Šiemet nuliūdau.
Dalia Varnaitė
Juvelyrė
Pirma mintis sulaukus tokių klausimų – nejauku ir nepatogu. Nes nebuvau. Nemačiau. Nepatogu kritikuot. Arba galiu kalbėt apie tai, kodėl nebuvau. Tai irgi šiek tiek atsakymas. Bet… o gal būtų patikę? Buvau tik atidarymo ir uždarymo spektakliuose. „Rokiškio genas“ – malonus ir netikėtas siurprizas. Tai, apie ką su drauge svajojom prieš festivalį – „o kad parodytų festivalio istoriją, kaip faina būtų“. Ir bam. Istorija su jautriomis jau išėjusių žmonių akimirkomis, humoru ir profesionalia režisūra, aktoriniais darbais.
Uždarymas. Chm. Nuoširdžiai – man nepatiko. Pirmą kartą pati tuo nustebau, nes Anželiką Choliną įsimylėjau, kai pirmą kartą Vilniuje pamačiau jos „Mirštančią gulbę“, po to Rokiškyje „Vyrai ir moterys“. Pamenu, apsiverkiau. O kur dar „Ana Karenina“, mano žavesys ir ikona Beata Molytė. Šį kartą gal Bacho muzika privertė mane muistytis ir paslapčią žvilgčiot į laikrodį. Nors turiu muzikinį išsilavinimą, žinau, kas yra Bachas, nesitikiu ir nenoriu lengvai „virškinamos“ muzikos muzikiniame spektaklyje, bet ne šį kartą.
Vis daugiau atsitiktinių spektaklių
Eligijus Daugnora
Režisierius, aktorius, buvęs festivalio žiuri narys
Apie perspektyvas kalbėti sunku, nes neaiškūs festivalio organizavimo principai ir strategija. Pirmiausia būtinai reikėtų nusistatyti, išsigryninti juos. Kiek, kokio žanro ir kokių spektaklių festivaliui reikia, kviečiame naujausius ar jau įvertintus spektaklius ir t. t. Pastaraisiais metais matau aiškią tendenciją, kad festivalio repertuarą formuoja vis mažiau su teatru susiję ir vis prasčiau Lietuvos teatro kontekstą išmanantys žmonės. Vis daugiau atsitiktinių spektaklių. Vadybininkai ne visada turi aiškius spektaklių atrankos kriterijus, o dėl to kenčia festivalio lygis. Jeigu bus grįžta prie praktikos, kai festivalio repertuaro ir koncepcijos kūrime aktyviai dalyvauja ne tik vadybininkai, bet ir kūrėjai, viskas turėtų gerėti.
Vis reikėdavo įrodinėti, kodėl „daina yra gera“
Ką galvoju apie „Vaidiname žemdirbiams“? Pažvelgsiu pragmatiškai – tai yra galimybė, patogumas, įprotis Rokiškyje gyvenantiems spektaklių mylėtojams pamatyti aktualius pastatymus niekur nevažiuojant iš savo miesto. Norėčiau pasisakyti „mandriau“, kad festivalis formuoja asmenybę, ugdo bendrąją gyventojų kultūrą ir t. t. Bet asmenybei poveikį gali turėti vienas vienintelis spektaklis, tam festivalio nereikia. Nebent repertuaras būtų išskirtinai teminis, pavyzdžiui, vien komedijos arba vien tragedijos. Tada mieste labai pajustume poveikį. Taigi, liksiu prie „patogu vartoti vietoje“ versijos.
Kokia festivalio ateitis? Normali ta ateitis. Organizatoriai ir toliau sudarinės repertuarą iš spektaklių, kuriuos teatrai norės arba sutiks atvežti. Laikas parodys, ar pavadinimo keitimas duos pridėtinės vertės, ar tik organizatoriai nuo to geriau jausis.
Daugiau „Gimtajame…“
