu buvęs, ir ne kartą. Muziejuje koncertavęs ir filmus rodęs. Beje, iš ten kilęs mano jaunų, audringų dienų bičiulis Sigitas Parulskis, kaip ir netoliese Dusetose gyvenantis Šarūnas Sauka (Dusetos irgi įmažintos „Obuolių pasakose“). Tai (personažas iš Obelių – aut. past.) gal ir buvo džiaugsmo bei pagarbos ženkliukas tam smagiam laikui, kuris ėjo ir praėjo“, – atsakė poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas V. V. Landsbergis.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

vaiva2

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie