Visų Rokiškio krašto medžio kūrinių ir jų autorių į vieną gretą nesulygiuosi. Tai ir Šv. Mato bažnyčios mediniai šedevrai, Lionginas Šepka, kerintis medine skulptūra bei asmenybe, seniausi sakraliniai kūriniai, prakartėlės, unikalios langinės miesto gatvėse, taip pat ir kūrėjai – nuo žinomiausių premijų laureatų iki pirmuosius darbus drožiančių mėgėjų.
Visus metus rengėme projekto „Medinis Rokiškio krašto paveldas” puslapius. Juose aprašėme bažnyčias ir jų altorius, koplytstulpius ir kryžius, sodybas ir seniausią istoriją menančius statinius, grafų baldus ir buities daiktus. Sukaupta medžiaga, nėra abejonių, vertinga ne tik istorikams, bet ir savo kraštą mylintiems žmonėms. “Gimtojo…” projektas pranoko lūkesčius – nė nesitikėjome, kad „mediniai” puslapiai turi tiek gerbėjų. Trumpai priminsime dalykus, kurie padeda saugoti medinį mūsų krašto paveldą.
Liongino Šepkos kolekcija
Rokiškyje sukaupta garsiausio Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos darbų kolekcija. Ją prieš keliolika metų aplankęs alpinistas, Everesto užkariautojas Vladas Vitkauskas atsiliepimų knygoje įrašė: „Čia esu pakylėtas į neišmatuojamo aukščio lietuvišką viršukalnę. Ar gali būti lietuviui aukštesnė Džomolungma?” Panašiai, tik kitais žodžiais kalba kiekvienas, pamatęs meistro kūrinius ir išgirdęs Rokiškio muziejininkų pasakojimą apie L. Šepkos gyvenimą. O jis – ne vienos knygos vertas, ne vienas puslapis apie tai parašytas ar juosta nufilmuota garsiausių Lietuvos žmonių – režisierių, menininkų, keliautojų, menotyrininkų.
Miestą garsinantys konkursai
Rokiškis didžiuojasi ne tik mūsų kraštą išgarsinusiu L. Šepka, bet ir jo garbei rengiamais respublikiniais drožėjų konkursais, skirtais dievdirbio premijai laimėti. Jie Rokiškio krašto muziejuje vyksta rudenį. Premija įteikta 17 kartų. Šis renginys senokai tapo prestižiniu ne tik Rokiškio kontekste. Jame dalyvavo ir dalyvauja garsiausi Lietuvos medžio skulptoriai. Jau tapo tradicija, kad drožiniai pristatomi rugsėjo 15-ąją – garsiojo dievdirbio gimimo dieną. Tiesa, nuo 1994-ųjų kasmet vykdavusi paroda jau penkeri metai rengiama kas antrus metus.
Paprastai dėl premijos varžosi kelios dešimtys autorių iš visos Lietuvos. Per septyniolika metų pavardžių priskaičiuotume kelis šimtus. Ką jie yra sukūrę, taip pat ilgiausias sąrašas. Medyje įkūnyti ir šventieji, ir realūs personažai. Tarkim, M. K. Čiurlionis, M. Mažvydas, L. Šepka, Vytautas Didysis, K. Donelaitis.
Devynerius metus kurtas parkas
Didžiausią ir labai vertingą medinį palikimą Rokiškis saugo parke prie savivaldybės. Čia stovinčios garsiausių Lietuvos medžio meistrų drožtos skulptūros prieinamos kiekvienam, o ateinančioms kartoms jos papasakos apie mūsų amžiaus geriausių medžio meistrų kelius ir klystkelius. Rokiškio muziejininkų ir visos Lietuvos kūrėjų pastangomis sukurta erdvė jau senokai tapo turistinių maršrutų traukos objektu, rokiškėnų poilsio ir pasivaikščiojimų vieta. 2007-aisiais parkui suteiktas L. Šepkos vardas.
Šiam dievdirbiui skirti medžio drožėjų plenerai, kuriuos organizavo Rokiškio krašto muziejus, vyko devynerius metus: nuo 2001-ųjų iki 2009-ųjų. Per tuos metus atsirado 68 kompozicijos – beveik 100 atskirų medžio skulptūrų. Pirmą kartą tarp jų patekusi vilnietė menotyrininkė Laisvė Ašmonaitienė neslėpė esanti pritrenkta. Taip apie parką sako ne vienas čia pirmą kartą atsidūręs Rokiškio svečias.
Daugiau nei 100 prakartėlių
Dar vienas Rokiškin turistus ir svečius traukiantis objektas – prakartėlių muziejus. Iš Italijos į mūsų miestą perkelta jų kūrimo tradicija tik iš pradžių atrodė neįtikėtina, tačiau prigijo ir išaugino ne vieną menininką. Rokiškio muziejininkų per 14 metų sukauptoje kolekcijoje – apie 100 darbų. Dauguma jų – iš medžio. Ne vieną kūrė garsiausi Lietuvos medžio meistrai Saulius Lampickas iš Alytaus, Adolfas Teresius iš Garliavos, Rimantas Zinkevičius iš Ukmergės, a. a. Jonas Tvardauskas iš Anykščių, Pranas Dužinskas iš Telšių, Gintaras Varnas iš Rokiškio.
Senosios skulptūros lobiai – prieinami lankytojams
Rokiškio dvare saugoma šventųjų skulptūrėlių kolekcija taip pat įdomi ne vien lietuviams. Neseniai ją pamatę užsienio žiūrovai, dvasininkai, menotyrininkai stebėjosi – kaip mes sugebėjome visą šį unikalumą surinkti ir išsaugoti. Seniausias eksponatas, manoma, yra sukurtas XVI amžiaus meistro rankų. Rokiškio krašto muziejaus fonduose saugoma senoji skulptūra prieš metus eksponuota Nesvyžiuje (Baltarusija). Ji atstovavo Lietuvai įspūdingos Radvilų pilies salių atidarymo proga.
Pas mus saugomi 168 eksponatai. Beveik visi jie, išskyrus keletą dar restauruotinų darbų, prieinami lankytojams, mat susidomėjimas šiais lobiais – didžiulis. Jie pradėti rinkti XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Anot Krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Marytės Mieliauskienės, į kolekciją pateko skulptūros ne tik iš Rokiškio, bet ir iš aplinkinių Anykščių, Kupiškio, Zarasų, Panevėžio rajonų, taip pat iš Žemaitijos. Pagal siužetus vyrauja šv. Jono Nepamuko, Nukryžiuotojo, šv. Jono Krikštytojo, Jėzaus Nazariečio atvaizdai. Težinomos vos kelių dievdirbių pavardės.
Langinės – ryškus medinis palikimas
Dar vienas ryškiai matomas medinis mūsų krašto palikimas – įvairiais raštais, spalvomis bei motyvais ištapytos Rokiškio langinės. Daugiausia jų – centrinėje Respublikos gatvėje. Tiesa, jos – šių dienų menininkų, nusprendusių grąžinti į Rokiškį senąją liaudišką puošybą, kūryba.
Namų puošybos tradicijos gaivintojas, idėjos autorius ir projekto kuratorius yra Jaunimo centro Dailės mokyklos mokytojas, dailininkas, klubo „Roda” vadovas Arūnas Augutis, o autorė ir vadovė – Rokiškio kultūros centro direktorė Nida Lungienė. Ji suskaičiavo, kad iki šiol Rokiškyje vykusiuose pleneruose dalyvavo apie šimtą dailininkų iš Lietuvos ir Latvijos. Jie ištapė daugiau nei 200 langinių, kuriomis pasipuošė kelios dešimtys Rokiškio miesto Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus gatvių bei Rokiškio rajono – Jūžintų, Kamajų, Antakriaunių, Bajorų ir Salų namai. O Panevėžyje – dailės galerija „Menų namai”.
N. Lungienė neabejoja, jog tie, kieno namus puoš langinės, po daugelio metų galės didžiuotis jomis kaip didele vertybe, nes daug kas įvertinama praėjus laikui.
Vertingiausios – Salų ir Onuškio bažnyčios
Mūsų rajono miesteliai neįsivaizduojami be jų centre iškilusių bažnyčių. Tarp jų net šešios – medinės. Ypač vertingos Salų ir Onuškio bažnyčios – saugomos valstybės.
Salų bažnyčia – stilinga, išskirtinė, viena iš nedaugelio neogotikinių Lietuvoje išlikusių medinių bažnyčių. Ją projektavo Georgas Verneris – tas pats architektas, kuris projektavo ir Rokiškio Šv. Mato bažnyčią. Salų bažnyčios statybą rėmė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė, o jos remiamos statybos Lietuvoje daugeliu atvejų tapo paveldu.
Neobaroko stiliaus Onuškio bažnyčia išskirtinė tuo, kad yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. „Nors medis – neatspari laikui medžiaga, bet Lietuvai ji – artima”, – pastebėjo Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė. Jai gaila, kad medines bažnyčias skriaudžia ir epocha, kad bendruomenės daugeliu atvejų bejėgės prieš barbarišką elgesį su paveldu, vagystėmis iš bažnyčių, nesupratingumu, ką dera saugoti.
Nuo buities rakandų iki bažnyčių didybės
Aukščiau išvardytos kolekcijos ir medžio statiniai – tik dalis viso mūsų krašto medinio paveldo, kurį svarbu saugoti.
Šiemet „Gimtojo…” puslapiuose rašėme apie išlikusius medinius dvarus, kurių išskirtinis – naujam gyvenimui prikeltas Gačionių dvaras – naujojo klasicizmo stiliaus pavyzdys. Knygos ir dėmesio verta Rokiškio krašto bažnyčių medinė įranga – neeilinių meistrų Lietuvoje bei užsienyje sukurti altoriai ir klausyklos. Rašėme ir apie medinius mūsų krašte išlikusius bunkerius, kurie liudija prieštaringą laisvės kovų istoriją.
Nepalikome be dėmesio įspūdingos žydų architektūros statinių. Jų ypač daug išlikusių Rokiškyje, Onuškyje ir kitur. Svarbus Rokiškio kraštui ir Algimantos Raugienės sukurtas Kriaunų muziejus, saugantis ne vieną dešimtį medinių eksponatų. Įdomu buvo tyrinėti Rokiškio krašte sovietmečiu pastatytų medinių paminklų įvairovę bei vertę bendrame medinio paveldo kontekste.
Žinių lobynas metraštininkams
Kita tema – Rokiškio krašto muziejuje esantys grafų baldai, buities daiktai, vaikiški mediniai žaislai, čia gyvenusių rokiškėnų skrynios, verpstės bei buities rakandai. O kur dar medinės koplyčios ir varpinės, kurių tik dalis prikeltos naujam gyvenimui. Minėtos projekte ir senosios sodybos, iš kurių detalių dar galima atkurti išsamią Rokiškio krašto senosios medinės architektūros istoriją. Jos – žinių lobynas metraštininkams ir šiandienos meistrams.
Atskiras ciklas – iš medžio kuriantys menininkai. Šiandienos vardai: Vidmantas Zakarka, Gintaras Varnas, Juozas Čepulis, Saulius Lampickas, Venecijus Jočys, Robertas Žaliukas… Ir tie, kurių pavardes verta kelti iš praeities: Karolis Dagys, Pranas Navikas, Kazimieras Paunksnis…
Žinoma, dar liko neatverstų, nenufotografuotų lobių, neaprašytų autorių. Tačiau tai – jau kitų metų darbai. Jie nesibaigia, atsiranda vis naujų. Kaip ir vertybių, kurios atspindi regiono dvasines ir kultūrines tradicijas, kurios prašosi saugojamos ir puoselėjamos ne vien tik muziejininkų, kultūros donkichotų rankomis, bet ir įstatymais.
Reda Milaknienė
