Jovita: „Užjaučiu žmones, kurie nežino, ką veikti gyvenime. Aš tai žinojau nuo pat vaikystės.“ Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien pirmąjį koncertą Rokiškyje rengiančios grupės „Kadras“ vokalistė Jovita Dilytė iš Rokiškio mokytis estrados ir džiazo vokalo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje išvažiavo būdama šešiolikos. Šiandien jai – devyniolika ir ji labai laukia koncerto gimtojo miesto scenoje… Kalbėjomės apie muziką, ateitį, konkursus,  autoritetus, laiko vaikinams neturėjimą ir apie tai, koks konkretus žmogus nulėmė, kad šokiais iki tol gyvenusi Jovita pradėjo dainuoti…

– Anksti išvažiavai iš Rokiškio, kurioje mokykloje mokeisi?

– Mokiausi Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Pagrindinis mano užsiėmimas buvo šokiai, Choreografijos mokykla. Šokau aštuonerius metus. Norėjau to nuo pat vaikystės. Ir dabar dar nežinau, kas man yra brangiau – šokis ar dainavimas. Choreografijos mokykloje lankiau gitaros bei dainavimo pamokas, mokiausi Rudolfo Lymano muzikos mokykloje dainavimo bei solfedžio.

Dažniausiai į miuziklus Rokiškyje mane kviesdavo kaip šokėją. Aišku, džiaugdavausi. Tačiau visada giliau širdelę spausdavo žiūrint į solistes. Taigi nusprendžiau parodyti, kad ne tik šokti sugebu! Aš  įsitikinusi: jei žmogus eina teisingu keliu, likimas visuomet jam padės. Dalyvavau viename konkurse, kurio pavadinimo neatsimenu. Po jo prie manęs priėjo režisierė Neringa Danienė… Gal ji net nežino, kokią man paslaugą padarė… Jos įkalbinėjama įstojau mokytis į Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklą. Ir jau po metų dainavau miuzikle „Požemių princesė“. Ten galėjau pabendrauti su profesionalais. Tai tikrai buvo nepakartojama patirtis. Ji mane ir pastūmėjo stoti i konservatoriją.

– Koks buvai vaikas? Norėjai būti muzikantė, o gal visai ne?

– Esu labai dėkinga savo nuostabiai šeimai, kuri mane puikiai išauklėjo. Džiaugiuosi, kad mama  visada buvo man geriausia draugė. Nebijodavau klausti jos bet kokių klausimų ar išsipasakoti. O vaikas buvau visokia, bet visuomet mokėjau už save pastovėti. Dažnai netgi už kitus. Užjaučiu žmones, kurie nežino, ką veikti gyvenime. Aš tai žinojau nuo pat vaikystės. Visuomet traukė scena, ir nesvarbu, šokau joje ar dainavau, vis tiek jausdavausi fantastiškai.

Plačiau skaitykite šeštadienio „Gimtajame…“

 

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie