Spaudos
Spaudos
puodelis

Lietuvos fotografijos vienas iš pradininkų, kraštotyrininkas, pasirinkęs etnografijos temą Balys Buračas (1897-1972) pusšimtį metų keliavo po šalį. Jo įamžintose nuotraukose – į nesugrąžinamą praeitį nuėjusi senolių Lietuva su rūpintojėliais, ornamentuotais trobesiais, malūnais, piliakalniais, koplytstulpiais, stogastulpiais bei kryžiais. Žymusis fotografas neaplenkė ir mūsų rajono.

Fotoaparatą išmainė į paties išdrožinėtą lazdą

Kraštotyrininkas B. Buračas, gimęs Sidarių kaime (Radviliškio r.), ne kartą fotografavo garsųjį Kryžių kalną Jurgaičiuose (Šiaulių r.). Būtent nuo jo pradėjo kaupti negatyvus. Etnografo veiklą nagrinėjanti  Vytauto Didžiojo Karo muziejaus vyriausioji muziejininkė Danutė Tamošaitienė rašo, jog B. Buračas, būdamas aštuoniolikos, iš vokiečių kario mainais į paties išdrožinėtą lazdą įsigijo pirmąjį dumplinį fotoaparatą. Pėsčiomis arba dviračiu jis aplankė mažiausius šalies kaimus, rinko liaudies eksponatus, kultūros vertybes, margučius, užrašinėjo pasakojimus, kai kuriuos įrašus „pagražindamas“ vietos tarme.

Fotografas negatyvus registruodavo žurnale, juos aprašydavo, prie daugumos priklijuodavo kontrolines nuotraukas. Įamžinęs medžio skulptūrą, B. Buračas paminėdavo ne tik jos stovėjimo vietą, bet ir autorių, jei tokį pavykdavo sužinoti. O nufotografavęs žmogų, žurnaluose pateikdavo apie jį informaciją, retsykiais biografijos faktus, aprašydavo buitį.

Atskirą negatyvų grupelę B. Buračo kolekcijoje sudaro tradicinė medinė lietuvių skulptūra, kurioje įamžinti rūpintojėliai, Švč. Marija ir kiti šventieji. Dievdirbius kraštotyrininkas fotografuodavo darbo metu, o nuotraukose stengėsi atspindėti kūrėjo aplinką, nuotaiką. Pro fotografo akį nepraslydo bažnyčios, varpinės, langų, pastogių, svirno durų bei prieklėčio karpytų kolonų ornamentika.

Skersai ir išilgai išvaikščiojo Lietuvą

Užsukęs į kaimą, B. Buračas noriai bendraudavo su žmonėmis, įamžindavo juos įprastoje aplinkoje – kasdieniuose darbuose, „vakaruškose“, vestuvėse, įvairiuose pasilinksminimuose, o kartais – laidotuvėse.  Jam patikdavo bendrauti su kaimo muzikantais, ypač kanklininkais. Šių biografijas pateikdavo išsamiai, paįvairindamas papročių ir prietarų aprašymais.

Iki 1941 m. kraštotyrininkas, skersai ir išilgai apkeliavęs Lietuvą, sukaupė per 18 tūkst. negatyvų, 26 tūkst. pozityvų, 3,6 tūkst. margučių. Prasidėjus karui, kilo problema, kaip išsaugoti archyvą, užrašus. Dalį jų paliko savo namuose Kaune, o kitą išvežė pas draugus, pažįstamus. Deja, dalis paliktųjų namuose buvo sudeginti.

B. Buračo darbai neliko neįvertinti. 1937 m. Paryžiaus tarptautinėje meno ir technikos parodoje už etnografinių nuotraukų kolekciją jis apdovanotas didžiuoju aukso medaliu. B. Buračui suteikti Lietuvos kraštotyros draugijos bei Lietuvos fotografijos meno draugijos Garbės nario vardai, o 1969 m. – Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. 1971 m. išėjo Virginijaus Juodakio albumas „Balys Buračas“, 1998 m. fotografas Aleksandras Macijauskas sudarė albumą „Balys Buračas. Fotografijos“. Antanas Buračas ir Antanas Stravinskas parengė albumą „Kryždirbystė Lietuvoje“, kuris padėjo šį etninį tautos palikimą įtraukti į UNESCO Pasaulio nematerialaus paveldo sąvadą. Šiame albume spausdinamos keturios mūsų rajone įamžintos skulptūros. Žurnalistas V. Juodakis pagrįstai teigė, jog „B. Buračo negatyvai, nuotraukos ir užrašai sudaro nuostabų vienetą, kuriam tinka vienintelis vardas – vakarykščio mūsų kaimo vaizdinė atmintis“.

Sakralinių paminklų fiksuotojas

Daug metų B. Buračą pažinojo Obelių laisvės kovų ir istorijos muziejaus vadovas Andrius Dručkus. „Fotografas autobusu ar pakeleivinga mašina nuvažiuodavo į pasirinktą rajoną, o po to keliaudavo pėsčiomis, vakarais dairydavosi klojimo, kur galėtų praleisti naktį“, – pasakojo muziejininkas. Apie 1960-uosius jis kartu su B. Buraču keliavo po Kėdainių kraštą. „Balys be vargo per dieną įveikdavo 50 kilometrų, o mane vargino toks didelis tempas. Vakare mano bendražygis užkąsdavo duonos su varške, o man reikėdavo stipresnio maisto – mėsos“, – pasakodamas juokiasi A. Dručkus. Anot jo, B. Buračas bendradarbiavo su dailininku Adomu Varnu, šiam buvo pažadėjęs įamžinti kuo daugiau Lietuvos kaimo sakralinių paminklų. Obelių muziejuje saugoma 1926 m. A. Varno išleisto nedidelio albumo „Lietuvos kryžiai“ kopija. „Fotografas nebuvo „sausas“ objektų fiksuotojas. Jis stengėsi pakelėje pamatytą kryžių ar koplytėlę įamžinti kuo gražesnę, todėl laukdavo palankesnio apšvietimo“, – prisiminė muziejininkas.

Jis tebesaugo 1968 m. rugpjūčio 19 d. B. Buračo parašytą dokumentą – dovanojimo aktą. „Reikšdamas didžiausią pagarbą ir padėką savo geriausiems draugams Andriui ir visai jo šeimai, kurie man sunkiai ir ilgai sergant plaučių liga 1968 m. visą kovo mėnesį, kasdien mane lankė, teikdami man maistą ir kitą paramą broliškai be jokio atlyginimo. Už visa tai atsidėkodamas Jums dovanoju savo motociklą „Panter“, – rašoma akte. Su motociklu A. Dručkus niekados nevažinėjo, nes neturėjo, kur jo laikyti, todėl jį perdavė Rumšiškių liaudies buities muziejui.

Fotografas – siaustas jaunuolis

Muziejininkas A. Dručkus prisiminė, jog B. Buračas juo pasitikėjo, todėl siūlė jam palikti savo  kolekciją. „Negalėjau prisiimti tokios didelės atsakomybės, neturėjau, kur saugiai galėčiau laikyti negatyvus, pozityvus, margučius ir daugybę užrašų“, – tikino A. Dručkus.

Obelių muziejuje saugoma B. Buračo jaunystės nuotrauka. Ją muziejui dovanojo obelietė šviesaus atminimo Irena Makuškaitė ir jos brolis Jonas Makuška.  Šią nuotrauką fotografas dedikavo jų motinai Onai Traškevičiūtei, mirusiai prieš 23 metus. Tiesa, B. Buračas į ją kreipėsi „Panelei Traškytei“. Tušu ant nuotraukos užrašyti šilti posmai, pagražinti piešiniu. „Mūsų mamos gimtinė Virikauskų kaime (Radviliškio r.), o žymiojo fotografo – už keleto kilometrų Sidariuose. Jie vienas kitą gerai pažinojo, jaunystėje bendravo, susitikdavo šalia esančiame senelių kaime Diktariškiuose. Tačiau jų jaunystės ryšiai nutrūko – mūsų mama ištekėjo ir persikėlė į Obelius“, – sakė J. Makuška, paklaustas, ar jo mama su fotografu nedalyvavo ekspedicijose.

Sename šeimos albume pašnekovas rado dar vieną B. Buračo jo mamai O. Traškevičiūtei dovanotą nuotrauką. Joje fotografas įsiamžinęs kartu su savo broliu visiškai nuogi, ant didžiulio akmens, norėdami pavaizduoti biblinį Adomo ir Ievos paveikslą. „Garsus fotografas jaunystėje buvo siaustas žmogus“, – mamos žodžius prisiminė J. Makuška.

Pasak muziejininko A. Dručkaus, kraštotyrininkas buvo visiškai atsidavęs savo pomėgiui, tam skirdavo visas lėšas ir laiką. Jo nedidelis butas Kaune priminė sandėlį – pusę kambario užėmė dėžės su negatyvais, pozityvais, užrašais. „Užsukome pas Balį į svečius, norėdami pasveikinti gimtadienio proga, tačiau neradome lėkštelės, į kurią galėtume sudėti atsineštas vaišes. Vienas gyvenęs vyras nesirūpino savo buitimi. Tai jam visiškai nerūpėjo“, – pasakojo A. Dručkus.

Didžiulis kryžius vaikams kėlė baimę

Kraštotyrininkas B. Buračas ne kartą keliavo po Rokiškio rajoną. Obelių muziejaus fonduose yra devynios jo nuotraukos, tačiau tik dalyje jų įamžinta mūsų rajono mažoji architektūra.

Vytauto Didžiojo Karo muziejaus archyvuose saugomi du Miegonių (Rokiškio kaim. sen.) kaimo kryžiaus negatyvai. Sakralinis paminklas ypač gausiai papuoštas augalų motyvų ornamentais, iš medžio drožtomis gėlėmis, angelų skulptūrėlėmis, aptvertas tvorele. Kryžiaus šakos trilapio formos, stogelis trikampis. B. Buračas akcentavo, kad jis galėjo būti pastatytas 1900 m. Įdėmiai įsižiūrėjus matyti, jog abiejuose negatyvuose kryžius fotografuotas skirtingu metu: vienoje nuotraukoje išlikę daugiau skulptūros ornamentų, o aplink augantys medeliai – mažesni.

Miegonių kaime įsikūręs VĮ Rokiškio miškų urėdijos padalinys – medelynas. Jo vadovas Romualdas Petronaitis sakė negirdėjęs, jog šiame kaime būtų stovėję sakraliniai paminklai, tačiau daugiau informacijos pasiūlė kreiptis į garbaus amžiaus šio krašto gyventoją Eleną Ragelytę. Moteris prisiminė, kad prieš daugelį metų pro Miegonis ėjo Lukštų kelias, o abiejose jo pusėse buvo sodybų. Vėliau nutiesti nauji keliai į Lukštus ir Juodupę, o Miegonių kaimo namų išdėstymas taip pakito, kad sunku bepasakyti, kurioje vietoje stovėjo minėtas kryžius. E. Ragelytė prisiminė, jog maža būdama su mama nueidavo prie jo. Skulptūra buvo tokia aukšta, kad keldavusi mergaitei baimę. Ūgtelėjus nerimas išnyko, ir ji kiekvieną gegužę kartu su kaimo moterimis bei vaikais prie kryžiaus melsdavosi, giedodavo giesmes. „Nežinau, kokia proga šis kryžius buvo pastatytas. Juk anksčiau bene kiekviename kaime būdavo po sakralinį paminklą“, – sakė E. Ragelytė. Antrojo pasaulinio karo metais Miegonių ir aplinkinių kaimų žmonės nebesirinko į gegužines pamaldas, o neprižiūrimas kryžius pasviro. Jo apačia taip supuvo, kad skulptūra galėjo griūti. Todėl vyrai kryžių nupjovė ir nunešė prie klojimo. „Nežinau, kiek laiko jis ten gulėjo, kol žmonės nutarė sudeginti. Kryžiuje buvo tiek daug smulkių detalių, kad niekas nesiryžo jo remontuoti. O po karo pasikeitė požiūris į religiją, iš pakelių pradėjo nykti ir kryžiai, ir koplytėlės“, – svarstė E. Ragelytė.

Albumuose ir muziejuose išsaugoti negatyvai, nuotraukos

Karo muziejuje saugomi du kryžiai, prieš daugelį metų puošę Laibgalių kaimą. Vienas jų 1883 m. pastatytas ūkininko Vėbros kieme, o kitas stovėjo prie vieškelio. Abiejų kryžių šakos trilapio formos, skulptūros gausiai puoštos ornamentais. Jų formos gana panašios. Galima spėti, kad abi skulptūras galėjo sukurti tas pats meistras. Muziejuje taip pat išsaugoti negatyvai. Viename jų įamžintas Laužadžių (Obelių sen.) kryžius. Kitame –  Panemunėlio valsčiaus miestelio, kurio tikslus pavadinimas nenurodytas, pakelės kryžius.

Keliaaukščius stogastulpius, puoštus apskritimo, trikampio formų ornamentais, 1931 m. B. Buračas nufotografavo Rokiškio miesto kapinėse. Ši nuotrauka spausdinama rinkinyje „Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra“.

Į B. Buračo albumą „Kryždirbystė Lietuvoje“ įtrauktas dvigubas koplytstulpis, stovėjęs Karolinos Milaknienės sodyboje Bajoruose (Rokiškio kaim. sen.). Šį kiaurapjūviais ornamentais puoštą skulptūrą vainikuoja graži ažūrinė geležinė viršūnė. Skulptūrą 1888 m. sukūrė  meistras Jonas Milaknis. B. Buračas šią skulptūrą įamžino du kartus – 1925 ir 1933 m. Beje, Bajorų kaime fotografas įamžino ir dar vieną koplytstulpį, aptvertą nedidele tvorele.

Į minėtą albumą įtrauktas 1888 m. Sodelių vienkiemyje (Juodupės sen.), Maželio sodyboje, dvigubas koplytstulpis. Taip pat 1812 m. statytas, o 1882 m. perstatytas stogastulpis prie palaukės takelio Rybokų kaime (Panemunėlio sen.).

Dalia Zibolienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie