Kodėl užsienietis juodą lietuvišką duoną pirmiausia pauosto? “Kvepia”, – toks svečių atsakymas mus, kasdien raikančius ruginės duonos kepalą, nuoširdžiai tebestebina. Kvapnų lietuvišką kepalą dovanoję užsieniečiui ar dalindami ją po pasaulį išsibarsčiusiems tautiečiams perduodame ir dalelę savo tautos istorijos: Lietuvoje raugintą ruginę duoną pradėta kepti pirmaisiais amžiais po Kristaus, o iki XX a. vidurio ji tapo pagrindiniu valgiu. Skaičiuojama, jog lietuvis per metus suvalgo apie 60 kg duonos. Ar kaimyninių šalių gyventojai nepeikia mūsų duonos? Rokiškio verslininkai Aldona ir Vytautas Kanopai lietuviška duona ryžosi užkariauti Rusijos Federacijos Kaliningrado srities žmonių simpatijas. Ar daug rokiškėniškos duonos rauge lietuviškumo?
Kodėl Guseve?
UAB “Kepėjėlė” turi nemenką kepimo patirtį: bendrovės duonos skonis gerai pažįstamas ne tik mūsų rajone, bet ir šalyje. Kelių dešimčių pavadinimų duonos gaminiai neužsiguli nei mažųjų parduotuvėlių, nei stambiųjų prekybos centrų lentynose. Pagal senąją receptūrą kepamiems plikytos tešlos rankų darbo riestainiams, pramintiems “baronkomis”, suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas. “Baronkos” tapo Rokiškio krašto vizitine kortele – antro tokio gaminio Lietuvoje nė su žiburiu nerastum.
Prieš šešerius metus duonos eksportui verslininkai pasirinko Kaliningrado sritį, esančią už 400 km nuo Rokiškio. Kodėl ne kaimyninę Latviją? Gal apsisprendimui įtaką darė tautiniai jausmai? Juk Gusevo krašte, kur įsikūrė bendrovės kepykla, XVIII a. pradžioje gimė mūsų klasikas Kristijonas Donelaitis. Tik Gusevas tuomet vadintas Gumbine…
UAB “Kepėjėlė” direktorius Vytautas Kanopa, kartu nagrinėdamas paraleles, šypsosi ir sako, jog tai – tik sutapimai, nors ir mieli: ne šalies literatūros istorija, o lemtingas atsitiktinumas pasiūlė jam verslo eksportą. Įkurti kepyklą Guseve rokiškėnus paskatino užsimezgęs dviejų šalių savivaldybių bendradarbiavimas ir atsiradęs mūsų rajono ūkininkų bei verslininkų interesas Rusijoje.
“Rokiškio duona”
Mūsų rajono savivaldybė ir Kaliningrado srities Gvardejsko rajonas, kuriame yra Gusevas, bendradarbiavimo sutartį pasirašė 2001 m. Kultūrinis dviejų rajonų bendravimas atvėrė verslo galimybes užsienyje. Rokiškyje viešėjusi Kaliningrado srities delegacija, paragavusi “Kepėjėlės” gaminių, neslėpė noro tokią gardžią duoną valgyti kasdien. Šis pageidavimas nepraslydo pro duonos kepėjų ausis… Sunkiausia, anot p. Kanopos, buvo rasti patalpas kepyklai. Rokiškyje keptą duoną gabenti į Kaliningrado sritį neekonomiška ir sudėtinga: juk tektų kasdien kirsti Europos Sąjungai nepriklausančios valstybės sieną. “Kai svečias iš Gusevo pažadėjo pasirūpinti patalpomis, apsisprendėme: nutarėme įrengti modernią kepyklą ir kelias parduotuves”, – pasakojo p. Vytautas, Guseve verslą plėtojantis nuo 2004-ųjų.
Grūdai – vietiniai
Anot p. Kanopos, imtis verslo Guseve neužteko tik idėjos ir planų, prireikė didelio užsispyrimo čia įsitvirtinti. Įkurti kepyklą, kuri galėtų konkuruoti su vietos duonos kepėjais, sukurti prekybos tinklą kainavo daugybę nemigo naktų. Dabar dvi modernios krosnys per parą kepa toną duonos gaminių, kurie keliauja į keturias firmines parduotuves Gusevo, Kaliningrado ir Černiachovsko miestuose bei į vietos perkybos tinklus. “Turime planų plėsti duonos verslą Kaliningrade”, – sakė p. Kanopa. Šią idėją palaiko ir žmona Aldona, daug talkinanti šeimos duonos verslo eksportui į Gusevą. Verslas padėjo užmegzti ne tik dalykinius, bet ir bičiulystės ryšius: šiltai bendraujama su lietuviškajai Gusevo kepyklai vadovaujančia Galinos ir Viktoro Puzyrevskių šeima.
“Reikia smarkiai suktis”, – sakė p. Vytautas, kartą per mėnesį vykstantis į Gusevą tvarkyti verslo reikalų. Važiuotų jis ten ir dažniau, bet ir namuose darbų – per akis. Verslininkas vadovauja Gerkonių žemės ūkio bendrovei, jo rūpesčiu sukurtas “Gerkonių elevatoriaus” kooperatyvas, pastatytas modernus elevatorius. Ponas Kanopa yra ir kooperatyvo pajininkų sąraše. Kaip sakoma, verslas eina per jo rankas: nuo grūdo žemėje iki duonos ant stalo.
Elevatoriaus kooperatyvo eksportas nukreiptas į Latviją: šiemet kaimynai pageidauja iki 16 tūkst. tonų grūdų. Pernai latviams parduota apie 12 tūkst. tonų. Tiesa, šiųmetis derlius mažesnis ir prastesnės kokybės, todėl dėl eksporto gali kilti rūpesčių. Kaimynai pageidauja kviečių, kvietrugių ir rugių.
Gerkonių bendrovės laukuose užaugintų grūdų į Gusevą p. Kanopa neveža. Į šeimos kepyklą Kaliningrado srityje nekeliauja derlius ir iš “Gerkonių elevatoriaus”. Gusevo duonai žaliavą pigiau pirkti vietoje, nei gabenti ją iš Rokiškio.
Verslo kontaktai
Lietuvos verslininkai baiminasi kurti įmones Rusijos teritorijoje. Juos gąsdina šalies politinė sistema. Argi rizikos baimė nekaitino rokiškėnų nervų?
“Kiekviename versle yra gamybos, kokybės, darbuotojų kompetencijos, produkcijos realizacijos, savitarpio atsiskaitymų rizika. Ir nesvarbu, kur tu dirbi. Buvo nesklandumų ir net baimių, kol perpratau Rusijos įstatymų sistemą. Net teko ieškoti privačių kontaktų su svarbiais asmenimis. Asmeninės pažintys šioje šalyje gali lemti labai daug. Vos pradėjus kurtis, vietiniai politikai bei gyventojai į mus žiūrėjo kreivai. “Kas jie tokie? Ko jie čia pas mus?” – spėliojo žmonės. Turėdavome rūpesčių ir kirsdami Rusijos valstybinę sieną… Po kelių susitikimų su vietos valdžia mūsų automobiliams nebereikia laukti eilėse.
Pašnekovas sakė, jog duoklės Rusijos pasieniečiams mokėti neteko, tačiau nervų ir laiko derintis dėl galimybės netrukdomai kirsti sieną būta nemažai. Bet labiausia vargta dėl leidimo šioje šalyje kepti duoną ir ja prekiauti. Padėjo asmeniniai kontaktai, geri ryšiai su keliais vietos verslininkais ir politikais.
Verslo lengvatos
Vis dėlto dėl kai kurių dalykų vystyti verslą Kaliningrado srityje lengviau nei Lietuvoje. Anot verslininko, Rusijos įstatymai pastovesni, todėl lengviau prognozuoti perspektyvas. Nors maisto pramonei higienos reikalavimai griežti, tačiau šioje šalyje daug mažiau biurokratizmo, trumpesnės reikalų derinimo procedūros. Didžiausias valstybės pliusas verslui – nauja įmonė net trejus metus atleidžiama nuo pelno mokesčio. “Tai labai didelė paspirtis verslui. Ir būtent todėl Kaliningrado srityje tiek daug užsienio įmonių. Yra ir kai kurių kitų mokesčių subtilybių, kuriomis apsukrūs verslininkai naudojasi”, – pasakojo p. Kanopa, nepanorėjęs apie tai plačiau kalbėti.
Anot rokiškėno verslininko, lietuviškoji Gusevo kepykla nebeturi problemų dėl atsiskaitymo už nupirktą produkciją. “Mūsų partneriai suprato, jog netoleruosime jų įprastos frazės – “zavtra” (rytoj – aut. past.)”, – teigė jis.
Ne tik duona gyvi
Rokiškėnų kepykloje ir parduotuvėse dirba vietiniai gyventojai. Anot p. Kanopos, Gusevo žmonės labai draugiški, geri, tačiau neįpratę dirbti taip, kaip dirba lietuviai. Jis pasakojo: “Pamenu, pašovėme į krosnis pirmą partiją duonos. Mums neramu, kaip ji iškeps, o kepyklos darbuotojai – už striukių ir namo. Sako: “Baigėsi aštuonių valandų darbo diena.” Per šešerius metus teko pakeisti pusę kolektyvo. Ne iškart darbuotojai suprato, ko iš jų norime. Dabar mūsų žmonės žino, jog darbo laikas nesibaigia, jeigu duona neišimta iš krosnies. Vis dėlto mums labai pasisekė: kai rengėme kepyklą ir parduotuves, į Gusevą persikėlė gyventi “Kepėjėlės” gamybos vadovė Vida Kovalenko, gerai pažįstanti šio krašto papročius. Ji subūrė puikią komandą. Ir šiandien negaliu atsigėrėti, kiek daug aukojosi ji bei mūsų žmonės, važiavę montuoti kepyklos įrenginių, įrengti parduotuvių. Jų atsidavimas darbui įkvėpė ir vietinius gyventojus. Ne vienas stebėjosi nuoširdžiu lietuvių darbu. Kepyklos direktorė Galina Puzyrevskaja griežta ir reikli. Kartais mus stebina jos disciplina, darbuotojams net bandelių ji neduoda veltui.”
Svarbiausia, anot verslininko, – nepažeisti svetimos tautos kultūros, savigarbos ir jausmų. Taikytis prie vietos papročių ir įpročių didelių pastangų nereikia, nes vidurinioji karta dar prisimena sovietinę kultūrą. Tenykščiai žmonės tebevertina masinius renginius, garbės lentas, asmenines vadovų šventes, įvairius viešus pagyrimus ir paskatinimus. Lietuvoje tokie reliktai besukelia šypseną.
“Tatos” duona
Tačiau naujam gaminiui įsitvirtinti užsienio rinkoje labai sudėtinga. Rokiškėnų duona brangesnė nei vietos kepėjų. Nors tyrimai nebuvo atlikti, tačiau V.Kanopa mano, kad jo duoną valgo ir nedaug uždirbantys kaliningradiečiai. Verslo pradžioje imtasi kai kurių gudrybių. “Guseve surengėme didžiulę šventę, kurią vedė Lietuvoje žinomas humoristas Giedrius Viduolis, TV laidos “Nosis” tatos personažas. Kai jis užlipo į sceną, kai sugriežė armonika ir uždainavo, minia suošė, pradžiugo: mat rankose žmonės laikė duonos kepalėlį, ant kurio pakuotės – to paties žmogaus atvaizdas. “Tatos” duona Guseve labai populiari. Vežėme į Gusevą ir “Vairo” ansamblį. Kelią į žmonių širdis skynėmės ir gaminio kokybe, ir muzika”, – pasakojo p. Kanopa.
“Baronkų” nekepa
Kaliningrado srityje šalia “Tatos” – “Vytauto ” duona. Tokios Rokiškyje neparagausi. Verslininkas nusijuokė ir pataisė, girdi “Vytauto” duonos nėra nei Rokiškyje, nei Guseve: tenykščiams gyventojams siūloma “Vyto” duona. Trumpas pavadinimas greitai prilipo, o Vytautas rusams per sunkus ištarti. “Vyto” duona balta. Verslininkas žadėjo jos atvežti rokiškėnams paragauti. “Jei patiks, tai ir Lietuvos rinkai pasiūlysime”, – šyptelėjo jis. Guseve nekepami rankų darbo riestainiai – “baronkos”. Jų gamybai tektų statyti specialią krosnį.
Apie krizę…
Paklaustas, kaip ekonominę krizę išgyvena Gusevas, p. Kanopa atsakė: “Po tychonku (po truputį – aut. past.).” Kaliningrado ekonominė situacija panaši į mūsiškę: pajamos kritusios, pensijos nedidelės, darbo stinga. Verslininko nuomone, šio krašto žmonių akyse optimizmo daugiau, nei jo turi lietuviai.
Spauda skelbia, kad Kaliningrado sritis išlieka Europos juodąja skyle su visomis ekologinėmis, socialinėmis, organizuoto nusikalstamumo ir prostitucijos problemomis. Padėtimi Kaliningrado srityje labai susirūpinusi ES siūlo šiam regionui suteikti platesnes ekonomines laisves.
Verslininkas V.Kanopa atsidūsta. “Jei dabar tektų pradėti viską iš naujo, nebesiryžčiau. Ne kartą norėjosi viską mesti ir garsiai pasakyti: “Pavargau.” Tačiau vėl kildavau nuo kėdės ir – priekin! Duonos versle negali darbų atidėti rytdienai: užminkyto raugo geresniam metui nepaliksi”, – sakė verslininkas.
Jau šešetą metų Kaliningrado srities keliuose gali sutikti krovininius automobilius su užrašu “Rokiškskij chleb (“Rokiškio duona”). Jais keliauja ant kaliningradiečių stalo duona: uždirbta sūriu prakaitu, skalsi, o gal net kasdienė, paženklinta Rokiškio krašto tradicijų.
Aldona Minkevičienė
