bangenis

Tęsinys (pradžia 2016 05 03 GR Nr. 50, Dalia Zibolienė, „Vargonininko Petro Vinkšnelio atminimuose – lietuviško žodžio spinduliai“)

Tęsiame vargonininko Petro Vinkšnelio atsiminimus apie lietuviško žodžio sklaidą. „Po tokios Lietuvai sunkios caro priespaudos, kur tik buvome nuvažiavę su pirmaisiais viešais lietuviškais vaidinimais, visur turėjome kuo geriausią pasisekimą. Baigus vaidinti – ilgiausi publikos plojimai“, – meilę gimtajam žodžiui liudijo P. Vinkšnelis. Tačiau to meto aktualijos – ne tik vaidinimai, deklamacijos ir dainelės, bet ir juodašimčiai, neramios naktys, ginkluoti vyrai ir… revoliucijos spalvos.

Petras Vinkšnelis.
Petras Vinkšnelis.

Lietuviškai komedijai prireikė sargybos

1901 m. gruodžio 26 d. Kamajų vaidintojų grupė Gudiškio dvare slaptai suvaidino lietuvišką komediją „Neatmezgamas mazgas“ su deklamacijomis ir dainelėmis. Publika buvo dvaro savininko svečiai ir pakviestieji, kurie pritarė mūsų veikimui. Dėl atsargumo prie dvaro vartų pastatėme sargybą. Atsitikus pavojui, buvo paruošta armonika – vyktų šokiai. Tai nuo 1901 m. iki spaudos atgavimo mūsų kuopelė kasmet Gudiškio dvare suvaidindavo po du slaptus lietuviškus vaidinimus su deklamacijomis ir dainelėmis. Vaidinome šiuos veikalus, komedijas: „Amerika pirtyje“, „Neatmezgamas mazgas“, „Vaito piršlybos“, „Mūsų bajorai“, „Tiktai niekam nesakyk“, „Eksproprijatorius“ ir kitus veikalėlius, komedijas.

Mūsų kuopelė padvigubėjo. Pinigų turim. Įsigijome šapirografą. Spausdindavome atsišaukimus, ragindavome jaunimą šviestis, susiprasti esant lietuviais ir t. t. Pagal galimybes gaudavome lietuviškos spaudos. Skaitydavome ir tarp kitų platindavome. Mūsų kuopelės veikimas buvo ypač nukreiptas prieš caro priespaudą, už Lietuvos laisvę. 1904 metais prie mūsų būrelio prisijungė studentas Jurgis Smalstys, Kamajų miestelio gyventojas, socialistas–demokratas. Viename vakare pas mane špitolėje susirinko pasitarti mūsų būrelio nariai. Nutarėme, jei bus gautas iš rusų valdžios leidimas, suvaidinti Gryvoje (Daugpilio priemiestyje) Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Leidimą vaidinimui pasižadėjo išrūpinti J. Smalstys. Pasiskirstėme roles, režisieriumi išrinkome J. Smalstį. Darbas eina, leidimas gautas. 1904 m. gruodžio 26 dienai. Afišos su tos gruodžio 26 d. programa atspausdintos. Aš savo klebonui kun. J. Jokimui pasisakiau, kad noriu Kalėdų antrą dieną išvažiuoti į Gryvą su lietuvišku teatru ir kad tą pačią dieną sugrįžti nespėsiu. Nenorom, nenorom, bet leido.

Tuojau po pamaldų bažnyčioje visa mūsų kompanija su gera nuotaika sėdome į trejas roges, kurios jau Kamajuose mūsų laukė, ir nudūmėme į Panemunėlio geležinkelio stotį, o iš ten – į traukinį ir pačiu laiku suspėjome nuvažiuoti į Gryvą. 1904 m. gruodžio 26 d. Kamajų vaidintojų mėgėjų būrelis Gryvoje viešai suvaidino pirmą lietuvišką komediją „Amerika pirtyje“. Publikos buvo tiek daug, kad salėn nesutilpo.

Po vaidinimo visi artistai (jei taip galima pavadinti) buvome pakviesti į kleboniją, pas kleboną kunigą  Jankauską vakarienės. Tarp daugelio kitų svečių vakarienėje dalyvavo ir Lietuvos kunigaikštis Gediminas Klausutis Beržanskis. Per vakarienę buvo pasakyta daug prakalbų. Gediminas Beržanskis taip pat ilgą prakalbą apie Lietuvos praeitį ir dabartį išdrožė. Klebonijoje pernakvojom. Rytojaus dieną, padėkoję klebonui už visą gerą, nuėjome į Daugpilį. Nusifotografavome bendrai nuotraukai (aš tą nuotrauką dar tebeturiu) ir geru ūpu grįžome atgal į Panemunėlio geležinkelio stotį, kur mūsų jau laukė trys vežėjai. Visi laimingai grįžome į namus.

Latvijoje – pirmas viešas lietuviškas vaidinimas

Kadangi mums ši pirma kelionė į Gryvą taip puikiai pavyko, nutarėme ir ateityje pagastroliuoti. Prisimenu, kad 1905 m. vasario mėnesį (dienos neatmenu) tas pats Kamajų mėgėjų vaidintojų būrelis nuvažiavome į Subatę (dabar Latvijoje) ir ten su dideliu pasisekimu suvaidinome pirmąjį viešą lietuvišką vaidinimą, komediją „Mūsų bajorai“.

Tų pačių 1905 m. gegužės mėnesio pabaigoje nuvažiavome į Panevėžį ir ten, Panevėžio salėje, kur dabar kinas „Raketa“, suvaidinom komediją „Amerika pirtyje“. Panevėžio choras, vadovaujamas Birmanto, sugiedojo Lietuvos himną ir padainavo keletą tautinių dainelių.

Panevėžiečiai prašė pasilikti rytdienai, nes salėn visa publika nesutilpo. Pasilikti negalėjome, pažadėjome antrąkart atvažiuoti. Tiesiai iš Panevėžio, nors be miego, su geru ūpu, važiavome į Rokiškį. Vakare Rokiškyje, Ščiukos salėje, suvaidinome komediją „Amerika pirtyje“. Mato Milaknio vadovaujamas choras padainavo keletą liaudies dainelių. Su Rokiškiu nuoširdžiai atsisveikinome ir patenkinti grįžome namo.

Panevėžiečiams duotąjį žodį turėjome ištesėti. Tais pačiais 1905 m. liepos mėnesio pradžioje antrąkart nuvažiavome į Panevėžį ir toje pačioje salėje suvaidinome šiuos lietuviškus veikalėlius: komedijas „Švarkas ir milinė“ ir „Neatmezgamas mazgas“. K. Šutaitė padeklamavo eiles „Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės“ ir kt. Salė buvo pilnutėlė.

Po tokios Lietuvai sunkios caro priespaudos, kur tik buvome nuvažiavę su pirmaisiais viešais lietuviškais vaidinimais, visur turėjome kuo geriausią pasisekimą. Baigus vaidinti – ilgiausi publikos plojimai. Vaidintojus ant scenos kviesdavo pasirodyti visą grupę ir pavieniui. Nuo už parduotus bilietus gautų pinigų sumokėdavome numatytus nuošimčius rusų valdžiai. Už likusius pinigus padengdavome kelionių išlaidas. Platindavome lietuvišką spaudą. Taip kiekvienais metais mūsų kuopa suruošdavo po du ar tris lietuviškus vakarus su vaidinimais, deklamacijomis, dainelėmis ir šokiais. Mano mėgstama rolė scenoje – vaidinti žydo ir kvailio vaidmenis, o J. Tuskenio – seno žmogaus.

1905 metų vidurvasaris Kamajuose

Kamajų miestelio gyventojas Jurgis Smalstys, pirmo kurso studentas, socialistas–demokratas, gabus veikėjas, organizatorius, Kamajuose turėjo savo pasekėjų, kuriuos mes vadindavome Smalsčio „štabu“: būtent du Smalsčiai, Džiugelis ir Petrulis (sekretorius).

Vieną sekmadienį, per pamaldas, J. Smalsčio štabo vyrai įėjo į Kamajų bažnyčią. Vieni nuėjo prie Dievo stalo (grotelių), kita dalis, užlipę į chorą, pradėjo iš aukšto mėtyti atsišaukimus. Klebonui kunigui J. Jokimui pabaigus laikyti šv. Mišias ir ant laiptelių atsiklaupus kalbėti maldas, du štabo vyrai priėjo prie klūpančio kunigo klebono ir pasakė, kad už carą nesimelstų. Paėmė kleboną už pažasčių ir įvedė į zakristiją, o patys niekieno nekliudomi išėjo iš bažnyčios.

Žmonės, išėję iš bažnyčios, vėl išgirdo apie skandalą. Keletas vyrų įsiveržė į valstybinę degtinės krautuvę, išvijo degtinės pardavėją ir pradėjo lazdomis nuo lentynų daužyti degtinės butelius. Vieni daužo, kiti per duris ir langą žmonėms degtinę dalina.

Mačiau, kaip viena moterėlė, įsidėjusi į „žiurstą“ litrinį butelį, šypsodamasi skubiai ėjo per miestelį. Tik iš kažkur pribėgęs paauglys su lazda kaukšt per butelio kaklą, – degtinė kliu, kliu, kliu ir išsipylė. Moterėlė žiūri išsigandusi. Atsipeikėjusi tą paauglį pradėjo keikti: „Tu, bedušninke, bedušninke, kad tu pastiptum!“ Dar rytojaus dieną daržuose tarp bulvių buvo galima rasti paslėptos degtinės.

Tie patys J. Smalsčio štabo vyrai aplinkiniuose miesteliuose – Svėdasuose, Užpaliuose, Vyžuonose – iš mokyklų išvijo rusus mokytojus, valsčių raštininkus, liepdami iš Lietuvos išsinešdinti. Svėdasų miestelio mokytojo ruso Pavlačenkos išmetė patalynę ir baldus.

RKM 38069

Baisioji naktis Kamajuose

1905 m. rudeniop, vieną sekmadienį, pasklido gandas, kad iš kažkur, neva iš rytų pusės, ateina didelė gauja juodašimčių, kurie viską naikina, kas pakliūva pakeliui, pjauna ir žudo žmones. Iš sekmadienio į pirmadienį tą naktį juodašimčiai galintys pasiekti Kamajus. Visi susirūpino. Siekdami pastoti kelią juodašimčiams, aplinkinių kaimų vyrai, raiti ir pėsti, susirinko į Kamajų miestelį su ginklais, kas kokius tiktai turėjo: su šautuvais, iš pastogių ištrauktais surūdijusiais pistoletais, šakėmis, kirviais ant ilgų kotų, vėzdais smailiais geležiniais galais ir kt.

Vyrai iš žydų krautuvėlių išpirko paraką, šratus. Dauguma krautuvininkų patys veltui davė. Bandė ginklus. Mačiau, kaip ant užtaisyto vamzdžio skylutės uždeda sieros gabaliuką, tada tą sierą su degtuku uždega. Šautuvas iššauna, visiems kyla juokas. Turėjo ir gerų pistoletų, šautuvų. Vyrai išrinko vadą. O viena po kitos ateidavo žinios, kad juodašimčiai jau nebetoli. Žinių patikrinti buvo siunčiami raiteliai. Sugrįžę žvalgai pranešė, kad nieko ypatingo nematė. O žinios vis naujos ir naujos, kad ten ar ten jau žmones žudo. Naktis. Kamajų miestelis pilnas vyrų, moterų. Visi neramūs: tarp savęs šnekasi, gaudo žinias.

Mačiau tokį vaizdą: viena man gerai pažįstama benamė senutė, kiek tik turėjo rūbų, matyt, visus apsivilkusi, „žiurstas“, sijonų atlankai, pintinėlė pripakuoti visokio turto: puodas, puodelis, dubenėlis, šaukštai, peilis, duonos bandelė, žodžiu, visą žemišką turtą su savim nešiojosi. Vėžlio žingsniu, kaip kokia šieno kupeta, vaikšto po miestelį ir, kur tik pamato žmonių pulkelį, priėjusi klausia, ar dar toli juodašimčiai. Pernakt žmonės išvargę ir įsitikinę, kad jokių juodašimčių nėra, o tik paleistas bjaurus gandas, pradėjo skirstytis. Rytoj pirmadienis, turgaus diena. Vyrai susitarė, kad su visais šios nakties ginklais rytoj čia vėl susirinks pasikalbėti, pasitarti.

Pirmadienis, turgaus diena

Po tokios nepaprastos, baisios nakties į turgų suvažiavo daug žmonių. Iš Rokiškio pora arklių, fajetončiku, uniformuotas, su dviem palydovais policininkais į Kamajus atvažiavo pristavas. Tuo metu J. Smalstys, Juozas Paknys pačioje miestelio aikštėje iškėlė tris vėliavas: juodą, raudoną ir trispalvę. Pasilipę ant vežėčių pradėjo mitingą. Kalbėtojus apstojo vakarykščiai ginkluoti vyrai, Smalsčio štabo vyrai ir didelė žmonių minia. Policijos nuovados Rokiškyje pristavas (nuovados viršininkas) Avdejevas taip pat priėjo visai arti prie kalbėtojų. J. Paknys paaiškino, ką reiškia vėliavų spalvos: juodos vėliavos spalva reiškia – carui mirtis. Raudonos vėliavos spalva – tai revoliucija. Trispalvė vėliava – Lietuvos nepriklausomybė. Minia šaukia: „Valio! Ura!“ Pasigirsta šūviai. J. Smalstys kalbėjo apie caro neteisingus įstatymus, apie Lietuvos priespaudą, dvarininkų savivaliavimą, darbo žmonių vargus ir t. t. Minia šaukia: „Valio!“ Pasigirsta visokių pabūklų šaudymas. Vėliavos linksta ant uniformuoto pristavo Avdejevo galvos.

Matyt, pristavas pabūgo, iš minios pasišalino ir, užėjęs už netoli esančios namo tvoros, žiūrėjo į mitinguojančius. Pastebėjus, kad pristavas iš toliau žiūri, J. Smalstys paliepė savo štabo ginkluotiems vyrams atvesti jį atgal į tą pačią vietą, kur pirma stovėjo. Atvedė. Minia juokiasi, pasigirsta šūviai. Tuo tarpu J. Smalstys juodą vėliavą padavė pristavui, o kitas dvi vėliavas, raudoną ir trispalvę, – savo štabo vyrams (policininkų nebesimatė). Giedant revoliucijos himną „Atsisakom nuo senojo svieto“, prasidėjo eisena. Kažkas pamatė ir J. Smalsčiui kumštelėjo, kad pristavas su uniformine kepure. J. Smalstys sušuko: „Kepurę šalin!“ Pristavas be pasipriešinimo akimirksniu nusiėmė nuo galvos kepurę, pasispaudė po pažastimi, svyruodamas, suglebęs tai balo, tai raudonavo. Eisena žygiavo toliau. Atėjus į tą pačią mitingo vietą, iš perbalusio pristavo J. Smalstys paėmė vėliavą, su maža šypsena padavė ranką ir pasakė „Ačiū jums“. Pasigirsta šūviai. Žmonės juokdamiesi taip ir palydėjo nueinantį pristavą. J. Smalstys susirinkusiai žmonių miniai padėkojo už vieningumą. Tuo mitingas ir pasibaigė.

Po baisios nakties ir mitingo, kitą sekmadienio rytą, į Kamajus atvyko rusų skrajojantis būrys su dviem lauko patrankom. Dviem šūviais peršovė J. Smalsčio tėvų gyvenamąjį namą. Po namo sušaudymo J. Smalstys ėmė slapstytis, Kamajuose rečiau bepasirodydavo, paskui visai prapuolė.

Tolesnis mano darbas Kamajuose

Anksčiau minėtą slaptą šapirografą turėjome su kunigu Domininku Būdvyčiu, kuris Kamajuose vikaru dirbo 1903–1905 m. Spausdindavome atsišaukimus, raginančius jaunimą šviestis, mokytis rašyti, skaičiuoti. Aš pats išmokinau rašyti apie 50 visokio amžiaus žmonių.

1905 m. nuvažiavau į Kauną pas profesorių Juozą Naujalį pasitobulinti muzikos žinias. Nuvažiavau tuoj po Kalėdų, išbuvau keturis mėnesius. Prof. Naujalis iš mokinių kas mėnesį imdavo po 10 rublių. Nesigailėjau važiavęs. Įgijau nemažai muzikos ir giedojimo praktikos.

Vėliau priklausiau Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Kamajų skyriui. Buvau išrinktas delegatu į Kaune vykusį blaivininkų draugijos suvažiavimą. Net buvau patekęs į suvažiavimo prezidiumą.

1908 m. mirė Kamajų klebonas kunigas J. Jokimas. Po metų naujasis klebonas, atvažiuodamas į Kamajus, atsivežė savo vargonininką. Nors Kamajų parapijiečių delegacija su daugeliu parašų buvo nuėjusi pas naująjį kleboną prašyti, kad mane paliktų vietoje, bet delegatų nepaklausė ir pareiškė, kad jam pranešta, jog aš esąs litvomanas, socialistas.

Per mėnesį iš keturių parapijų nuo trijų kunigų ir vieno vargonininko gavau laiškus, kviečiančius užimti vargonininko vietą. Pasirinkau Svėdasus. Tada Svėdasuose klebonavo kunigas Kazimieras Kazlauskas, Lietuvos veikėjas, lietuviškų vaidinimų mėgėjas, o man tai buvo prie širdies. Tad ir pasirinkau Svėdasus. Ten persikėliau 1909 m. balandį.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie