Prie Dirdų

Tęsinys. Pradžia 2016 08 06

 

Elgesio su maldaknyge etiketas

Kadangi maldaknygė buvo laikoma šventu daiktu, elgesys su ja buvo ypatingas. Įprastinės kasdienės maldos buvo skaitomos iš paprastesnės, kuklesnės maldaknygės. Tačiau pagarba šiai knygai buvo didžiulė. Jei ji netyčia iškrito iš rankų ant žemės, privalu atsiprašyti ir pabučiuoti knygą. Tyčia numesti ją buvo neįsivaizduojama šventvagystė, kuri namams grasė prakeiksmu ir Dievo bausme. O ji senoviniuose mediniuose namuose, dengtuose šiaudiniais stogais, o žaibolaidžiais tarnavo nebent kieme augantys ąžuolai ar klevai, buvo visai ne mistinis dalykas: kiekviena didesnė perkūnija grėsė gaisru, kuris galėjo sunaikinti ūkį ir šeimą paleisti elgetomis. Todėl su religiniais daiktais tarpukariu nebuvo juokaujama.

Užrašas maldaknygėje – rusų kalba. Galima daryti prielaidą, kad jos šeimininkas Marcelinas Širma šią maldaknygę įsigijo ar gavo dovanų maždaug Pirmojo pasaulinio karo metais. Užrašas lotyniškais rašmenimis „varanika“ greičiausiai reiškia maldaknygės dovanotojo vardą.
Užrašas maldaknygėje – rusų kalba. Galima daryti prielaidą, kad jos šeimininkas Marcelinas Širma šią maldaknygę įsigijo ar gavo dovanų maždaug Pirmojo pasaulinio karo metais. Užrašas lotyniškais rašmenimis „varanika“ greičiausiai reiškia maldaknygės dovanotojo vardą.

Maldaknygė visuomet buvo imama tik švariomis rankomis, ir ne šiaip patrynus jas į kelnes, sijoną ar rankšluostį, o kruopščiai nusiplovus vandeniu (muilas net pasiturinčiose šeimose tuomet buvo ganėtinai brangus ir nekasdienio naudojimo daiktas). Šeimos maldaknygės buvo saugomos spintelėse, skryniose pačiose garbingiausiose vietose. Bet taip, kad jų nepasiektų vaikai. Jie maldaknygę vartydavo tik prižiūrimi suaugusiųjų. Mat suplėšyti, sutepti šią buvo griežtai draudžiama. Nuo pat pirmųjų dienų mažyliams buvo skiepijama pagarba šiai knygai: mama ar senelė mokydavo su ja tinkamai elgtis, pagarbiai vartyti.

Nedidukėje kišeninio formato maldaknygėje – 300 puslapių. Joje – pagrindinės šv. Mišių ir kitos maldos. Knygelė nėra prašmatni: jos viršelis lininio audinio, dažytas. Tačiau per ilgą laiką dažai nusitrynė ir aiškiai matyti lininis audinys.
Nedidukėje kišeninio formato maldaknygėje – 300 puslapių. Joje – pagrindinės šv. Mišių ir kitos maldos. Knygelė nėra prašmatni: jos viršelis lininio audinio, dažytas. Tačiau per ilgą laiką dažai nusitrynė ir aiškiai matyti lininis audinys.

Apie tai, kad tokia knyga būtų vartoma valgant, plepant, nebuvo nė kalbos. Ją gulėdami lovoje galėjo skaityti nebent seneliai ar sunkūs ligoniai.

Maldaknygės iliustracijos stebina kruopštumu ir detalumu. Tai liudija apie aukštą to meto spaudos kokybę. Asmeninio archyvo nuotr.
Maldaknygės iliustracijos stebina kruopštumu ir detalumu. Tai liudija apie aukštą to meto spaudos kokybę. Asmeninio archyvo nuotr.

Tam, kad ši knyga kuo mažiau dėvėtųsi, svarbiausioms maldoms, ypač litanijoms, greičiau rasti buvo naudojami specialūs skirtukai: religinio turinio paveikslėliai. Tokie iki šiol dalijami kunigų primicijų ar kunigystės jubiliejų progomis, jų galima įsigyti religinių prekių krautuvėlėse. Paveiksliukai irgi būdavo skirstomi į kasdienius ir šventinius: gražesni, puošnesni keliaudavo į šventadieninę maldaknygę, o nuo ilgo naudojimo nusitrynę ar ne tokie gražūs skirdavo kasdienės maldaknygės maldas. Paveiksliukus ir tarpukariu, ir sovietmečiu labai mėgo rinkti vaikai. Paveikslėliai su šventųjų atvaizdais būdavo kunigų dovana arba juos reikėdavo pirkti: sovietmečio pabaigoje toks paveiksliukas galėjo atsieiti nuo 30 kapeikų iki rublio (palyginti: straipsnyje aprašomos močiutės pensija tuo metu siekė 17 rublių).

Melstis šeima ar pavieniai jos nariai eidavo tuomet, kai maldai galėjo skirti tiek laiko, kiek reikia. Nutraukti maldą jos nebaigus buvo laikoma didžiausia nepagarba Dievui. Ir tai, kad ant krosnies svyla bulvės ar išbėgo pienas, buvo netinkamas pretekstas nepabaigti litanijos ar kitos maldos. To buvo mokomi ir vaikai. Kadangi šioje šeimoje iš kartos į kartą maldaknygė tarnaudavo kaip elementorius, tai ir skaityti besimokantiems vaikams, ir juos mokančiai močiutei reikėjo geležinės kantrybės. Tą savo kailiu patyrė ir straipsnio autorė: penkerių metų vaikas litaniją skaitydavo maždaug valandą. Tiesa, vasarą, priklausomai nuo oro, Švč. Panos Marijos (taip ji vadinosi maldaknygėje) litanija „netyčia“ sutrumpėdavo keliais kreipiniais: vaikai, tarp jų ir straipsnio autorė, šiek tiek pasukčiaudavo ir „netyčia“ kelis praleisdavo. Jei lydavo, močiutė, kuri visas litanijas mokėjo mintinai, klaidą pataisydavo. Jei už lango būdavo giedra ar tėvai kur skubėdavo, senolė klaidų nepastebėdavo… Suaugusiesiems tokios klaidos nebuvo atleidžiamos: suklydęs ar nutraukęs maldą ją turėdavo pradėti iš naujo.

Maldaknygė būdavo skaitoma sėdint, atgręžus veidą į kryžių ar šventąjį paveikslą. Jei maldos pobūdis reikalaudavo klauptis, nei vaikai, nei juo labiau suaugusieji, nesimuliuodavo.

Trukdyti melstis buvo griežtai draudžiama. Šeimoje buvo skiepijama pagarba žmogaus religiniams įsitikinimams: išdykaujančius, triukšmaujančius ar kitaip trukdančius vaikus bemat sutramdydavo kiti suaugusieji, net jei patys – ateistai. O pabaigusi maldą pylos duodavo ir močiutė.

Maldos metu tame pačiame kambaryje nederėjo klausytis muzikos, žiūrėti televizoriaus, plepėti ar kitaip blaškyti besimeldžiantįjį. Su reikalu užsukę kaimynai kantriai tylomis laukdavo, kol besimeldžiantis baigs savo maldas arba prisijungdavo prie jo. Kartais litanija buvo skaitoma dviese: vienas skaitydavo kreipinius, kitas jam atitardavo.

Maldaknygė buvo saugoma ir vertinama. Tais laikais nebuvo lipnios juostos, todėl įplyšusius lapelius kruopščiai klijuodavo popieriumi, kurį gaudavo išardę cigaretę – toks yra pakankamai plonas, kad po juo būtų galima įžiūrėti maldos žodžius. Jei maldaknygė sugadinta nepataisomai, su ja atsisveikindavo kaip ir su kiekvienu šventu daiktu. Kad jis nesimėtytų, nebūtų netinkamai ar nepagarbiai naudojamas, jis būdavo paprasčiausiai sudeginamas.

Žmogui mirus, jei paveldėtojai nepageidaudavo pasilikti maldaknygės, su ja buvo elgiamasi dvejopai: arba padedama po karsto pagalvėle, arba sudeginama.

 

Ganėtinai gerai išsilaikė

Griežtas elgesio su maldaknygėmis kodeksas lėmė tai, kad šios knygos keliavo iš kartos į kartą ganėtinai gerai išsilaikiusios. Žinoma, nuo kasdienio vartymo maldaknygės šiek tiek „susiskaitydavo“: pagelsdavo, išbyrėdavo dalis puslapių, ypač pirmųjų.

Antai viena nedidelė, kišeninio formato vyriška maldaknygė. Ji į Albinos Čypaitės-Širmienės šeimą pateko iš vyro pusės. Apie tai, kad ji priklausė 1896 m. gimusiam jos vyrui Marcelinui Širmai iš Žardeliškių (Miškonių) kaimo (Kupiškio r., Skapiškio sen.), byloja užrašas paskutiniuose knygelės puslapiuose. Užrašas priešpaskutiniame puslapyje darytas vokiečių kalba „Schirma“, paskutiniame – rusų – Širma Marcelinas Žerdeliškių (iš tiesų – Žardeliškių, – aut. past.). Po šiuo užrašu, tikėtina, – maldaknygę dovanojusio asmens parašas „varanika“. Kadangi užrašai rusų ir vokiečių kalbomis, manytina, maldaknygė M. Širmos nuosavybe tapo maždaug Pirmojo pasaulinio karo metais, kitaip sakant, jam vos sulaukus pilnametystės.

Knygelė nėra labai puošni. Viršeliai – grubaus audimo audinio, iš pradžių dažyti juodai, tačiau per ilgą laiko dažai nusitrynę ir matyti tik jų pėdsakai. Kada tiksliai išleista knygelė, nėra žinoma, nes pradingę pirmieji 32 jos puslapiai.

Tačiau iš to, kad dauguma maldų yra pateikiamos ir lietuvių, ir lotynų kalbomis, galima manyti, kad ji išleista pačioje XX a. pradžioje.

Paveikslėliais iliustruota tik šv. Mišių eiga. Maldaknygėje ne tik detaliai aprašomos atskiros šv. Mišių dalys, bet ir pateikiamos maldos, kurias tuo metu turi kalbėti ar skaityti tikintysis.
Paveikslėliais iliustruota tik šv. Mišių eiga. Maldaknygėje ne tik detaliai aprašomos atskiros šv. Mišių dalys, bet ir pateikiamos maldos, kurias tuo metu turi kalbėti ar skaityti tikintysis.

Antai tradicinė sekmadieninių šv. Mišių giesmė „Apšlakstyk mane, Viešpatie“ maldaknygėje pateikiama taip:

 

Asperges me, Domine, hysopo et mudabor, lavabis me et super nivem de albabor. Miserere mei Deus, secunudum magnum misericordiam tuam.

Gloria Patri, et Filio, et Spiritui Sancto: sicut erat in principo, et nunc et semper et in saecula caeculorum. Amen.

 

Pakartojant pirmą giesmės posmą, įvelta klaida: Asperges me, Domine, hysopo et mudabor, lavabis me et super nivem dealbabor.

 

Lietuviškai ši giesmė išversta taip:

Pakrapyk, mane, Viešpatie, izopu, o busiu apčystytas, apmazgosi mane, o baltesnis būsiu už sniegą. Dieve susimilk ant manęs pagal Tavo didžios mielaširdingystės.

Garbė Tėvui ir Sūnui ir Dvasei šventai, kaipo buvo iš pradžios, dabar ir visados ir ant amžių amžinųjų. Amen.

 

Dabar ši giesmė giedama taip:

 

Apšlakstyk mane, Viešpatie, vandeniu ir būsiu tyras. Nuplauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą. Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

 

Kitaip buvo giedama ir Suplikacijų giesmė.

Maldaknygėje rašoma taip:

  1. Šventas Dieve, Šventas tvirtasis, Šventas nemirštamasis. Susimilk ant mūsų. (Tris kartus, toliau po vieną kartą).
  2. Nuo maro, bado, ugnies ir karės. Išgelbėk mus, Viešpatie.
  3. Nuo ūmios ir netikėtos mirties. Užlaikyk mus, Viešpatie.
  4. Idant šventą Tavo Bažnyčią, valdyti ir užlaikyti teiktumeis. Meldžiame Tavęs, Viešpatie.
  5. Idant mus į tikrą metavonę privesti teiktumeis. Meldžiame Tavęs, Viešpatie.
  6. Idant mums nusidėjimus mųsų atleisti teiktumeis. Meldžiame Tavęs, Viešpatie.
  7. Idant mus šventame Tavo tarnavime patvirtinti ir užlaikyti teiktumeis. Meldžiame Tavęs, Viešpatie.
  8. Idant vaisius žemei duoti ir užlaikyti teiktumeis. Meldžiame Tavęs, Viešpatie.
  9. Mes nusidėjėliai, Tave Dieve meldžiame. Išklausyk mus, Viešpatie.
  10. O Jezau, Jezau, Jezau! Susimilk ant mųsų.
  11. O Marija, Marija Dievo motina! Užtaryki už mus.
  12. Visi Dievo Šventiejai ir Šventosios. Melskitės už mus.

 

Dabar ši giesmė giedama taip:

Šventas Dieve, šventas galingasis, šventas amžinasis, pasigailėk mūsų!

Nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie!

Nuo staigios ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie!

Savo šventąją Bažnyčią valdyti ir laikyti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!

Mus į tikrąją atgailą atvesti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!

Nuodėmes mums atleisti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!

Žemei baisių duoti ir išlaikyti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!

O Jėzau, Jėzau, Jėzau, pasigailėk mūsų!

O Marija, Marija Dievo Motina, užtarki mus!

 

„Viešpaties Angelas“ – giesmė, kuri įprastai giedama meldžiantis už mirusįjį ar mirusiuosius, tuomet buvo giedama šiek tiek kitaip:

Viešpaties Aniolas apreiškė Marijai ir prasidėjo iš Dvasios Šventosios. Sveika Marija…

Šitai aš Viešpaties tarnaitė, tegul man stojasi pagal tavo žodį. Sveika Marija…

O Žodis stojosi Kūno ir gyveno tarp mųsų. Sveika Marija…

 

Kitaip buvo vadinamos ir kitos įprastos maldos: antai Šventosios Trejybės litanija tuomet buvo „Litanija apie šv. Traicę“.

 

Maldos su instrukcijomis

Maldaknygė tuomet nebuvo tiesiog maldų sąvadas. Nors Rymo katalikais (taip tuomet vadinti Romos katalikai) save laikė absoliuti dauguma lietuvių ir vaikai melstis buvo mokomi nuo to laiko, kai išmokdavo šnekėti, meldimasis nebuvo laikomas tik monotoniniu tradicinių maldų „atbubenimu“: maldaknygėse buvo pateikiama ir trumpa kai kurių maldų istorija, patarimai, kokiu metu jas kalbėti. Antai apie Rožinį ten rašoma: „Rožančius Š. Dominyko. Jo įvedimas. Pagal Domininkonų padavimą, ir pagal daugelio Popiežių liūdijimus, šitą Rožančių, kokį dabar vartojame, sustatęs yra Šventas Domininkas. Pati Švenčiausia Panelė, pasirodžius 1206 metuose, tam didžiam Šventajam, apreiškė būdą sustatyti Rožančių, ir nuo to laiko jis stengėsi su didžiausiu stropumu įvest ir išplatyt tarp žmonių Rožančiaus maldą. Dėlei kalbėjimo tos maldos Dievas paleido sugrįžimą ant gero kelio daugumui nusidėjėlių, tarp jų ir stebuklingai kreivatikių Albigensų, kurie toj ‘gadynėj‘ buvo prasplitę po pietinę Prancūziją. Platykit Rožančių, o turėsit įrankį nuo daugybės įvairių nelaimių! Ištarė vieną kartą švenčiausioji Panelė Šventam Domininkui.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad čia pateikiama detali išpažinties instrukcija: su maldomis bei patarimais. Iš tiesų tai vakarinė malda: detali, su apmąstymais ir gailesčiu dėl nuodėmių, padarytų per dieną.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad čia pateikiama detali išpažinties instrukcija: su maldomis bei patarimais. Iš tiesų tai vakarinė malda: detali, su apmąstymais ir gailesčiu dėl nuodėmių, padarytų per dieną.

Rožančius susideda iš 150 „Sveika Marija“, kurios paskirstytos į 15 dešimčius, paslaptimis vadinamus. Kožna paslaptis prasideda nuo „Tėve mųsų“ ir „Sveika Marija“ – tai tartum rožės surinktos į 15 vainikėlių, kuriuos tikri krikščionys aukauja Dangaus Karalienei. Nuo to pareina ir vardas tos maldos „Rožančius“ iš rožių. Viena dalis Rožančiaus turinti 50 „Sveika Marija“, t. y. 5 paslaptis kaip kur vadinama karūna – vainikėliu (chapelet) nuo žodžio vainikas – karūna.

Būdas jį kalbėti atlaidams pelnyti reikia:

  1. Turėti Rožančių, pašvęstą nuo kunigo, turinčio valią juos šventyti.
  2. Atkalbėk nors vieną dalelę (5 paslaptis) dusyk.
  • Kalbant Rožančių reikia jį turėti rankose. Jeigu keli drauge kalba Rožančių, tai dėlei paleidimo Šv. Tėvo Piuso IX. Užtenka, kad nors vienas iš kalbančių turi rankose Rožančių.
  1. Kalbant Rožančių reikia apmąstyti Viešpaties Jėzaus paslaptis: Jo gyvenimą, kančią, prisikėlimą iš numirusių ir tt. Popiežius Benediktas XIII. Išreiškė, jog ir tie, ką negali apmąstyti paslaptis, jei tikt dievobaimingai sukalba Rožančių, jie ir apturės atlaidus. Vienok, Popiežiaus yra noras, kad ir tie vis pratįsusi apmąstyti paslaptis, nes tai tam ir Rožančius yra įsteigtas. Paslaptis apmąstyti galima šitaip“.

 

Toliau aprašoma, kuriomis dienomis kuri iš trijų Rožinio dalių yra kalbama: „Džiaugsmingoji“ – „panedėliais ir ketvergais“, „Sopulingoji“ – „utarnink. Ir Pėdnyčiomis“, o „Garbinga“ – „Seredėmis, Subatomis ir Nedėldieniais“.

Ką reiškė apmąstyti kalbamas Rožinio dalių paslaptis? Maldaknygėje pateikiami pavyzdžiai: tarkime, kalbėdamas antrosios, „Sopulingosios“, dalies pirmąją paslaptį, tikintysis turėtų: „Apmąstykime, kaip Viešpats Jezus atsižvelgęs ant daugybės mųsų nuodėmių, taip smarkai kentė, kad net kruvinu prakaitu apsipylė. Maldaukim širdingo gailesčio už nuodėmes.“

Iš tiesų savarankiškiems apmąstymams mažai raštingi ir dar mažiau išprusę XX a. pradžios Lietuvos kaimo žmonės nebuvo pasirengę, o ir to daryti nedrįso. Todėl dažniausia šie apmąstymai būdavo perskaitomi balsu. Jei po ranka maldaknygės nebūdavo arba nebūdavo sąlygų ją skaityti (pavyzdžiui, Rožinis buvo kalbamas vakare ar naktį perkūnijos metu, kai deginti žvakę būdavo laikoma pavojingu dalyku, pritraukiančiu žaibą), tikintieji tiesiog kalbėdavo Rožinio maldas – „Tėve mūsų“, be jokių apmąstymų.

Šiandieninėse maldaknygėse taip pat pateikiama trumpa Rožinio kalbėjimo „instrukcija“. Palyginti: „Rožančius yra minties ir lūpų maldos junginys. Jame apmąstome svarbiausius Jėzaus ir Marijos gyvenimo įvykius bei iš jų mokomės, o su kiekvieno tokio įvykio apmąstymu jungiame maldas: vieną TĖVE MŪSŲ, dešimt SVEIKA MARIJA, vieną GARBĖ DIEVUI TĖVUI.

Rožančiaus malda skirstoma į tris dalis, turinčias po penkis apmąstomuosius įvykius, vadinamus paslaptimis.

Rožančius kalbamas taip: pradžioje persižegnojame, pabučiuojame kryželį; paėmę pirmąjį karolėlį, sukalbame TĖVE MŪSŲ, toliau prie trijų karolėlių – po vieną SVEIKA MARIJA, po jų – GARBĖ DIEVUI TĖVUI. Šios maldos sudaro rožančiaus įžangą. Jeigu iš karto kalbamos visos trys dalys, tai prieš antrąją ir trečiąją įžanga nebekartojama. Jei kalbama atskirai kuri viena dalis, įžanga kalbama prieš ją. Po įžangos įvardijama ar bent prisimenama rožančiaus dalis ir pirmoji jos paslaptis. Pamąstoma apie paslapties turinį ir kalbama TĖVE MŪSŲ (prie vieno karolėlio) ir 10 SVEIKA MARIJA (prie dešimties karolėlių). Paslaptis užbaigiama GARBĖ DIEVUI TĖVUI. Šitaip kalbama kiekviena paslaptis. Visas rožančius ar atskirai kalbama paslaptis užbaigiama TIKIU DIEVĄ TĖVĄ.“ (Maldynėlis „Visada su Dievu“, 1977 m.).

 

Apie šv. Mišias ir kasdienį maldos bei gyvenimo etiketą

Su „instrukcijomis“ senuosiuose maldynuose buvo aprašoma ir šv. Mišių eiga. Tikintysis ne tik turėjo sekti šv. Mišias, bet ir melstis bei apmąstyti kiekvienos jų dalies prasmę. Antai „Kada kunigas Komuniją priima, mastyk, jog Viešpačiui Kristui grabą taiso“. Tuo metu tikintysis turėjo skaityti tokią maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, kursai dėl manęs po mirčio Tavo naujame grabe norėjai būti polaidotas, teikis, o Dieve mano, duoti man naują širdį, idant su Tavimi per tą-gi mirimą kūno palaidotas, garbėje amžinoje per amžius galėčiau gyventi. Amen.“ Šv. Mišių eiga buvo iliustruota paveikslėliais. Beje, tai vienintelė knygelės vieta, kurioje yra iliustracijų.

Knygelėje taip pat pateiktos maldos, skirtos įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Pavyzdžiui, „Žengdamas ant šventoriaus arba kapų kalbėk: Amžiną atilsį dūšioms mirusių duok, Viešpatie, per brangiausią kraują tavo.“ Šventorius ir kapinės tapatinamos bei už mirusius melsti kviečiama neatsitiktinai: tuo laiku daugelio Lietuvos bažnyčių šventoriuose būdavo laidojama. Dabar ši garbė – būti palaidotam šventoriuje – dažniausia skiriama tik dvasininkams.

Kryžius tuo metu buvo ne tik kiekvieno kaimo neatsiejama kraštovaizdžio dalis, bet ir daugelio pasiturinčių ūkininkų sodybų kiemų, darželių puošmena. Kryžiai buvo ir kaimynų susibūrimų bendrai maldai įvairiomis progomis, pavyzdžiui, gegužinių pamaldų, vieta. Taigi einant pro kryžių mokyta melstis: „Kloniojuos Tau, Viešpatie, Jėzau Kristau ir garbinu Tave, jog per kryžių Tavo atpirkai mus. Žvilgterėk, Dieve, ant Dūšios mano, už kurią Viešpats, mųsų Jėzus Kristus, teikėsi ant kryžiaus numirti.“

Prasilenkiant su kunigu, skubančiu pas ligonį, taip pat nepakako tiesiog mandagiai nukelti kepurę. „Kada kunigas neša šv. Sakramentą ligoniui, puolęs ant kelių kalbėk: O Viešpatie, mielaširdingiausias, puolu prieš Tave, esantį švenčiausiame sakramente, garbinu Tave tūkstantį tūkstančių kartų už tą mylistą, kurią tam ligoniui darei, jogei pas jį eini. Meldžiu Tavęs, duok reikalingiausią jam mylistą dėl gero prisitaisymo ant mirties, duok anam meilę Tavo neprigimtą tikrą gailestį; suteik jam mylistą laimingo persiskyrimo su šiuomi svietu, o tai per smertį ir brangiausią kraują Tavo.“

Dėkingumas už Dievo kasdienes dovanas – maistą, gėrimą – tuomet buvo įprastas. Meldžiamasi buvo prieš valgį, po valgio, atsigaivinus vandeniu ar kitu gėrimu. Dėkingumą Viešpačiui žmogus reiškė ir už būsimas jo dovanas, nuo kurių priklausė visas paties ir jo šeimos gyvenimas. Toks dėkingumas neturėtų stebinti – mūsų karta yra tik trečioji, nežinanti, kas yra nederlius ir badas. Todėl nieko keista, kad žmonės, pažinę duonos su pelais ar įkeptomis bulvių lupenomis skonį, eidami pro javų lauką meldėsi: „Matydamas dirvos javus kalbėk: „Kiek tuose javuose varpų ir grūdų, tiek kartų dėkavoju Tau, Dieve, už Tavo apveizdą apie mus, loskaviausias, mielaširdingiausias Viešpatie, Išganytojau mųsų, tiek kartų Tave, Jėzau ir Motiną Tavo myliu, garbinu, augštinu ir trokštu, idant ir visi žmonės tą darytų.“ Taip užuominomis prašoma geresnio derliaus: kuo daugiau javų varpų, o jose – grūdų duos Dievas, tuo labiau jis bus garbinamas.

 

 

Bus daugiau

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie