Tai buvo visai nauja
Krašto muziejus respublikines prakartėlių parodas rengia nuo 1998-ųjų. Mintis ir idėja priklauso italui verslininkui ir mecenatui Andželui Frosijui. „Tai buvo visai nauja, todėl muziejininkams teko įdėti nemažai pastangų, kad tokios tada dar neįprastos parodos virstų tikrove“, – prisiminė direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė. Dėl Rokiškio muziejininkų atvirumo naujoms idėjoms ir neįprastiems siūlymams šios parodos ne tik neliko nepastebėtos daugybės kultūrinių renginių – parodų, pristatymų, plenerų – kontekste. Atvirkščiai – po kelerių metų apie Rokiškyje rengiamas parodas jau žinojo visa Lietuva, jose veržėsi dalyvauti ir žinomi, ir nežinomi kūrėjai, o lankytojų kartais buvo sulaukiama net rekordinio skaičiaus. Vieną tokią rekordinę dieną parodą aplankė 600 žmonių. Ja domėjosi mokinukai, dvasininkai, svečiai iš užsienio, žinomi Lietuvos politikai.
Iš pradžių – jokių apribojimų
Iš pradžių muziejininkai ir idėjos autorius buvo nutarę parodose eksponuoti tik erdvines prakartėlių kompozicijas ir netaikyti jokių apribojimų medžiagoms. Svarbiausias kriterijus buvo meniškumas ir originalumas, nesvarbu, ar kūrinys iš popieriaus, ar net iš maisto produktų. Tiesa, dabar apribojimų yra: prakartėlės eksponuojamos kluone, tad baiminamasi, kad jų, sukurtų iš nepatvarių medžiagų, nesugraužtų pelės.
Dalyvavo ir tie, kas kūryba iki tol neužsiėmė
Respublikinėms parodoms darbus pateikė ir garsūs Lietuvos tautodailininkai, ir moksleiviai, ir darželinukai. Taip pat tie, kas anksčiau neužsiėmė jokia kūryba. Kasmet beveik visiems buvo teikiamos vienokio ar kitokio dydžio A. Frosijo įsteigtos premijos. Buvo ir išskirtinių apdovanojimų. Tarkim, tuometinis Europos Parlamento vicepirmininkas Gvidas Podesta savo premiją daugiau nei prieš dešimtmetį įteikė už prakartėlę, kurios autorius sugebėjo suderinti nacionalines tradicijas ir šiuolaikiškumą. Taip buvo įvertintas medžio drožėjas iš Vilkaviškio Zenonas Skinkys.
Kai kurie meistrai nepraleidžia nė vienos parodos
Parodų organizatoriai pastebi, kad prakartėlių kūrėjai labai išmoningi, lakios fantazijos, be to, ištikimi šiai tradicijai. „Yra meistrų, kurie dalyvavo beveik visose parodose. Kiekvienais metais jie nustebina ieškojimais ir bandymais kitaip pažvelgti į Kristaus gimimą. Šiuo požiūriu ypač daug dirba Saulius Lampickas (Alytus), Adolfas Teresius (Kauno r.), Julija Šarkauskienė, Gintaras Varnas (Rokiškis), Vytautas ir Rokas Jackūnai (Pasvalys), Janina Listvina (Jonava), Skaidrė Račkaitytė (Anykščiai)“, – vardijo D. Kiukienė. Prakartėles, jos žodžiais, meistrai kuria įvairiausia maniera. Vieni jas drožia detaliai vaizduodami personažus, kiti – labai apibendrintas, nesileisdami į tikroviškumo paieškas. Kai kurie autoriai stengiasi atkurti Kristaus gimimo laikotarpiui būdingas detales. Yra tokių autorių, kurie prakartėlę perkelia į etnografinės Lietuvos trobą.
Anot D. Kiukienės, parodų dalyviai kasmet būna labai įvairūs. Maža to, prakartėles ne vienerius metus kūrė ištisos šeimos, klasės ir kiti kolektyvai.
Ko gero, vienintelė Lietuvoje
Keliolika metų rengtos parodos tapo tradicija, be kurios neįsivaizduojamos ne tik Kalėdų šventės, kurią muziejininkai visada pademonstruoja ir pirmą kartą dvarą aplankantiem lietuviams, ir svečiams iš užsienio. Rokiškiui jos padėjo sukaupti, ko gero, vienintelę Lietuvoje prakartėlių kolekciją. Mat geriausi kūriniai arba muziejininkų nuperkami, arba meistrų dovanojami muziejui. „Šiandien turime daugiau nei šimtą prakartėlių. Jos eksponuojamos kluone. Prakartėles lankytojai gali apžiūrėti ištisus metus“, – sakė D. Kiukienė.
Dalis šios kolekcijos pristatyta Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ 2001-aisiais. Nemažai prakartėlių prieš Kalėdas keliauja į parodas pas kaimynus. Jos pabuvojo Biržų, Zarasų, Utenos, Pasvalio ir kituose rajonuose.
2008-ųjų lapkričio mėnesį 20 gražiausių prakartėlių iš Rokiškio krašto muziejaus kolekcijos buvo išvežta į Austrijos miestą Lincą – tuometinę Europos kultūros sostinę. Čia jos atstovavo Lietuvai.
Rokiškiui padarė reklamą
Maždaug prieš dešimtmetį Rokiškio prakartėlės dėmesio sulaukė ir Vilniuje. Čia, „Litexpo“ parodų rūmuose, rokiškėnai rodė dalį kolekcijos. Tuomet į tradicinės parodos „Žiemos puokštė“ programą pirmą kartą buvo „įkomponuotos“ 33 Rokiškio krašto muziejaus kolekcijos prakartėlės. Muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė tuomet džiaugėsi, jog jiems buvo skirtas didžiulis ekspozicinis plotas – gerokai daugiau, nei užima Rokiškio dvaro menė. Todėl, anot muziejininkų, prakartėlėms užteko erdvės, jas buvo galima apžiūrėti iš visų pusių. Kluone prie mūsų dvaro, nors ir labai tinkamoje prakartėlėms vietoje, tokios apžiūrėjimo perspektyvos nėra.
Be rokiškėnų kūrinių, Vilniuje parodyti žinomų drožėjų Prano Dužinsko, S. Lampicko, Teresių šeimos, taip pat J. Listvinos, Laimio Kaziukonio ir kitų darbai. Visi jie priklauso Rokiškio krašto muziejui.
Muziejininkai pripažįsta, kad prakartėlių eksponavimas sostinėje – didžiulė reklama Rokiškiui. Tai akivaizdu, mat parodą ne tik aplankė gausybė žmonių. Kai kurie žiūrovai su ašaromis akyse sakė parodos kuratoriams „ačiū“ ir atviravo netikėję, kad „Lietuvoje toks grožis gali būti“. „Kai kurie prašė meistrų adresų, planavo užsisakyti prakartėles namams, klausė rokiškėnų patarimo, kur ir kaip jas įkurdinti interjere“, – pasakojo tuomet M. Mieliauskienė.
Italijoje išlikęs XIII a. kūrinys
D. Kiukienė priminė, jog prakartėlių tradicija kildinama iš Italijos. „XIII a. šv. Pranciškus surengė Jėzaus gimimo šventę – jis pats norėjo pamatyti ir kitiems parodyti, kokiame skurde Jėzus gimė. Vaidinime dalyvavo ne tik žmonės, bet ir gyvulėliai“, – sakė D. Kiukienė. Jos žiniomis, Italijoje dar yra išlikusi XIII a. prakartėlė. Tiesa, ji ne medinė, o pagaminta iš marmuro. Teigiama, jog XV a., suklestėjus prakartėlių tradicijoms, jos daugiausia buvo kuriamos medinės. Be to, dažomos.
XVIII a. – prakartėlių aukso amžius. Jos tapo meno kūriniais. Tiesa, Italijoje Betliejų atstojo nišos olose. Tik lietuvių meistrai figūras statydavo po lentelių stoveliu – tai yra lietuviškasis prakartėlių variantas. Sovietmečiu šios tradicijos nebeliko, o šalies nepriklausomybės laikais Rokiškis ją sėkmingai atgaivino.
Medį kartais nurungia keramika
Parodos organizatoriai pastebi, kad nelygu paroda, medines prakartėles kartais nurungia iš keramikos sukurti darbai. Tačiau medinės vis vien liko išskirtinės – tai Liongino Šepkos premijos laureatų alytiškio Sauliaus Lampicko, ukmergiškio Rimanto Zinkevičiaus , rokiškėno Juozo Čepulio, Tomo Stambrausko iš Alytaus kūriniai. „Alytiškių darbai apskritai įspūdingi. Norėtume juos įsigyti ir papildyti muziejaus kolekciją“, – sakė D. Kiukienė. Ji pastebi, kad net ir paisydami tradicijų kai kuri autoriai įdomiai traktuoja pačios prakartėlės idėją, vaizduodami Jėzų ir tarp lietuviškų „gonkų“, ir gimusį tvartelyje, ir oloje.
Kluonas jau pilnas
Prieš keletą metų muziejininkams brendo mintis baigti šią veiklą, nes kluonas jau pilnas unikaliausių darbų, be to, dalyvių būrys sumažėjo, kai kas manė, jog tai jau išsemta idėja. Tokioms mintims bręsti, aišku, „padėjo“ ir lėšų trūkumas. Tačiau muziejininkai sulaukė daugybės skambučių ir laiškų su vieninteliu klausimu: „Ar šiemet vežti prakartėles?“ Todėl idėjos nusprendė visiškai neatsisakyti. Tiesa, dabar parodos rengiamos ne kasmet.
Ne visi norai įgyvendinti dėl lėšų stygiaus
Nors prakartėlių sukaupta beveik pusantro šimto, muziejus dar neįgyvendino noro nusipirkti ar kokio plenero metu sukurti didžiulę prakartėlę. Ją būtų galima bent kartais pastatyti prie dvaro, o reikalui esant išnešti prie eglės mieste. Kažkuriais metais, prisiminė D. Kiukienė, buvo planuota įsigyti didžiulį Adolfo Teresiaus išdrožtą darbą, tačiau kol rokiškėnai ieškojo jam pinigų, jį nusipirko kauniečiai.
Skolinasi švenčių laikotarpiui
Atsiranda ir naujos tradicijos – Rokiškio prakartėles bažnyčiai papuošti kasmet skolinasi uteniškiai kunigai, dažnai – Kamajų bažnyčia. Beveik kasmet Rokiškio kolekcijos kūriniu per šventes pasipuošia Vilniaus „Šaltinėlio“ knygynas. „Yra norinčiųjų ir daugiau, tačiau ne visus tenkina mūsų sąlygos – patiems pasiimti, parvežti, saugoti“, – svarstė D. Kiukienė. Direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė papildė, jog Rokiškio prakartėlės „keliauja“ – ne tik, kaip jau minėta, į mūsų sostinę ar Lincą, bet ir į kitas šalis. Tarkim, šiemet viena išvažiavo į Portugaliją. Be to, 20 darbų iš kolekcijos paskolinta Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčiai Vilniuje. M. Mieliauskienė mano, kad šioks toks laikinas ekspozicijos „praretinimas“ nekenkia. „Jų paprastai būna tiek daug, kad neįmanoma apžiūrėti, kiekvieną detalę pastebėti“, – sakė pašnekovė. Jau aišku, kad kitais metais dalis Rokiškio kolekcijos per didžiąsias šventes bus eksponuojama Lietuvos Respublikos Seime.
Atsisijojo tie, kas daro iš širdies, ne dėl pinigų
Šiemet prakartėlių konkursinė paroda nevyksta. Jos dabar organizuojamos kas dveji metai. Paklausta apie perspektyvas, M. Mieliauskienė sakė, jog kitais metais pagal D. Kiukienės parašytą projektą numatyta net tarptautinė paroda. Joje bus kviečiami dalyvauti ne tik lietuvių meistrai, bet ir latviai bei baltarusiai. Kaip dar, metams bėgant, keitėsi prakartėlių kūrimo tradicijos? M. Mieliauskienė pastebi, kad pastaruoju metu prakartėlės kūryba paplito tarp garsių menininkų, nors iki tol kai kurių iš jų kūryboje ir nebuvo Jėzaus gimimo siužetų. „Net į L. Šepkos konkursines parodas meistrai dabar atveža kūrinius, savo siužetais tinkančius prakartėlių konkursinėms parodoms“, – pastebėjo organizatoriai.
M. Mieliauskienė pastebėjo dar vieną tendenciją. „Kelerius metus visus viliojo A. Frosio premijos, kai nė vienas iš konkurso neišeidavo neapdovanotas. Tada pasitaikydavo darbų, kai „ant šieno buvo numetamos tiesiog iš popieriaus iškirptos šventųjų figūros…“ O dabar jaučiu atsisijojimą – kuria tie, kurie nesitiki prizų ar premijų, daro tai iš širdies, negalvodami apie tai, kad bus atlyginta pinigais“, – sakė pašnekovė. Ji džiaugėsi, kad parodose, nors A. Frosio nebeskiria premijų, dalyvauja patys ištikimiausi ir nuoširdžiausi, tie, „kam prakartėlės kūryba yra šventė“.
Premijos kuklios, bet žmonės važiuoja
Šiuo metu kolekcijoje – šiek tiek daugiau kaip 130 darbų. Muziejininkų lėšomis nupirkta tik maža dalis jų, daugiausia įsigyta A. Frosio lėšomis, nemažai yra tiesiog padovanotų. Šiuo metu, kaip sakė muziejininkai, premijos kuklios, tačiau išskirti verčiausieji kūrėjai, kaskart ieškoma rėmėjų. „Nors viskas kukliau, bet žmonės nori dalyvauti, jiems patinka šiltas bendravimas“, – pastebi M. Mieliauskienė.
Kitą savaitę atsiveš katalogą
Nors kiekvienai konkursinei parodai išleidžiamas atskiras nedidelis katalogas su konkrečios parodos darbais ir autoriais, netrukus atsiras ir viską apjungiantis leidinys. Kitą savaitę muziejininkai iš spaustuvės atsiveš katalogą, kuriame pristatoma visa prakartėlių kolekcija. Jo leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Rokiškio savivaldybė. Kataloge, be fotografijų, – menotyrininkės Alės Počiulpaitės straipsnis, tyrinėjantis prakartėlių kūrimo siužetus ir meistrystę, bei M. Mieliauskienės surinktos žinios apie kiekvieną parodą. Katalogas išleistas 400 egzempliorių tiražu.
Projektą iš dalies remia
