Laima Klasinskienė sako, kad anksčiau ant Kūčių stalo dėdavo tai, ką žmogus pats užsiaugindavo. Krašto muziejaus nuotr.

Kūčia – apeiginis valgis

Kaip sako Rokiškio krašto muziejaus Lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėja Laima Klasinskienė, rengianti edukacijas „Aukštaitiški Kūčių valgiai ir papročiai“, kūčia – grūdų, kuriuos tais metais užsiauginai, rinkinys. „Kūčia buvo gaminama iš virtų kviečių, miežių, avižų, rugių. Kartais dėta ir pupų, žirnių. Gardinta medumi. Tai buvo apeiginis valgis, skirtas protėvių vėlėms“, – sako L. Klasinskienė.

Anot muziejininkės, apskritai anksčiau Kūčių stalas buvo kitoks, kur kas kuklesnis – ant jo dėta tik tai, ką žmogus pats užsiaugino ar miškuose surinko: grūdai, daržo, sodo gėrybės, riešutai, grybai. „Kūčių stalas atspindėjo tai, ką žmogui davė tais metais žemė. Bet žemė neduos, jeigu nedirbsi. Taigi kiek dirbai, kiek gamta buvo dosni, tiek ir turėsi ant Kūčių stalo“, – sako L. Klasinskienė.

Kūčiukai atsirado vėliau

Kūčiukai, kuriais prekiauti dabar pradedama vos ne nuo Vėlinių, atsirado vėliau nei kūčia. Šiandien gerokai pagerinti, kad tik įtiktų pirkėjų skoniui, anksčiau jie tokie nebuvo. „Bet tai nesvarbu. Svarbiau šio valgio prasmė. Nors kūčiukai ne toks senas patiekalas kaip kūčia, jis taip pat skirtas vėlėms – duonelė joms pavaišinti. Juk manyta, kad trumpiausią metų dieną – per Kūčias – susijungia visi pasauliai – požemis, vidurinis (žemė) ir dangus. Tik tądien prasiveria požemių pasaulis ir mūsų protėvių vėlės ateina pažiūrėti, kaipgi mums sekasi“, – pasakoja L. Klasinskienė.

Pasak muziejininkės, etnologo Liberto Klimkos nuomone, kūčiukai simbolizuoja duoną, yra tokios pat apvalios formos, tik kur kas mažesni. „Tai ir saulės simbolis, nes saulė irgi apvali; tai ir pasaulio laiko, gamtos ciklo simbolis, nes viskas sukasi ratu ar spirale“, – pastebi L. Klasinskienė.

Muziejininkė sako, kad anksčiau kūčiukus kepdavo labai paprastai: vanduo, miltai aguonos, gal žiupsnelis druskos. „Jie buvo prėski, todėl vadinti ir prėskučiais, o mūsų krašte – „šližikais“. Jie valgyti su aguonpieniu, pagardintu medumi“, – sako L. Klasinskienė.

Mieles, cukrų, sviestą ar kiaušinius kūčiukams gaminti pradėta naudoti neseniai. „Aš vis dėlto juos gaminu ankstesniuoju metodu – be mielių ir be cukraus, tik vanduo, miltai ir aguonos. Bet nematau nieko blogo, jeigu šeimininkės kepa juos gerokai pagardintus, kiekvieni laikai turi savų tradicijų, o kiekviena šeimininkė – savų receptų“, – mano muziejininkė.

Dvylikos patiekalų tradicija

Manyta, kad ant Kūčių stalo turi puikuotis 12 patiekalų – po patiekalą kiekvienam metų mėnesiui. Tik tuomet visi metai bus sotūs. Kita tokio patiekalų skaičiaus versija siejama su Kristaus dvylika mokinių.

„Vargu ar anksčiau buvo tokia prasmė ir kiek tų patiekalų gaminta – 6, 9 ar 12. Tiesiog ant stalo dėdavo tai, ką turėjo. Būtinai – grūdų, pupų, žirnių, aguonų. Pastarosios – gausybės – džiaugsmo, laimės, sveikatos – simbolis. Dėdavo lazdynų riešutų, obuoliukų. Gamindavo aukštaičių kraštui būdingą avižų kisielių, taip pat spanguolių kisielių bei džiovintų obuolių kompotą – šie būdavo tiršti, virti su krakmolu, – aguonpienį. Be abejo, juodą duoną, namuose keptą. Duona laikyta šventa. Kol nebuvo kalėdaičių, šeimos galvos atpjautą duonos riekę per Kūčių vakarienę dalindavosi visa šeima, kad būtų darni, draugiška, kad padėtų vieni kitiems. Dabar dalinamės kalėdaičiu“, – pasakoja L. Klasinskienė.

Kūčių vakarienės stalo nenukraustydavo, palikdavo per naktį, kad ir šeimos vėlės pasivaišintų.

Stebuklingas vanduo

Pasak L. Klasinskienės, per Kūčių vakarienę gerdavo ir vandenį. „Tikėta, kad tą naktį vanduo virsta stebuklingu. Metuose buvo tik dvi tokios naktys, kai vanduo įgaudavo stebuklingų galių – Joninių ir Kūčių. Tas tikėjimas dar yra užsilikęs, dar ir dabar kai kas tomis naktimis, vidurnaktį, semiasi vandens ir jį geria“, – sako L. Klasinskienė.

Tik, aišku, ne iš krano turi būti tas vanduo, o iš šulinio, šaltinio – vietų, kurios kontaktuoja su žeme.

Svarbiausia – ne patiekalai

L. Klasinskienė pabrėžia, kad Kūčių vakarienės svarbiausias elementas – ne patiekalai, o šios šventės prasmė. „Tai šeimos suėjimo ir dalinimosi, susitaikymo šventė, o stalas – jungiantis šeimą elementas. O kas ant to stalo – ne taip svarbu, ne čia turėtų būti akcentas, tą pabrėžiu ir per edukacijas“, – pastebi muziejininkė.

Pagal senas tradicijas, tai buvo susitaikymo su visu gyvu pasauliu, apsivalymo, atleidimo, skolų grąžinimo laikas. „Ypač dabar tai prasminga, kai laikas toks skubantis. Bent jau šią dieną nereikėtų niekur skubėti, o sustoti ir surasti laiko patiems artimiausiems. Kartu su visa šeima praleisti dieną, bendrauti, kalbėti, kartu gaminti. Kūčiukus patariu gaminti kartu su vaikais. Taip su jais praleisite gražių akimirkų, kurias jie įsidėmės. Ir gaminti kūčiukus reikia Kūčių dieną“, – pataria L. Klasinskienė.

Muziejininkė sako, kad pagal senas tradicijas prie Kūčių stalo susirinkusi šeima dalinosi ne tik valgiu, visi prisimindavo, kokie kiekvienam buvo metai, kas gero, kokių sunkumų, džiaugsmų, rūpesčių ar bėdų būta. „Kai dabar per edukacijas vaikų paklausiu, kokie jiems buvo metai, iš pradžių jie net nežino, ką atsakyti, nes šeimose išnyko tradicija neskubant kalbėtis“, – atkreipia dėmesį L. Klasinskienė ir priduria, kad dar labai svarbu dėkoti: Dievuliui, vieni kitiems, tiems, kieno pastangomis Kūčių stalas gėrybėmis nukrautas.

Kaip pasigaminti kūčią

Reikės:

1 stiklinės kviečių grūdų

100 g aguonų

100 g medaus

100 g kapotų riešutų

Stiklinę kviečių grūdų nuplauti ir pamerkti nakčiai. Kitą dieną išvirti, kol suminkštės, kelis kartus keičiant vandenį. Grūdus nukošti ir ataušinti. Aguonas nuplauti, nuplikyti ir du kartus permalti mėsmale. Aguonų masę sumaišyti su medumi ir kapotais riešutais. Ant virtų kviečių šią masę užpilti tik prieš pat valgant, nes ilgiau pastovėję užpilti grūdai sukietėja ir tampa neskanūs.

Senoviniai kūčiukai

Reikės:

300 g miltų

170 ml vandens

3 šaukštų aguonų

1 šaukšto medaus

2 šaukštų aliejaus

žiupsnelio druskos

Sumaišyti miltus su druska, aguonomis ir užpilti karštu vandeniu. Aliejų išmaišyti su kiek pašildytu (kad būtų skystesnis) medumi ir įmaišyti į tešlą. Iš gerai išminkytos tešlos volioti plonus pirštelius ir supjaustyti mažais gabaliukais. Sudėti ant kepimo popieriumi ištiestos skardos taip, kad vienas prie kito nesiliestų. Kepti iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai apskrus.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

 

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie