puodelis

Projektu „Kalbame Strazdelio kalba“ įgyvendinti pagrindiniai tikslai – ugdyti pagarbą savo kalbai ir skatinti poreikį ją saugoti kaip dvasinę vertybę, skatinti tautinio tapatumo suvokimą ir jo poreikį.

Šiuo projektu siekta ugdyti suaugusiųjų ir jaunimo kultūrinės savišvietos poreikį, įtvirtinti lietuvių kalbos prestižo ir unikalumo suvokimą, atskleisti Rokiškio krašto unikalumo lietuvybės puoselėjimo prasme akcentus – nuo Strazdelio iki kitataučių Rokiškio dvaro valdytojų indėlio, įprasminti rokiškėnų kovos už lietuvišką žodį spaudos draudimo laikotarpiu svarbą.

Didžiulės apimties projekto apžvalgoje – nuveikto darbo nuotrupos arba kitaip – tyrinėtų, apžvelgtų temų leitmotyvai ir svarbiausi akcentai.

Kunigas, švietėjas Jonas Katelė.
Kunigas, švietėjas Jonas Katelė.

Apie kalbą

Projekto pradžioje apžvelgta kalbos – moderniosios tautos pagrindas, jos tapatybės šerdis. Kokia svarbi gimtoji kalba, liudija faktas, jog po 1863- iųjų sukilimo caro valdžia beveik pusei amžiaus uždraudė lietuviškąją raštiją, o draudimo metais savo gyvybe rizikavo daugybė lietuvybės saugotojų: per sienas kontrabanda lietuviai nešė ne auksą, retas prekes, ginklus, o knygas… Slaptųjų mokyklų, po valstiečių rudinėmis slepiamų knygų – tyliojo pasipriešinimo carinei priespaudai – dėka lietuviai tapo trečiąja pagal raštingumą Rusijos imperijos tauta, nusileidusia tik kaimynams estams ir latviams, kurių raštija nebuvo draudžiama. Būtent slaptosiose mokyklose pasėta noro mokytis, pažinti ir kurti sėkla davė įspūdingų vaisių – per dvidešimt laisvės metų tarpukario Lietuvos piliečiai sukūrė modernią valstybę.

Nuo Strazdelio

Projekto ašinė tema, tapusi atspirties tašku viso projekto straipsniams, – tautos dainiumi vadinamas kunigas, poetas, tautosakos panaudojimo kūryboje pradininkas Antanas Strazdas (1760–1833), vadinamas Kamajų Strazdeliu. Rokiškio bažnyčioje pirmą kartą lietuviškai sugiedotas jo himnas „Pulkim ant kelių“ iki šiol giedamas ne tik Lietuvos, bet ir daugelio pasaulio šalių, kuriose yra stiprios mūsų išeivių bendruomenės, bažnyčiose.

Legendinė, į rėmus netilpusi Strazdelio asmenybė ir šiandien domina istorikus, kūrėjus, paprastus žmones. Nagrinėjama jo kūryba, pagal jo eiles statomi spektakliai, rašomos knygos. Tikrų A. Strazdo biografijos faktų likę labai mažai. Būtent todėl jis, gimęs daugiau nei prieš 250 metų, lietuvių literatūros istorijoje tapo, galima sakyti, legendiniu asmeniu.

Gyvam esant buvo išleistas tik vienas A. Strazdo poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814 m.), kurį sudaro devyni eilėraščiai ir Projekte „Kalbame Strazdelio kalba“ – nuo lietuviškos raštijos pradmenų, slaptųjų mokyklų, knygnešių, lietuvybės perlų iki šiandieninių lietuvių kalbos iššūkių dvi religinės giesmės. Daug neišleistų eilėraščių plačiai paplito liaudyje, virto liaudies dainomis.

Legendinė, į rėmus netilpusi Strazdelio asmenybė ir šiandien domina istorikus, kūrėjus, paprastus žmones

Projekte dalyvavusi profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė rašė: „Rokiškio kraštui pasisekė – jam priklauso atraminis lietuvių literatūros vardas – Antanas Strazdas. Priklauso ne tik pagal vietą, bet ir pagal kalbą. Net sunku patikėti, kad ir šiandien aš, kilusi iš kitų Lietuvos vietų, Rokiškio krašte atpažįstu Strazdelio žodžius, jo eilių intonacijas, vadinasi, kalba tebėra gyva. Poezija tikrina kalbos gyvybę, gyvybingumą. Ir A. Strazdo kūryba yra itin gyvybinga. Ji sukurta originalios asmenybės, iš prigimties kūrybingos, neišsitekusios jam tekusiuose laiko ir aplinkybių rėmuose (…). Manau, kad Antanas Strazdas, jo kūryba tebėra gyvybinga upė. Gyvybinga savo kalbos turtais, tarme, gyvybinga ir socialiniais akcentais – vargano, našlaičio gailėjimu. Gyvybinga ir įspūdinga autoryste – sukūrė daugiau nei liko išspausdinta, tarsi išdalino žmonėms, saviesiems, kalbantiems ta pačia kalba. Ir vis dar suprantantiems, ką sako Strazdelis.“

Kunigo, poeto, lietuvybės šviesulio Antano Strazdo paminklas Kamajuose.
Kunigo, poeto, lietuvybės šviesulio Antano Strazdo paminklas Kamajuose.

Dvarų valdytojų požiūris į lietuvių kalbą

Vykdantiems projektą „Gimtojo…“ žurnalistams teko gilintis į mūsų krašto dvarų valdytojų santykį su lietuvių kalba. Rokiškio dvaro valdytojų, vokiečių kilmės Tyzenhauzų giminės indėlis į lietuvybės skatinimą mūsų krašte buvo svarbus. Juodžiausiu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, Reinoldui Tyzenhauzui užsakius, Franco Jozefo Haidno oratorijos apie pasaulio sutvėrimą, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Te Deum“ ir kitų kompozitorių kūrinių lotyniškas tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą. Nors grafai kalbėjo lenkiškai, jie nebuvo abejingi lietuvių kalbai: pageidavo šv. Mišių giesmes giedoti lietuviškai. Grafas R. Tyzenhauzas ne tik rūpinosi statybomis, žemės ūkiu, bet ir kaupė meno kolekcijas, parašė nemažai filosofinių veikalų, pildė biblioteką, tvarkė šeimos archyvą, išlaikė mokyklą, ligoninę, gydytoją, penkis felčerius. Vykdydamas protėvių valią, apie 1870 m. Rokiškyje atidarė muzikos mokyklą, kurioje mokėsi ir valstiečių vaikai. Siekdamas palengvinti jiems mokslą, grafas norėjo, kad sudėtingesni kūriniai būtų išversti į lietuvių kalbą.

Filosofas Bronius Deksnys monografijoje „Tyzenhauzai Rokiškio dvare“ rašo, jog kunigas Silvestras Gimžauskas pasakojo, kaip, R. Tyzenhauzui užsakius, jis vertė į lietuvių kalbą F. J. Haidno oratorijos apie pasaulio sutvėrimą, V. A. Mocarto „Te Deum“ ir kitų kompozitorių kūrinių lotyniškus tekstus. R. Tyzenhauzui pritariant Rokiškio bažnyčioje 1877-aisiais lietuviškai atlikta garsioji A. Strazdelio giesmė „Pulkim ant kelių“.

Liongino Šepkos paminklas broliui – su išskaptuotu tekstu.
Liongino Šepkos paminklas broliui – su išskaptuotu tekstu.

Kavoliškio grafai, lenkų kilmės Komorovskiai – taip pat lietuvybės puoselėtojai. Pilkapiai ir senkapiai nuo senovės lietuviams buvo šventa vieta, jiems ypatinga pagarba garsėjo ir mūsų krašte gyvenusi garsi grafų Komorovskių giminė, kurios palikuonys iki šių dienų širdyje išsaugojo lietuviškąsias šaknis ir pagarbą mūsų kraštui bei kalbai. Remiantis istorikų žiniomis, paskutiniai Kavoliškio dvaro savininkai buvo Hektoras Leopoldas Komorovskis ir jo brolis Julius (1893–1982) – Bronislavo Marijos Komorovskio, kadenciją baigusio Lenkijos prezidento, senelis. J. Komorovskis mokė vaikus lietuvių kalbos. Pagal istorikės Onutės Mackevičienės pasakojimus lenkai tarpukariu turėjo pareigų Lietuvai – mokėjo kalbą, laikėsi įstatymų. B. M. Komorovskio senelis puikiai kalbėjo lietuviškai. Emigravęs iš Rokiškio tapo Varšuvos universiteto profesoriumi, buvo sociologu, antropologu, diplomatu.

2015 m. per Rokiškio krašto garbės piliečio titulo įteikimo iškilmes B. M. Komorovskis sakė, jog puse širdies jis yra lietuvis ir šis kraštas jam labai brangus. „Ačiū“, – tai tik vienas žodis iš jo nemenko lietuvybės bagažo. Jis pasakojo menantis močiutės lietuviškai dainuotas dainas, pasakojimus apie jam tada nepažįstamą labai romantišką kraštą – Lietuvą: „Netgi eglutę Lenkijoje puošdavom kaip Kavoliškyje, o kalėdaičius ir kūčiukus (apie kuriuos Lenkijoje mažai kas girdėjo) pagal Kavoliškio papročius dalindavo ne šeimos galvos, o žmonos arba motinos…“

Knygnešystė Rokiškio krašte išplito nuo kunigo J. Katelės, kurio šviečiamoji veikla prasidėjo 1873 m. Panemunėlyje

Lietuvybės sklaidos švyturys

Reikšminga projekto temų grupė – kunigo ir švietėjo Jono Katelės veiklai bei jo idėjų sklaidai Rokiškio krašte. XIX a. pabaigos Lietuvos šviesulys kunigas J. Katelė Panemunėlio apylinkę pavertė bene labiausia apsišvietusia visoje Lietuvoje. Nuo jo bažnytkaimyje įkurtos pirmosios slaptos lietuviškos mokyklos lietuviško žodžio šviesa pasklido atokesniuose kaimuose ir greitai parapijoje nebeliko kaimo, kuriame mokyklos nebūtų. Ant paminklinio kryžiaus, pastatyto Rokiškio dekanato Panemunėlio parapijos kunigui švietėjui J. Katelei, yra užrašas: „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, jojo atminimas palaimintas.“ XIX a. pabaigoje J. Katelė Lietuvoje jau buvo plačiai žinomas švietėjas. Jis Panemunėlio parapijoje įgyvendino tai, apie ką svajojo šviesiausi valstybės protai ir patriotai: brandinti lietuvybės sėklą ir gelbėti rusinamą lietuvių tautą.

Rašytojas ir vertėjas Matas Grigonis.
Rašytojas ir vertėjas Matas Grigonis.

Knygnešystė Rokiškio krašte išplito nuo kunigo J. Katelės, kurio šviečiamoji veikla prasidėjo 1873 m. Panemunėlyje. Pirmoji šio dvasininko platinta knygelė – „Dešimt pastabų“. Tai paskutinis leidinys, atspausdintas 1865 m. Vilniuje prieš uždraudžiant spaudą. Tarp rokiškėnų paplito M. Valančiaus verstas „Kristaus sekimas“, „Šiaulėniškio senelio apysakos“, „Palangos Juzė“. Kai grėsdavo pavojus, kunigas knygas slėpdavo Panemunėlio parapijos klebonijos krosnyje. J. Katelė nebuvo profesionalus knygnešys, tik idėjinis slaptos spaudos platinimo organizatorius. Kunigas švietėjas turėjo patikimų žmonių, gabenusių slaptą literatūrą iš užsienio. Žmonės perskaitytų leidinių namuose nelaikydavo, skubėdavo atiduoti kitiems. Dažnai J. Katelė spaudinius dalindavo už dyką, tik turtingesniems primindavo, kad reikėtų atsilyginti. Knygas, rusų valdžios brukamas lietuviams, J. Katelė liepdavo deginti. Tikintieji kunigo klausdavo, ką daryti, jei valdžia iš jų rankų išraus maldaknyges? Dvasininkas jiems patardavo slėpti lietuviškus leidinius, o jei per kratą jų rastų, aiškinti, kad namuose niekas nemoka skaityti, rašyti, todėl knygos nereikalingos.

Kunigas švietėjas J. Katelė užaugino būrį mokinių – jo darbų sekėjų. Marcelė Kubiliutė – lietuvybės skleidėja ir kovotoja už laisvę. Ji už žygdarbius Lietuvai vadinama lietuviškos žvalgybos legenda, arba Orleano mergele. M. Kubiliutė – mūsų krašte gimusi ir augusi įžymybė, kurios charakteriui ir gyvenimo keliui milžinišką įtaką padarė Panemunėlio klebonas, lietuvybės skleidėjas ir puoselėtojas kunigas J. Katelė.

Knygnešiai ir daraktoriai

Projekte daug temų skirta mūsų krašto knygnešiams ir daraktoriams. Vargonininko Petro Vinkšnelio (1880– 1972) atsiminimuose, kurie saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve, kai kurių kopijos – ir Rokiškio krašto muziejuje, atsispindi šimtmečio senumo Lietuvos kaimo paveikslas, mokslai daraktorinėje ir valdinėje pradžios mokyklose, pažintis su muzika Rokiškio vargonininkų kalvėje, Panemunėlis – lietuvių patriotų lizdas, kunigas J. Katelė, skiepijęs meilę lietuvių tautai ir lietuviškam žodžiui, kova su caro priespauda.

Rengiant straipsnius projektui „surasta“ daug kitų kunigo J. Katelės mokinių ir jo idėjų skleidėjų. Žymus J. Katelės mokinys – Jonas Šarkauskas (1861–1919), gimęs Bajoriškių kaime (Panemunėlio sen.). Gavęs iš kitų parapijos knygnešių lietuviškus spaudinius, juos platino Rokiškyje, Kavoliškyje, slėpė savo namų dviguboje sienoje.

Dar viena J. Katelės mokinė – daraktorė ir knygnešė Elena Mekuškaitė (1876–1968), gimusi Bindzeliškių kaime (Jūžintų sen.). Ji ne tik gabeno spaudą, bet ir dalyvavo įvairių katalikiškų draugijų veikloje, vaidindavo Panemunėlio parapijos slaptuose lietuvių vaidinimuose, Peterburge mokėsi vaidinimo meno.

Senoji reklama. Rokiškio krašto muziejaus ir redakcijos archyvų nuotr.
Senoji reklama. Rokiškio krašto muziejaus ir redakcijos archyvų nuotr.

Tarp ryškiausių lietuvybės saugotojų ir skleidėjų – Juozas Ottas Širvydas (1875–1935) iš Jūžintų. Tai, istorikų teigimu, įvairialypė asmenybė. Jo gyvenimas, užfiksuotas memuaruose, tarsi balanos gadynės enciklopedija: nuo valstiečių buities ir būties iki noro šviestis, pažinti, tobulinti. Nuo piemenuko iki politiko, nuo poligloto iki lietuvybės sargo ir puoselėtojo – taip įstabiai klostėsi šio unikalaus žmogaus likimas. Jis pats keliaudavo į Mažąją Lietuvą leidinių, o grįžęs juos dalindavo žmonėms.

Kamajų kraštą garsino knygnešys Konstantinas Narkevičius (1860– 1946). Draudžiamą spaudą jis pardavinėjo prie bažnyčių per prekymečius, taip pat eidamas per kaimus kaip elgeta. 1928 m. švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį šio knygnešio garbei, jam dar gyvam esant, jo vardu buvo pavadinta Kamajų gatvė, kurioje šis gyveno.

Dar vienas žinomas Kamajų krašto knygnešys – Juozas Balbata (1851– 1940), gimęs Minčiūnų kaime, netoli Duokiškio. Jis nešė draudžiamas lietuviškas knygas slaptosioms lietuvių mokykloms. Panemunio krašte žinomas knygnešys Petras Mulokas (1854– 1938) iš Balalių kaimo. Jis gabeno dažniausiai vadovėlius, maldaknyges.

Juozas Petrulis (1876–1958) iš Audros kaimo (Jūžintų sen.) bendradarbiavo su lietuvybės skleidėju knygnešiu Liudviku Jakavičiumi. 1898 m. jis iš Tilžės į Rygą slaptai pargabeno maišą lietuviškos spaudos. Lietuvių policijos pareigūnų perspėtas, išvengė arešto, o gavęs kamajiškio Vilučio pasą sugebėjo išvykti į Mažają Lietuvą, ten susipažino ir bendravo su filosofu, rašytoju, kultūros veikėju Vydūnu.

Baubliškių vienkiemyje (Panemunėlio sen.) gimė kultūros ir knygnešystės istorikas Petras Ruseckas (1883–1945). Jis surinko ir išleido dvi pačių knygnešių atsiminimų ir prisiminimų knygas „Knygnešys“. Autorius spaudai parengė ir trečiąjį, tačiau 1944 m. buvo areštuotas, apkaltintas tėvynės išdavimu, dešimčiai metų nuteistas kalėti ir ištremtas į Sibirą. Rankraštis nerastas.

Jonas Čerskis–Čerškus (gim. 1861 m., mirties data nežinoma) 1884–1892 m. platino lietuvišką žodį Kamajų apylinkėje, vėliau – Kauno, Daugpilio ir Vitebsko gubernijose. Už šią veiklą knygnešys buvo uždarytas į kalėjimą, tačiau sugebėjo iš jo pabėgti.

Rokiškyje spaudą platino Antanas Šležys (gim. 1841 m.). 1898 m. policija iš jo atėmė 14 lietuviškų elementorių ir dvi brošiūras. Už tai knygnešys buvo nubaustas tris dienas arešto.

Povilas Latvėnas (gim. 1854 m.) bendradarbiavo su knygnešiais K. Narkevičiumi, Pranu Durusevičiumi. Apie 1896 m. į knygnešystę jis įtraukė savo sūnų Kazį Latvėną.

Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Bibliografijos informacijos ir kraštotyros skyriaus saugomuose dviejuose leidiniuose minimi 245 knygnešiai

Juozui Marcinkevičiui 1892 m. už lietuviškų spaudinių platinimą buvo skirtas mėnuo arešto. Po trejų metų policija jį vėl sulaikė Obeliuose pardavinėjantį paveikslus su lietuviškais tekstais. Knygnešystės plėtrą skatino ne tik troškimas išsaugoti lietuvišką žodį, bet ir galimybė iš šios veiklos pasipelnyti. Žinoma faktų, kai spaudos platintojai praturtėjo, už gautus pinigus pirkosi žemės, statėsi namus. Vienas tokių knygnešių buvo Antanas Smalstys iš Kamajų. Per jo rankas atėjo J. Šliūpo „Lietuviškas balsas“.

Pedagogas kraštotyrininkas Alfonsas Gaška 1970–1973 m. užrašė savo krašto žmonių prisiminimus apie Pandėlio ir kitų apylinkių daraktorius, privačius liaudies švietėjus: Karolį Stravinską iš Abelių, Uršulę Širvinskienę iš Pašilės, K. Kalinauską iš Mikoliškių, Juozą Ginotį iš Ginotų, Pakulį iš Mažeikiškio ir daug kitų. Tai buvo paprasti kaimiečiai, pramokę skaityti ir rašto, jie lietuvybę skiepijo kaimynams bei jų vaikams. Tokie daraktoriai buvo vadinami „biednais prasčiokais“, bet jų indėlis lietuviškam žodžiui – labai svarbus.

Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Bibliografijos informacijos ir kraštotyros skyriaus saugomuose dviejuose leidiniuose minimi 245 knygnešiai, daraktoriai, paupariai, visi jie veiklą vykdė mūsų krašte. Spaudos atgavimo šimtmečio proga biblioteka parengė bibliografinių straipsnių rinkinį „Rokiškio krašto knygnešiai“.

Netikėti atradimai

Labai smagu buvo „surasti“ Rokiškio krašto visuomenės menkai žinomus, bet lietuvių kalbai labai svarbius veikėjus, gimusius mūsų krašte. Vienas tokių atradimų – Panemunėlio valsčiaus įžymybė Matas Grigonis. Poetas, rašytojas, vertėjas, tautosakos rinkėjas, pedagogas ir pirmosios lietuviškos vaikų poezijos knygos „Kvietkelis“ (1913 m.) autorius. Mokykliniam jaunimui M. Grigonis parašė ir išleido apie 40 knygelių, daugiausia originalios ir verstinės poezijos, sceninių veikalų, išvertė L. Tolstojaus, I. Turgenevo, K. Ušinskio ir kitų autorių knygas, Šarlio Pero pasakas, parengė rusų kalbos vadovėlį (1915 m.).

Kraštietis rašytojas, pedagogas, spaudos darbuotojas, vertėjas, vadovėlių autorius Antanas Busilas (1889– 1951) parašė matematikos ir lietuvių kalbos vadovėlius mokykloms, tačiau jam nebuvo svetimas ir pasakų pasaulis. Autorius spausdintu žodžiu per stebuklingus veikėjus, spalvingus jų žygius, nuotykius stengėsi prisibelsti į vaikų širdeles. A. Busilas buvo vienas mokymo mokykloje reformatorių, kurio idėjos aktualios iki šiol.

Vykdant projektą būta ir labai netikėtų atradimų. Tai išnykusiame Nadiejiškio kaime gimęs Jonas Kirlys, apie kurį Rokiškio krašto visuomenė menkai težino. Pedagogas J. Kirlys tituluojamas vienu reikšmingiausių šalies spaudos kolekcininkų. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas neįtikėtinai gausus jo archyvas: rankraščiai, spaudiniai, katalogai.

Pedagogė, lietuvybės skleidėja Vanda Vasiliauskienė.
Pedagogė, lietuvybės skleidėja Vanda Vasiliauskienė.

Lietuviško žodžio fondas

Didelis darbas atliktas rengiant projektui straipsnius apie Rokiškio krašto muziejuje saugomus spaudos leidinius: laikraščius, žurnalus, kalendorius, brošiūras, atvirukus, paveikslėlius, plakatus. Būtent juose užfiksuota šimtmečių istorija, tradicijos, kalba ir jos maniera. Daugiausia aukso vertės spaudos leidinių muziejui dar praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje yra dovanojęs kolekcininkas kraštietis Povilas Gasiūnas. Iš jo muziejus gavo ir vieną pirmųjų leidinių lietuvių kalba „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Šis protestantų laikraštis, ėjęs 1832–1915 m. Karaliaučiuje, buvo spausdinamas gotiškais spaudmenimis lietuvių kalba. Beje, gotiškomis raidėmis atspausdintas kitas, anot profesoriaus Domo Kauno, itin retas leidinys „Kentėjimo nusidavimas mūsų Pono Jėzaus Kristaus“. Šis spaudinys spalvotas, skirtas, matyt, mažai raštingiems skaitytojams, kur sudėtingesni žodžiai išreikšti piešinukais. Muziejus saugo Vinco Kudirkos redaguotą žurnalą „Varpas“ ir jo priedą – valstiečiams leistą mėnesinį laikraštį „Ūkininkas“. Saugoma ir retai aptinkama „Apšvieta“.

Projekte dalyvavęs profesorius Libertas Klimka rašė apie etninės kultūros paveldo ir tautinio identiteto išsaugojimą: „Pastaruoju metu visuomenėje aštriai diskutuojama apie nacionalinės kultūros santykį su globalizacija – perdėtu išorinio pasaulio sureikšminimu, savųjų tradicijų ir kultūrinių šaknų nepaisymu. Globalizacijai įsismelkti lengviausia per popkultūrą; jos apraiškomis lengva maskuoti talento stoką… Globalizacijai įsivyravus, nacionalinė valstybė netektų prasmės. Tačiau ryškėjantys pasaulio kultūros raidos ypatumai ir tendencijos rodo, kad kosmopolitinės orientacijos, nepaisant daugelyje gyvenimo sričių vykstančių suartėjimo procesų, neturi perspektyvos, nes ateities Europa – daugiakultūrinė, kultūrų bendradarbiavimo ir dialogų erdvė. Tai ir pabrėžiama daugelyje Europos Sąjungos dokumentų, UNESCO rekomendacijose. Tarsi natūrali pieva prie upelio, kur kiekvienas žiedas – vis kitoks savo forma, kvapu, spalva. Pieva graži žiedų deriniais ir įvairove; Lietuva – vienas tų žiedų…“

Apie valstybinę kalbą

Projekte gvildentas valstybinės kalbos klausimas. Pirmą kartą tautos istorijoje lietuvių kalba valstybine tapo 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtoje Konstitucijoje jos statusą apibrėžė šeštasis paragrafas, kuriame teigiama: „Valstybės kalba – lietuvių kalba. Vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas.“ Ši formuluotė šiek tiek pakeista 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje. Tąsyk apibrėžta, kad ,,Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Įstatymu nustatoma, kuriuose Lietuvos kraštuose ir kuriose viešosiose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos.

Ką reiškė valstybinės kalbos statusas? Būtent ji tapo oficialiąja viešojo sektoriaus – politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo – kalba. Tai garantavo ne tik jos išlikimą, bet ir sparčią raidą. Juk tapdama oficialia viešojo gyvenimo kalba, ji turtėjo, atsižvelgiant į mokslo bei visuomenės pažangą.

Kaip sunku buvo lietuvių kalbai skverbtis į visuomenės gyvenimą, liudija faktai. Lietuvybės citadele laikomame Kaune 1918 m. gruodį tarybos posėdžiai vykdavo… rusų kalba. O iš Lietuvos tarybos Kauno lenkai šaipydavosi taip: „Ta ryba ze Smietana“ („Ta žuvis su grietine“).

Įdomu buvo palyginti terminus, tiems patiems reiškiniams įvardyti vartotus prieš kelis dešimtmečius ir dabar. Apie tai, ką tuomet reiškė kurti lietuviškąją terminiją, pritaikyti ją visuomenės poreikiams, liudija Kelių eismo taisyklės, be kurių šiandien neišsiverčia daugelis šalies gyventojų. Tarpukariu automobilis kelyje buvo ganėtinai naujas reiškinys. Apie tai, kiek ši sritis buvo aktuali, liudija faktas, kad bendros Kelių eismo taisyklės šalyje buvo priimtos tik… 1929 m. ir vadinosi „Sauskeliais naudotis įstatymas“.

Reklama be žodžio – negyva

Kalbos požiūriu dar viena labai įdomi palyginamoji sritis – senoji reklama. Sociologai ir psichologai reklamas laiko sociokultūriniu reiškiniu, atspindinčiu ne tik to meto verslo aplinką, žmonių santykius, poreikius, bet ir kalbos bei meno kultūrą. Pagrindinis reklamos tikslas – privilioti pirkėją. O kokia ji buvo prieš šimtmetį ar keliolika dešimtmečių, kai nebuvo televizijos, socialinių tinklų ir kitų informacijos perteikimo progresijų? Atsakymus radome Rokiškio krašto muziejaus eksponatų saugykloje, kurioje sukaupti senųjų reklamų, daugiausia – pramonės gaminių, originalai.

Pavyzdžiui, reklamoje „Jaunystės muilas“ produktas pristatomas kaip „kelio rodiklis į grožį, švelnumą, jaunystę“. Šypseną kelia Panevėžyje gaminto „Linų muilo“ reklama: piešinyje pavaizduota iš šienapjūtės grįžtanti mergina. Ji šaukia: „Jonai! Grįždamas iš miesto nepamiršk geriausio „Linų muilo“ parnešt!“. „Boro timolo“ muilas reklamuojamas tekstu: „Tegu lyja. Tai sudaro tik malonumą. Jūsų odai tai vis vien nepakenks, nes ją nuo išdžiovinimo, sutrūkimo ir raudonumo apsaugos A. Mogilevskio ir sūnaus pariebintas Boro timolo muilas.“

Rokiškio krašto muziejuje saugomi tarpukario nepriklausomos Lietuvos kultūros spaudiniai – atsišaukimai, raginantys neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, skelbimai apie pirmąjį lietuvišką vakarą Kamajuose, mokyklose vykusias kultūros savaites, kvietimai į vietos vaidintojų grupių spektaklius, gegužines, spaudos balių. Visi jie atspindi to laikotarpio žmonių vertybes, tikėjimą, papročius, pomėgius, pagarbą gimtajai kalbai ir siekį ją išsaugoti. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu žmonės būrėsi į scenos mėgėjų būrelius, organizuodavo vakarus. Pirmasis žinomas Lietuvoje lietuviškas vakaras vyko Panemunėlio apylinkėse, jo organizatorius buvo kunigas švietėjas J. Katelė, įkūręs slaptą „Žvaigždės“ draugiją. Jos narių iniciatyva 1893 m. Naujikuose suvaidintas pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas „Nepadėjus nėr ko kasti“. Vėliau slapta Tindžiuliuose suvaidintas Žemaitės „Valsčiaus sūdas“, „Vaito piršlystė“.

Dainos – neišsenkantis kalbos lobynas

Lietuvių liaudies dainos – svarbi ne tik muzikinės kultūros, bet ir lietuvių kalbos identiteto dalis. Dainos perduodamos iš kartos į kartą, o rašytiniai šaltiniai ir žmonių atmintis liudija, kad kai kurios iš jų nėra liaudies, o jų tekstai sukurti autorių. XIX a. antrosios pusės poetas, kunigas kraštietis A. Vienažindys išgarsėjo eilėraščiais, primenančiais liaudies dainas. Šio autoriaus parašyti populiarūs tekstai „Linksminkimos linksminkimos…“, „Pasakykai, panytele…“, „Kaipgi gražus gražus“, „Karvelėli paukštužėli“ ir kt. jau laikomi liaudies dainomis. Mūsų kraštiečio, pedagogo, poeto A. Keliuočio tekstas „Joninės“, arba kituose šaltiniuose „Buvo naktys švento Jono…“, nepraranda aktualumo ir šiandien. Autoriaus eilėraštis „Rokiškėnai“ ne tik supažindina su krašto muzikinio gyvenimo faktais, bet ir primena, koks sujudimas vyksta per Šv. Mato atlaidus arba per… krosą.

Garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio drožiniai – originalūs, saviti, gausiai ornamentuoti

Gimtosios kalbos perlai slypi tautosakoje: kalendorinėse ir švenčių dainose, patarlėse, juokavimuose, posakiuose. Tautosaka – neišsenkantis vaizdingos kalbos lobynas, kurio duris reikia atverti vaikystėje. Rokiškio krašto muziejus yra parengęs edukacinę programą „Ėd, ralio“, kurios tikslas – vaikams atskleisti kalbos, senųjų papročių grožį ir reikšmę.

Ir medis prakalbo lietuviškai

Projekto perlas – dievdirbio Liongino Šepkos kūryba, nes jo talento dėka lietuviškas žodis prakalbo medyje. Pandėlio krašte užaugusio dievdirbio drožiniuose išskaptuoti tekstai – Kristaus kančios interpretacijos. Garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio drožiniai – originalūs, saviti, gausiai ornamentuoti. Medyje įrėžti, ornamentais virstantys tekstai puošia vieną garsiausių menininko kūrinių – didįjį paminklą broliui. Tekstu menininkas apibūdina išdrožtas scenas, istorijas, net jo testamentas surašytas medyje. Antroje drožinių pusėje įrėžtas parašas: „Arkitektas Lionginas Šepka.“ Šepka, mažamokslis menininkas, nebaigęs pradinės mokyklos, rašė taip, kaip girdėjo, todėl jo tekstuose daug rašybos ir skyrybos klaidų: „Prisiminkime mes nuodemingi žmonės pažvelkime savo akimis į Jėzu Krystu – nes dėl mus Jėzus Krystus miršta ant kryžiaus. Nes dėl mus jo rankos kojos vinimis pervertos. Šonas jo šventas atvertas ir krauvjas jam ištekintas. Galva jo ant pečiu nusvirus arškėčiu dygleis suspausta. Prisiminkime mes nusidėjėlei žmonės – šis šventasis paminklas primena mums nusidėjėlems Jėzaus Krystaus kančes ir jo mirti (…). O jei mes prisiminsime jo kančes jo kelius digliuotus surinksime jo takus krauvjuotus, ašarom savo išplausime tada mes Dieva milėsime gerbsime. O po mirties su jo danguja givensime per amžius amen.“

Aktorius ir režisierius Ferdinandas Jakšys.
Aktorius ir režisierius Ferdinandas Jakšys.

Poezija ir matematika

Projekte apžvelgtas ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus narių indėlis į lietuviško žodžio puoselėjimą. Į skyriaus veiklos kroniką „suguldyti“ faktai, datos, skaičiai, straipsnių kopijos, rankraščiai, fotografijos ir kūrėjų literatūriniai tekstai. Juose gyvena mūsų krašto kūrėjų gyvastis. Grupelė rajono literatų 2011 m. rugpjūčio 25 d. įkūrė Rokiškio skyrių. Tada LKRS veikloje aktyviai dalyvavo istorikas V. Gasiūnas, pedagogas Antanas Gintautas Žilinskas, veikli rajono literatė Danutė Mažeikienė, šviesaus atminimo pedagogas, poetas Danas Kairys, bibliotekininkė Reda Kiselytė. LKRS Rokiškio skyriaus narių kūryba „suguldyta“ į prozos ir poezijos antologijas.

O kaip meistriškai, meniškai lietuviško žodžio žaismu eiliavo mūsų kraštietė Elena Mezginaitė. Jos kalbos išraiškos tobulumas iki šiol stebina literatus ir poezijos mylėtojus.

Labai smagu buvo rašyti apie jaunus kūrėjus. Kūrybiškai, žaismingai mokyti vaikus matematikos pasiryžusios kamajiškės Lina Matiukaitė ir Ieva Kilienė sukūrė skaičių pasaką „Jei mėnulis būtų nulis“. Joje literatūra susiduria su matematika, tačiau ne kovoja, o originaliai viena kitą papildo.

Knygelė „Jei mėnulis būtų nulis“ skirta tiems, kas dar tik pradeda pažintį su skaičiais – vaikams nuo ketverių metų ir vyresniems.

Projekto desertas

Projekto pabaigtuvių vainikui – du kraštiečiai, aistringi lietuviško žodžio puoselėtojai. Tai režisierius, teatrologas ir talentingas aktorius Ferdinandas Jakšys, vadinamas aktoriumi „nuo Dievo“ ir savo gyvenimu bei kūryba tarsi suaugęs su Strazdeliu. Didžioji jo kūrybinio gyvenimo meilė – lietuvybės šviesuliai – tame pačiame Svėdasų krašte gimęs ir augęs klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas ir, žinoma, kunigas bei poetas A. Strazdas, kurį aktorius skaito kaip maldą.

Ir, žinoma, pedagogė Vanda Vasiliauskienė, kuriai už lietuvybės puoselėjimą sovietmečiu grasinta susidorojimu ir baudžiamąja byla. Ji – Mokytoja iš didžiosios raidės. Net gūdžiu sovietmečiu ji, remdamasi Maironio, J. Tumo- Vaižganto kūryba, sugebėjo vaikų širdyse skiepyti meilę lietuvių kalbai, istorijai. Daugiau nei du dešimtmečius darbo ir pastangų ji atidavė Karaliaučiaus krašto (Rusijos Federacija) žmonėms. Jos dėka Mažojoje Lietuvoje užaugo jaunųjų lietuvių karta, kuri dar kalba protėvių kalba, žino savo tautos istoriją ir tradicijas.

Pabaigai

Didelį darbą nuveikę redakcijos darbuotojai ir projekto talkininkai tikisi, kad laikraščio puslapiuose ir „Gimtojo…“ interneto svetainėje publikuoti tekstai, nuotraukos – išliekamosios vertės šaltinis besidomintiems kalbos istorija ir dabartimi ne tik įvairaus amžiaus rokiškėnams, bet ir šalies gyventojams bei emigravusiems į svečias šalis mūsų kraštiečiams.

Projektą „Kalbame Strazdelio kalba“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos dydis – 15 tūkst. Eur.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie