Redakcijos archyvo nuotr.

300 žaisliukų ir 3 600 lempučių

Būtent tiek žaisliukų ir lempučių panaudota šiemet puošiant eglutę Rokiškio dvaro didžiojoje menėje. Kalėdų rezidencijos žaliaskarę dabino Rokiškio gėlių salono „Laumenė“ meistrai. Kaip sakė šį saloną valdančios bendrovės „Gėlių lanka“ direktorė Ieva Kupčinskienė, ši Kalėdų eglė atspindi pagrindines šių metų puošybos tendencijas ir spalvas: sendintas auksas, žalia, samaninė, platinos spalva, skirtingos žaisliukų faktūros, formos, dydžiai.

„Rokiškio Kalėdų rezidencijos eglutei išpuošti buvo panaudota trys šimtai skirtingų dydžių žaisliukų. Rinkomės skirtingas jų formas, naudojome gėles, paukštelius, drugelius. Derinome ir skirtingas žaisliukų faktūras – matiniu, blizgiu, veliūriniu paviršiumi. Tokia įvairovė suteikia žaismingumo, įdomumo ir sukuria turtingos pilnatvės įspūdį, kurį dar sustiprina apšvietimas. Kad eglutė šventiškai spindėtų, panaudojome prancūzišką girliandą – plonytę, nepastebimą vielutę su 3 600 LED lempučių“, – pasakoja I. Kupčinskienė.

Šiųmetė spindi sendintu auksu

Kalbėdama apie Kalėdų eglutės puošybos tendencijas, I. Kupčinskienė sakė, kad jos nesikeičia radikaliai kas metai, o vystosi palaipsniui. „Pavyzdžiui, puošyba gėlėmis populiari ne pirmi metai. O šiais metais puošybos viršūnėje – sendintas auksas, daug sendinto aukso. Įsigali ir visiškai naujos tendencijos – eglučių puošyba įvairiais lapais, šakelėmis, uogomis, nauja – ir baklažano spalva. Tik šios pasaulinės tendencijos pas mus įsitvirtina kiek vėliau, todėl jų dar nesiryžome pristatyti“, – apie Kalėdų eglių puošybos naujas tendencijas pasakoja I. Kupčinskienė.

Pasak floristikos specialistės, galima išskirti šiuo metu vyraujančias keturias eglučių puošybos kryptis. „Pirmoji – sidabras, skaidrumas, krištolas. Žodžiu, šalta žiema. Antroji – smaragdo žalia su koraline, balta ir sendintas auksas. Trečioji – šiltesnė žalia – samanų, taip pat sendintas auksas. Ketvirtoji – sendintas auksas ir baklažano spalva“, – pagrindines puošybos kryptis pristato I. Kupčinskienė.

Rokiškyje populiariausi – balti ir kreminiai žaisliukai

Pasirodo, rokiškėnai daugiausia nuperka baltos ir kreminės spalvos žaisliukų, kurie į „Laumenę“ atkeliauja tiesiai iš Indijos, Tailando, Kinijos. Sendintas auksas – mažiau populiarus, o rečiausia mūsų mieste perkami raudonos spalvos žaisliukai ir puošmenos. „Nors Kalėdų spalva – raudona, Rokiškyje ji visiškai nepopuliari. O štai Anykščiuose, Panevėžyje raudonos spalvos žaisliukai ir puošmenos kur kas labiau mėgstami“, – pastebi I. Kapučinskienė.

Tradicija – iš viduramžių

Manoma, kad Kalėdų eglės atsirado iš viduramžiais gyvavusios tradicijos bažnyčiose rengti misterijas – vaidinimus, rodančius Šventajame Rašte aprašytus įvykius. Tarkim, kaip Adomą ir Ievą prie Rojaus medžio žaltys gundė paragauti obuolio – užginto pažinimo vaisiaus. Vidurio Europos bažnyčiose tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių – medžio, kuris žaliuoja ir žiemą, šakų. Gal iš šių vaidinimų liko tradicija eglutes puošti kuo gražesniais, geriausia raudonais obuoliukais? Turbūt kai kurie iš vaikystės prisimena šią šiandien išnykusią tradiciją.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai, užsimenantys apie Kalėdų eglę, išliko iš XVI a. Minima, kad Elzaso krašte, Vokietijoje, nuo seno buvęs paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais, įvairiais rankų darbo kepiniais. Šis paprotys išplito ne tik po visą Vokietiją, bet ir po kitas šalis.

Į Lietuvą – per dvarų ir miestietišką kultūrą

Lietuvoje paprotys puošti eglutes pirmiausia paplito dvaruose ir, kaip sako Rokiškio krašto muziejaus archyvarė-bibliotekininkė Vilė Sarulienė, miestietiškoje kultūroje. „Į kaimą jos atkeliavo kur kas vėliau, gal tik per ir po Pirmojo pasaulinio karo“, – pastebi V. Sarulienė.

Miestuose pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto Lietuvos šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nėra lietuviška tradicija.

Vis tik eglutės puošimo paprotys prigijo ir pas mus. „Pirmojo pasaulinio karo metu kalėdines eglutes Lietuvoje puošdavo vokiečių kariai – pagal gimtųjų namų tradiciją. Prie eglučių pakviesdavo ir vaikus. Esu skaičiusi, kad Švietimo ministerija net buvo išplatinusi raginimą puošti eglutes kaip bendrąją europinę tradiciją, bet, aišku, pirmiausia ji prigijo miestų viešosiose erdvėse, į kaimo trobas atkeliavo kur kas vėliau“, – atkreipia dėmesį specialistė.

Pirmosios eglutės Rokiškyje

Pirmą kartą eglutė Rokiškyje papuošta dar 1915 m., o masinis jų puošimas mieste prasidėjo po kelerių metų – 1920–1921 m. Remiantis senųjų rokiškėnų pasakojimais, Pirmojo pasaulinio karo metais egles puošdavo saldainiais, obuoliais bei nesudėtingais, lengvais papuošalais iš šiaudų. Taip eglutes dabindavo pasiturintieji. Neturtingieji vietoje saldainių vyniodavo paprasčiausius juodos duonos gumulėlius.

Rokiškio dvare jos, matyt, puoštos ir anksčiau, nors nėra išlikusių fotografijų, kuriose būtų užfiksuota, kaip Kūčias ir Kalėdas švęsdavo grafai. Gal todėl, kad jie per šventes dažniausiai išvažiuodavo į pietinę Prancūziją ar Lenkiją. Vis dėlto yra duomenų, kad eglutes grafai puošdavo ir dvare. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sako, kad yra dokumentas – sąskaita, datuojama 1904 m., kuri rodo, kad grafai pirko iš Prancūzijos ar Lenkijos žaisliukus Kalėdų eglei.

Baltų kultūroje – mirties medis

V. Sarulienė sako, kad baltiškoje kultūroje, kurios tradicijos ir papročiai ilgiausiai išliko Lietuvos kaimuose, eglė buvo mirties medis, todėl jos nebūdavo ne tik troboje per Kūčias. „Nei eglė, nei pušis, nei kiti spygliuočiai šalia namų nebuvo sodinami. Sodindavo lapuočius: ąžuolus, klevus, uosius, gudobeles, šermukšnius, obelis, vyšnias ir t. t. Dar daug kas prisimena, kad anksčiau eglišakėmis žymėdavo taką mirusiajam. Aišku, dabar šios tradicijos ir samprata išnykusi“, – pastebi specialistė.

V. Sarulienė sako, kad yra skaičiusi garsiosios žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės prisiminimus apie Kalėdų eglutę. „Ji rašė, kad jos tėvas vaistininkas pirmasis Tauragnuose prieš Kalėdas papuošė eglutę, net anksčiau nei dvare. Šimkūnaitė kvietė šio stebuklo pažiūrėti savo drauges, bet jos atsisakė – mat baltiškoje kultūroje eglė – mirties medis. Tai kaipgi mamos savo dukras leis eiti žiūrėti į mirties medį? Ir žmonės kalbėjo, kad vaistininkas šventėm mirtį parsinešė“, – pasakoja V. Sarulienė.

Spygliuočiai, kaip dekoratyviniai medžiai, prie namų buvo pradėti sodinti ne taip jau seniai. „Ir Kalėdų eglutės prasmė dabar – dekoratyvinė, puošybinė. Tų senųjų prasmių jau nebelikę“, – sako V. Sarulienė. 

Per Kūčias – rugių pėdas

Tai kaipgi savo namus per Kūčias puošdavo mūsų protėviai? V. Sarulienė sako, kad puošybinės prasmės apskritai nebuvo. Statydavo rugių pėdą, bet ne dėl dekoracijos, jo prasmė kur kas gilesnė – viskas per Kūčias buvo daroma vėlėms. Rugių pėdas irgi buvo skirtas vėlėms.

Viskas prasidėdavo dar vasarą – po rugiapjūtės paskutinis rugių pėdas būdavo supinamas į kasą, atlenkiamas namų link ir paliekamas lauke. „Tai jovaro tiltas. Jis skirtas vėlėms. Senieji baltai tikėjo, kad mirusių artimųjų vėlės niekur neiškeliauja, jos tebesilanko ir tebebūna aplink namus. Jos padeda ir saugo. Su jomis buvo siejamas ir derlius. Todėl, kai baigdavosi rugiapjūtė, o derlius, grūdai būdavo suvežami į aruodus, vėlėms darytas simbolinis tiltas iš rugio pėdo, kad jos juo ateitų į aruodus paskui derlių ir jį saugotų“, – pasakoja V. Sarulienė.

Paskui Ilgės, arba Vėlinių metas, kuris anksčiau nebuvo apibrėžtas tiksliu laiku ir tęsdavosi iki pačios trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties – Kūčių. Tai tą rugių pėdą senieji baltai iš lauko atnešdavo į trobą ir pagarbiai statydavo į kampą, kad vėlės turėtų kur pailsėti, pabūti. Pėdas buvo iš trijų dalių ir tai simbolizavo trinarį pasaulį – požemį, vidurinę dalį (žemę) ir dangų. Kūčių naktį tas trinaris pasaulis susijungia, „Viskas turėjo simbolinę prasmę ir nebuvo daroma šiaip sau. Tik nežinantiems senųjų prasmių visa tai gali atrodyti kažkokie niekai, nesąmonės“, – šypsosi V. Sarulienė. 

Sodai – irgi vėlėms

V. Sarulienė sako, kad mūsų prosenelių namuose per Kūčias stovėdavo ne tik rugių pėdas, bet kabėdavo ir iš rugių šiaudų sunarstyti sodai. Jie irgi buvo skirti vėlėms ir daromi dėl jų. „Sodas – kultūrinė erdvė, tvarka, ten chaoso nėra. O vėlės, buvo manoma, mėgsta švarą, tvarką, todėl vietą joms labai rūpestingai paruošdavo, švara buvo būtina. Ir švarūs lininiai rankšluosčiai buvo kabinami vėlėms“, – pasakoja specialistė.

Į sodą pakabindavo paukštį. „O tai irgi susiję su vėlėmis. Tikėta, kad paukščiuose įsikūnija vėlės ir tokiu pavidalu jos atskrenda į namus. Juk kai mergina ištekėdavo, ji palikdavo namus ir į juos galėdavo grįžti tik po mirties, pasivertusi gegule“, – paaiškina V. Sarulienė.

Nykstant senosioms tradicijoms jos persipindavo su naujai ateinančiomis, todėl buvo laikas, kai kaimo pirkiose mažą eglutę pakabindavo prie sijos greta sodo, sunarstyto iš šiaudelių.

O ir pirmosios kalėdinės eglės nebuvo puošiamos žaisliukais ir blizgučiais – jų tiesiog nebuvo. Jas dabindavo obuoliais, kepiniais ir saldainiais, iš šiaudų padarytais papuošimais. Skanėstus nusirinkti buvo leidžiama tik per Tris karalius, nupuošiant eglutę. Tačiau turbūt dar daug kas prisimena, kad iki tos dienos iš saldainių dažnai būdavo belikę tik spalvoti popierėliai – vaikai paslapčia juos būdavo suvalgę.

Pagrindinė Rokiškio Kalėdų eglė – konceptuali ir nepaklūsta jokioms mados tendencijoms

2016 m. Virvių eglė 

Pagal Rokiškio profesionalių dailininkų klubo „Roda“ prezidento Arūno Augučio  piešinį iš pusės tonos virvių dešimt dienų eglę pynė, sudėtingais ir įmantriais mazgais rišo septyni dailininkai ir jų šeimų nariai.

2017 m. Nėrinių eglė

Kalėdų eglę savo rankomis sukūrė gyventojai savanoriai ir dailininkų klubo „Roda“ menininkai. Jie metalinę konstrukciją papuošė natūraliomis eglės šakomis, likusiomis po miško valymo. Eglei buvo nupinta 300 metrų ilgio girlianda iš eglišakių.

2018 m. Šepkiška eglutė

Eglės projektą L. Šepkos motyvais sukūrė dailininkų klubo „Roda“ prezidentas Arūnas Augutis, o jį pritaikė ir techniškai įgyvendino šiaulietis dailininkas Arūnas Uogintas. Tai bene unikaliausia eglutė Lietuvoje – atspindinti autentišką Rokiškio krašto dvasią, unikali savo tautodailės motyvais, medžiagomis, atlikimu. Ir nuo pradžios iki galo šis meniškas Kalėdų medis sukurtas rankų darbu.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

kasyba

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Smalsutis Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Smalsutis

Aš gal nesuprantu meno, nes man apšviesta eglutė primena gėjų vėliavos spalvas.