V. Bičiūnaitės nuotr.

Sumanymas „buksavo“

Planai pradėti įgyvendinti tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui – šalia dvaro buvusios sodybos, pietinėje parko dalyje, imtasi organizuoti visai naujo tipo Liaudies buities skyrių. Jo ekspozicijos projekto centrinis planas sudarytas atsižvelgiant į XIX a. valstiečio sodybą: gyvenamąjį namą, klėtį, tvartą, klojimą-daržinę, pirtį, virtuvę – „pravarėlį“, šulinį, tvenkinį, tvoras bei sodą su bitynu. Manyta, kad sodyba turi būti tokia, kokia būdinga daugeliui Aukštaitijos grupinių kaimų – gatvinio tipo. Be minėtųjų pastatų, norint dar labiau papildyti liaudies architektūros vaizdą bei atskleisti valstiečių buities raidos etapus, buvo numatyta eksponuoti keletą skirtingų pavienių pastatų – klėtelę, koplyčią, malūną ir kitus. Norėta liaudies buities eksponatus po atviru dangumi išdėstyti prisitaikant prie išlikusių Rokiškio dvaro rūmų pastatų ir parko žalumynų.

Ne visiems sumanymams buvo lemta išsipildyti. Pavyzdžiui, nesėkmingai bandyta surasti XIX a. pirmosios pusės autentišką aukštaitišką pirkią, dabartinėje ekspozicijoje neišvysime tvarto bei pirties, kuri 1982 m. sudegė. Ji buvo perkelta iš Bareišių kaimo (Rokiškio r.), susidėjo iš dviejų dalių – pirties ir priepirčio.

Dabar lankytojai gali išvysti šiuos eksponatus/pastatus: klojimą, „pravarėlį“, dvi klėtis, dūminę pirkią, koplytėlę ir kalvę.

Garsiausias

Klojimas nupirktas iš Andriaus Mockaus, gyvenusio Norkūnų kaime Ragelių apylinkėje (Rokiškio r.). Už klojimą mokėta 900 rublių. Jis statytas XIX a. 7-ajame dešimtmetyje. Mockų šeimai 1910 m. keliantis į vienkiemius, iš „ulyčios“ jis buvo pervežtas ir perstatytas naujoje vietoje. Į muziejaus teritoriją klojimas pradėtas perkelti 1969 m. pabaigoje. Darbai baigti tik kitų metų rudenį, nes rekonstrukcijai prireikė naujų statybinių medžiagų, stogas buvo dengiamas šiaudais. Dabar jame įkurta Rokiškį garsinanti prakartėlių ekspozicija. Pastatą 2002 m. restauravo į Rokiškį atvykstančio italo Angelo Frosio fondas. Šalia klojimo – medžio drožėjų plenerų dėka įrengta žaidimų aikštelė vaikams.

Atkaklūs šeimininkai

Po to sekė kiti statiniai – sodybos centre pastatytas „pravarėlis“, žmonių dar vadinamas lauko virtuvėle. Jis 1963 m. atvežtas iš Antano Lego sodybos Dauneikių kaime (Anykščių r.). „Pravarėlis“ – vienos patalpos nedidelis pastatėlis, kuris sodyboje paprastai stovėdavo tarp tvarto ir gryčios. Jame būdavo įrengtas atviras kampinis židinys, kur vasarą virtas maistas ar pašarai gyvuliams, rūkyta mėsa, net virtas alus. „Pravarėlis“, kaip ir klėtis, statytas nenaudojant nei pjūklo, nei metalinių vinių. Jį perkant taip pat neapsieita be kuriozų. Sutartu laiku atvykus į A. Lego sodybą  nugriauti „pravarėlio“ paaiškėjo, kad šeimininkas dar negavo suderėtų pinigų – 60 rublių – todėl neleido vykdyti darbų. Veltui buvo stengiamasi  įrodinėti, kad pinigai prieš penkias dienas pasiųsti iš Rokiškio pašto. Buvo surasta išeitis – su motina Legiene nuvykta į artimiausią ryšių skyrių ir sužinota, kad pinigai iš tiesų persiųsti, tačiau laiškininkas adresato nerado namuose. „Po tos geros žinios Legienė pralinksmėjo, leido išardyti ir išvežti objektą“, – rašoma Rokiškio krašto muziejaus archyvuose.  

Klėtys net dvi

Į muziejaus Liaudies buities skyriaus ekspozicijas 1959 m. iš Gaigalių kaimo (Kupiškio r.) atkelta klėtis buvo pirmasis eksponatas. Tai XIX a. pirmosios pusės statinys, stovėjęs kolūkiečio Jono Buzo sodyboje. Unikalu yra tai, kad statyba buvo atlikta nenaudojant pjūklo bei metalinių vinių. Beje, kolūkio pirmininkas nenoriai leidosi į kalbas su muziejininkais aiškindamas, kad klėties rąstus numatoma panaudoti sandėlių statybai. Klėtį jis sutiko perleisti su sąlyga, jog muziejus už statybinę medžiagą mokės komercine kaina. Už ją teko pakloti net 5 tūkst. 100 rublių.

Didelę vertę turi ir kita klėtis, atvežta 1964 m. iš Varniškių kaimo (Utenos r.). Šiuo metu eksponuojamoje klėtyje išdėstytas inventorius. Tai kubilas alui daryti, mediniai kibirėliai miltams bei grūdams laikyti, jaučių jungai, gorčiai, bertuvės, pintinė iš beržo tošies ir kiti daiktai. Vertingiausias iš jų – lovys-aruodas grūdams laikyti. Manoma, kad būtent šis eksponatas buvo naudojamas buityje dar XVIII a.

Kalvio darbo vieta

Muziejaus kolekciją papildė kalvė kartu su XIX a. pab. kalvystės įrankiais. Šis pastatas, suręstas iš apvalių rąstų, dvišlaičiu lentų stogu ir dviem langais galinėse sienose. Žaizdras su kaminu ir gaubtu sumūryti iš nedegtų plytų. Kalvė atvežta 1965 m. iš Bareišių kaimo (Rokiškio r.). Ji yra XIX a. pab. statinys.

Koplytėlė ir pirkia

Koplytėlė perkelta 1963 m. kaip unikalus liaudies architektūros paminklas. Sustatytos tos pačios sienos, grindys ir lubos, bet visiškai supuvęs autentiškas stogas užkaltas panašių gabaritų lentomis ir lentelėmis, taip pat sudėti nauji koplytėlės lango pynučiai, dešinioji suveriamų durų pusė ir jų lango pynučiai. Koplytėlė atgabenta iš Lukštų apylinkėse (Rokiškio r.) esančio Pašilių kaimo kapinaičių. Jose nebelaidota nuo to laiko, kai buvo įrengtos kapinės Lukštuose.

Muziejininkams pavyko rasti ir atgabenti dūminę pirkią (viralinę). Jos amžius, kaip ir  kitų pastatų, siekia XIX a. pabaigą. Ji atgabenta 1964 m. iš Varniškių kaimo (Utenos r.).

Kviečia užsukti

Perkeliant pastatus į muziejų, jie buvo užfiksuoti senojoje vietoje – padaryti jų matavimai, nuotraukos ir piešiniai, kurie atspindi jų ryšį su aplinka, taip pat išsiaiškintas jų amžius, užrašyti tikslūs vietovių pavadinimai bei kita. Taip pat norėta iš senosios vietovės surinkti baldus, įrankius, namų apyvokos daiktus. Pastaraisiais dešimtmečiais beveik visi atvežti statiniai restauruoti, sutvarkyta aplinka. Klėtyse veikia atviri etnografijos fondai. Viralinėje, muziejininkų dar vadinamoje dūmine pirkia, vyksta edukacinės programos.

P.S. Rengiant straipsnį naudotasi Rokiškio krašto muziejaus istorine medžiaga.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

miesto svente mažas

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie