Pastaruoju metu Lietuvos kariuomenė – visuomenės taikiklyje. Šauktinių ir „verktinių“ tarpusavio santykių gvildenimas, retoriniai pasvarstymai, ką Lietuvos vyrui gali duoti devynių mėnesių tarnyba šalies ginkluotose pajėgose, – kasdienės temos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinklalapiuose. Savaitgalį rokiškėnai turėjo progą iš arčiau pamatyti mūsų karius: rajone ūžė karinė technika, miškuose kaleno kulkosvaidžiai, į dangų kilo dūmų juostos – kariai savanoriai dalyvavo karinėse pratybose „Žalčio spjūvis 2015“. Pasalos miškuose, tykant nedraugiškos valstybės žvalgybinės-diversinės grupės, naktinės kautynės su priešo grupelėmis apleistų fermų ir dirbtuvių masyvuose, pastatų šturmas, derybos su ankstų sekmadienio rytą pažadintais piktais rokiškėnais – tokius iššūkius įveikė pratybų dalyviai. Jie „Gimtajam Rokiškiui“ leido iš arti ir be pagražinimų pamatyti, ką duoda ir ką atima tėvynės gynėjo pareigos.
Gyvenimo pamokos: ką gali padaryti tuoj, neatidėk rytoj
Atrodytų, kas čia tokio – suorganizuoti karines pratybas? Ar rajone maža miškų? O ir apleistų pastatų netrūksta. Patupdei karius juose, tarkime, savaitei, lai jie šaudo ir gaudo… Pasak Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos vado kapitono Sergejaus Afanasjevo, pasirengimas karinėms pratyboms „Žalčio spjūvis 2015“ užtruko ne vieną savaitę.
Ne veltui sakoma, kad su biurokratija kovoti yra ne ką lengviau nei su priešo armija. Apie pratybas reikėjo informuoti gausybę įstaigų ir institucijų: policiją, seniūnus, miškininkus, privačių valdų savininkus, medžiotojus… Nors visuomenės informavimo priemonėse apie pratybas buvo pranešta gerokai iš anksto, žinia dar ir pakartota, vis dėlto atsirado tokių, kurie, išvydę karius, suskato reikšti nepasitenkinimą dėl to, kad nebuvo informuoti…
Karinėse pratybose dalyvavo gausios karių savanorių pajėgos. Dauguma jų – jauni, vos dvidešimtmetį perkopę vaikinai. Pratybose dalyvavo ir trys karės. Nei žygiuose, nei šturme jos niekuo nenusileido vyrams.
Kariai savanoriai buvo padalinti į tris skyrius. Kol kariai rengėsi pratyboms, pašnekesiai su vyresniais jų kovos draugais leido nupiešti šiuolaikinio kario savanorio portreto apmatus. Visi rokiškėnai kariai savanoriai tarnybą derina su darbu ar mokslais. Bedarbių ar tebeieškančių savo pašaukimo tarp karių nėra. Kai kurie kariai jau sukūrę šeimas. Visi draugiški, malonūs, paslaugūs, motyvuoti, kūrybingi ir išradingi. Kaip ir dera jauniems žmonėms – maksimalistai.
Kariams savanoriams nesvetimos ir šiandieninio jaunimo charakterio ypatybės: individualizmas, mokėjimas gyventi šia diena. Jos toleruojamos ar net skatinamos civiliame gyvenime, tačiau kelia šiokių tokių bėdų tarnyboje. Antai, nors pratybų išvakarėse buvo įspėti pasiruošti pačius būtiniausius daiktus, tokią svarbią procedūrą, kaip vandenmaišių pildymas, kai kurie atidėjo paskutinei minutei. Prie kriauklės kaipmat nusidriekė nemenka eilė, mat pripildyti talpų vandenmaišį užtrunka apie penkias minutes. O 7-8 žmonių skyriui reikia bent poros tokių.
Kuopos vadas S. Afanasjevas griežtas: priešai nelauks, kol kariai teiksis apsirūpinti vandeniu. „Į mašinas sėdate tuojau pat. Kur rasti vandens – jūsų problema. Juk įspėjau, kad vandenmaišius pripildytumėte iš anksto“, – komandavo vadas. Žinoma, ir jis, ir vyresni tarnybos draugai pastebėjo klaidą, tačiau užuot pripildę maišus, leido jaunimui klysti ir pajusti tos klaidos pasekmes. Pirmoji gyvenimo pamoka: ką gali padaryti dabar, neatidėk rytdienai. Ir tos klaidos jauni kariai nebekartos.
Antroji pamoka: kariuomenė – ne parlamentas, ne jaunimo organizacijos apvalusis stalas: joje sprendimai nediskutuojami ir nepriimami balsavimu. Vadinasi, privalu išmokti paklusti, tiksliai iki smulkmenų vykdyti skyriaus vadovo nurodymus ir komandas. Šią taisyklę jaunieji kariai išbandė savo kailiu jau pirmosios užduoties metu.
Spąstų spendimo menas
Šeštadienio ryte skyriai buvo išskirstyti po rajoną: vienas įsikūrė Kamajų prieigose, kitas – Obeliuose, trečias – sodyboje Latvijos pasienyje netoli Juodupės. Pirmoji užduotis kariams: pasinaudojus žvalgybine informacija, paspęsti spąstus priešo žvalgybinėms-diversinėms grupėms, besižvalgančioms atokios sodybos tam, kad joje galėtų įkurti savo bazę. Priešai ginkluoti. Užduotis – sunaikinti juos ir atsitraukti į bazę. Priešų vaidmuo teko vyresniems kuopos kariams.
Pirmieji spąstus priešui spendė savanoriai, paskirti patruliuoti Kamajų seniūnijoje. Jų bazė – daili kaimo sodyba. Iš pažiūros nė neįtartum, kad ten yra įsitvirtinęs karių postas: po kiemą vaikštinėjo draugiškas kiemsargis šunelis, po tujomis saulės ir žemių voniomis mėgavosi nupenėtos vištos. Pro aukštą gyvatvorę matyti vienas pagrindinių rajono kelių, tad nenuostabu, kad tujų šešėlyje įsitaisė sargybinis. Sulaukę vado komandos, ginklus kariai suslėpė lauko virtuvėlėje ir kariniu sunkvežimiu išvyko į numatytą pasalos vietą.
Ji – paprastas miško keliukas. Ne specialistui atrodo, kad čia vietų pasalai – vežimu vežk. Ypač patraukli vieta atrodo miško kirtėjų paliktos rąstų krūvos. Jais ir kelią užtverti patogu, ir priebėga saugi. „Ne, malkų krūvos netinka. Jos per arti kelio“, – aiškina savanoriai. Jie pasirinko kitą vietą – nemažą kalniuką. Jis turi daug privalumų: ir karius pridengia, ir šaudyti į žemiau esantį kelią patogu. Beje, ant kelio per kelias sekundes kariai iš nuvirtusių medžių surentė užtvarą. Tokios automobiliu neįmanoma pervažiuoti.
Neilgai trukus pasaloje pasirodė žvalgybos aprašytasis autobusiukas. Pamatę užtvarą, jo keleiviai nedvejoja: šoka iš mašinos ir bando užsiimti kuo patogesnes gynybos pozicijas. Neilgas susišaudymas – ir priešai „išguldyti“. Patikrinę, ar nėra gyvų, kariai sušoka į karinę mašiną ir važiuoja atgal į bazę.
Tokią pat pasalą priešui rengė ir Obeliuose įsikūrusio skyriaus kariai. Jiems teko kiek sunkesnis išbandymas: prie pratybų prisijungė stebėtojas iš Panevėžio štabo seržantas Eugenijus Žukauskas, tad kariai dar labiau stengėsi užduotį atlikti nepriekaištingai. Jų pasalos vieta – garsiojo Obelių šilo mūšio apylinkės. Nuėję porą kilometrų mišku, kariai rado daugmaž tinkamą vietą pasalai. Šioji – ne tokia patogi, kaip kamajiškių. Retas miškas menkai tepridengė karius. Todėl jiems užėmus pasirinktas pozicijas ir kuopos vadas, ir svečias iš Panevėžio nubėgo ant kelio tikrinti pasalos. „Ei, jūs visi nuo kelio matomi. Daugiau krūmų maskuotei“, – saviškiams komandavo S. Afanasjevas. O tikrintojas E. Žukauskas patarė porai karių pakeisti savo pozicijas į saugesnes ir patogesnes. Abiejų patyrusių karių patarimai vertingi jauniesiems – juk pratybos ir skirtos mokytis, lavinti įgūdžius, įgyti patirties.
Kovinis… traktorius
O štai Juodupės apylinkėse įsikūręs karių savanorių būrys savo kailiu patyrė, kaip greitai gali kisti ir pasenti žvalgybos informacija. Surentę didžiausią barikadą, daug pastangų įdėję maskuotei kariai buvo priblokšti, kai vietoj laukto autobusiuko miško keliuku atpupsėjo traktorius su priekaba. Jį vairavo ne priešo karys, o civilis juodupėnas. Užpuolikai slėpėsi priekaboje. Ir traktoriaus dengiami jie kaip mat užėmė kovines pozicijas, tad kariams teko paplušėti, kol „nukovė“ visus priešus.
Košei pašildyti – gurkšnis vandens
Kol kariai turėjo trumpą atokvėpio valandėlę, S. Afanasjevas ir E. Žukauskas mokė dar vienos svarbios gyvenimo pamokos: nešvaistyti laiko ir ramybės akimirkas išnaudoti poilsiui bei jėgoms atgauti. Pasistiprinti – kariuomenės sausas maisto davinys. Skaniems pietums nereikia lauko virtuvės, nebūtina kurti laužą. Viskas, ko reikia išgyventi, – nedideliame chaki spalvos polietileniniame pakete. Pagrindinis patiekalas – nedidelėje baltoje dėžutėje. Joje – specialus paketas su kareiviška koše ir paketas su dviem popieriniais pakeliais. Į maišiuką tereikia įpilti maždaug gurkšnį vandens ir įdėti pakelį su koše. Prasidėjusi termocheminė reakcija kaipmat sušildo kareiviškus pietus. Nei ugnies, nei dūmų, o karys gali mėgautis šiltu ir skaniu patiekalu. Košė su padažu ir jautiena išties gardi: ji skoniu toli lenkia įprastus konservus, o preciziškai ištroškintos jautienos joje gerokai daugiau nei kruopų. Kol košė šilo, kariai ragino negaišti laiko ir doroti likusį paketo turinį – didoką pakelį lazdyno riešutų, šokoladuką ir specialius maistingus sausainius. Juos galima sutepti medumi. „Valgyti reikia greitai ir daug – juk nežinote, po kiek laiko vėl turėsite tokią galimybę“, – mokė kapitonas S. Afanasjevas.
Dar pakelyje yra pakuotė gėrimo, praturtinto vitaminu C, sauso vištienos sultinio ir pakelis cukraus. Tačiau šie skanėstai lieka nepaliesti: pakelio košės ir saujelės riešutų pakanka sočiai ir skaniai prisikirsti. Sotumo jausmu nėra ko stebėtis: pakete sudėtų produktų energetinė vertė – daugiau nei 1400 kcal. Tai beveik visa dienos kalorijų norma suaugusios moters, dirbančios nesunkų fizinį darbą. O žygio metu kariams paprastai duodami trys tokie paketai. Beje, pakete ne tik maistas. Čia ir sulankstoma viryklėlė, specialios tabletės ir degtukai: naudojant šiuos įtaisus galima išsivirti puodelį sultinio ar kavos. O ir šaukšto bato aule Lietuvos kariai nenešioja – vienkartinis šaukštas yra pakuotėje.
Ištuštinti maisto maišeliai kruopščiai surenkami. Ir ne tik dėl mandagumo nešiukšlinti: patyrusi priešo žvalgų akis iš šiukšlių gali gauti daug vertingos informacijos. Todėl miškų savininkų, medžiotojų priekaištai dėl galimo miškų niokojimo visiškai nepagrįsti – kariai žmogaus buvimo pėdsakų nepalieka.
Apie Ženevos konvenciją ir vaikščiojančius „lavonus“
Visoms savanorių grupėms įvykdžius pirmąją užduotį, prasidėjo antroji. Pagal pratybų scenarijų sunaikintos priešų grupės buvo ne vienintelės. Kelioms pavyko prasmukti į rajono gilumą ir įsirengti bazes atokiuose pastatuose. Karių užduotis – juos iš ten išrūkyti. Priešų vaidmenį atliko ir patyrę kuopos savanoriai, ir šratasvydžio klubo „Jotvingis“ nariai.
Išradingumu pasižymėjo kamajiškiai. Jie sugebėjo padalinti priešus į dvi grupeles ir du paėmė į nelaisvę. O ką su jais daryti? Kapitonas S. Afanasjevas patarė priešus tardyti ir užimti naudinga veikla: liepti kasti duobę…
Kalbai pasisukus apie belaisvius, kapitonas palietė kitą opią mūsų visuomenės problemą – teisių ir pareigų disbalansą: visi puikiai žino teises, bet užmiršta pareigas. Antai, pravedus paskaitą apie Ženevos konvenciją, kuri reglamentuoja tinkamą elgesį su karo belaisviais, mokymuose pasitaikė bandymų pasiduoti į nelaisvę. „O nelaisvė – ne pyragai. Yra tokių poveikio priemonių, kurias panaudojus nepažeidžiama konvencija, tačiau po valandos belaisvis pats prašysis tardomas. Ir nereikia abejoti, kad priešas jas puikiai įvaldė“, – pasakojo S. Afanasjevas. Teko vesti specialius mokymus tam, kad kiekvienas savanoris pajustų, ką reiškia geležinė priešo letena…
Maža to, tikrieji priešai – nebūtinai reguliari kariuomenė, tad ir į Ženevos konvenciją jiems nusispjaut… Tą savo kailiu pajuto ir savanoris, kuriam užpuolikai netyčia iššovė plastikiniu šratu į krūtinę. Pasiskundęs vadui, jis gavo pamoką: taisyklės ir reali kova dažniausiai skiriasi…
Pašnekovas S. Afanasjevas užsiminė, kad visuomenė taip pat menkai įsivaizduoja okupaciją. Daugelis mano – kažkas kažkur pašaudys, pasikeis valdžia, o paprastų žmonių gyvenimas tekės sava vaga: jie eis į darbus, vakarais žiūrės televizorių, leis laiką prie kompiuterio naršydami mėgstamus puslapius, bendraudami socialiniuose tinklalapiuose… Deja, tai tik naivios viltys. Kai tik priešai užims miestą, dings prigimtinė žmogaus teisė į bet kokią nuosavybę: turtą, pinigus, kūną, gyvybę… Gyvenimas pasikeis per sekundę – nebeliks darbo ir pragyvenimo šaltinio, parduotuvių lentynos bus nušluotos. Į butą ar namą įsiveržę priešai turės galimybę plėšti turtą ir visaip skriausti gyventojus. Netgi santaupos bankuose nebebus saugios: įmonės, bankai bus nacionalizuoti. Pinigus priešas keis simboliniu kursu: juodai dienai kauptos santaupos virs beverčiais popierėliais… Jei kas ir išsaugos savo kompiuterį, nuo interneto teks ilgam atprasti…
Ir dalyvaujantiems pratybose teko bent simboliškai pajusti karo praradimus. Žinoma, praleisti Lietuvos krepšinio lygos ir futbolo Čempionų lygos finalai, smagus jaunimo koncertas „Tėvo gitara“ – tai tik menkučiai „nuostoliai“, tačiau ir jie parodo, koks vertingas, bet trapus yra laisvo žmogaus gyvenimas.
Ramybės prabanga…
Nakties ramybė, kurią kruopščiai gina mūsų įstatymai, karo metu taip pat taps prabanga. Vidurnaktį šturmavę pastatus, ketvirtą ryto kariai jau kilo perdislokacijai. Priešaušrio ir sutemų valandos ne veltui apdainuojamos partizanų dainose. Tai pats palankiausias metas pulti, kai žmogaus organizmas dirba „lėčiausiomis apsukomis“.
Ir štai kariai jau Rokiškyje, pasirengę vaduoti į užimtą pastatą. Įsiveržimas, dūmų uždanga, atkaklios kautynės už kiekvieną kambarį… Iš parankinių priemonių susimeistrauti skydai bei taranai. Ore tvyrantis dūmų ir azarto kvapas. Kurie kuriuos įveiks… Mūšis šėlsta ne juokais. Viename pastato fligelyje „žalieji žmogiukai“ perėjo į kontrpuolimą. Skubiai perskirstomos pajėgos… Kambarys po kambario savanoriai valo pastatą. Poromis, dengdami vienas kitą tikrino kiekvieną užkaborį. Pastato valymas – sunki ir pavojinga užduotis. Žioplumo kaina – žmonių gyvybės. Įsitvirtinęs priešas gali kautis ilgai ir įnirtingai. Gerokai pasistengus pavyksta jį išstumti.
… ir pikti kaimynai
Kariai iš anksto informavo, kad pratybos vyks ir mieste, jose bus naudojami garsiniai ginklai. Taigi mokymų metu jie turėjo teisę naudoti visą įmanomą karinę įrangą: šaudyti, sprogdinti, leisti dūmų užtaisus, signalines raketas. Visgi kariai elgėsi supratingai ir ankstyvą rytą stengėsi kuo menkiau trikdyti visuomenės rimtį. Šturmui buvo pasirinktas atokus negyvenamas namas (buvusi poliklinika, vėliau sanitarijos-epidemiologijos stotis Vytauto gatvėje).
Kaip elgtis su „neinformuotais“ civiliais, kapitonas S. Afanasjevas karius apmokė saugumo instruktažo metu: trumpai paaiškinti, kad vyksta pratybos, ir pasakyti vado telefono numerį. Tokių žinių kariams prireikė sekmadienį, kai keli rokiškėnai ėmė jiems reikšti pretenzijas.
Tik priėjus prie pat šturmuojamo pastato, buvo galima įtarti, kad ten kažkas vyksta. Mat kariai šaudė vadinamaisiais „airsofto“ ginklais, tad buvo girdimos ne automatų ir kulkosvaidžių trelės, o plastikinių šratelių caksėjimas. Didžiausią pyktį kaimynams sukėlė karių panaudotas dūminis užtaisas, skirtas išrūkyti iš pastato priešus – „žaliuosius žmogelius“.
Dūmai iš užtaiso kyla maždaug 3,5 min ir yra šiek tiek aitrūs. Tačiau ir pastato viduje buvę kovotojai, ir jį šturmavę savanoriai, ir įvykius stebėjusi korespondentė liko sveikut sveikutėliai. O štai kaimynai iš kitos gatvės pusės bandė įrodyti pratybų vadui, esą kariai juos… išnuodyti nori. Kito namo gyventojai pareiškė pretenzijų, esą pratybų dalyviai… lodo jų šunį ir dėl to negali ramiai miegoti. Be to, vienas karys lygiai žingsnį įžengė į sodybos teritoriją. „Bet juk aš nieko blogo nepadariau: nei vejos, nei gėlių nenumyniau“, – gūžčiojo pečiais savanoris. Galima pamanyti, kad į Rokiškį įžengęs priešas šaudytų tik vidurdienį ir tankais kruopščiai apvažiuotų kiekvieną bijūnų krūmą… Besipiktinantys kaimynai dievagojosi, kad apie pratybas jie nieko nežinojo.
Geranoriški gyventojai, pareigūnai…
Tačiau pikti rokiškėnai – tik nemaloni išimtis. Dauguma rajono žmonių karius sutiko geranoriškai: kamajiškiai siūlėsi pavaišinti kava, arbata ar bent šulinio vandens į vandenmaišius pripilti. Obelietis dviratininkas, miško keliuke sutikęs karių sunkvežimį, patarė, kur galima rasti patogesnį kelią. Karių draugai priėmė į savo sodybas, įmones, leido naudotis pastatais, pratyboms naudojo savo transportą. Už tai kariai dėkingi miesto seniūnui Arūnui Krasauskui, ūkininkams Jonui ir Reginai Stočkams, sodybos šeimininkei Sigitai Turkevičienei, štratasvydžio klubui „Jotvingis“ bei kitiems, prisidėjusiems rengiant pratybas.
Vieną karių „unimogą“ (karinį sunkvežimį – aut. past.) sustabdė Rokiškyje patruliuojantis Panevėžio policijos ekipažas. Išgirdę apie pratybas, pareigūnai palinkėjo vairuotojui gero kelio. Gerų žodžių kariai negailėjo ir Rokiškio miesto seniūnui A. Krasauskui, kuris noriai gelbsti pratyboms suteikdamas seniūnijos žinioje esančius pastatus, siūlo vertingų idėjų. Ar padėdamas kariams jis nerizikuoja visuomenės turtu? Apie tai, kaip savanoriai elgėsi su jiems laikinai patikėtu pastatu, byloja smulkmena: palikdami pastatą, savanoriai rūpestingai įstatė šturmo metu atsargiai išimtą langą. Nors kiti šio pastato „svečiai“ nėmaž nėra tokie rūpestingi: kitados tvarkingi ir gražūs visuomenės sveikatos specialistų kabinetai dabar nuniokoti, ant grindų pilna stiklų ir plytelių lūženų, ten rokiškėnai įsirengę patogius „plotus“ girtauti… Ir jų girtos puotos kaimynų šunų tikriausiai nelodo…
L. Dūdaitės nuotr.
Lina Dūdaitė
