Kunigas Ernestas Želvys: „Rokiškis – mokykla, čia laikau egzaminus…“

Kun. Ernestas tarnystei į Rokiškį paskirtas liepos pradžioje. Iki to laiko buvo diakonas Utenoje, baigiantis Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko kadencijai, dirbo jo asmeniniu sekretoriumi. Kaip vikaras šešerius metus praleido Biržų, vienerius – Pasvalio ir 11 mėnesių – Zarasų bažnyčiose. Šiuos etapus kun. Ernestas įvardija lyg augimą: „Biržai man buvo tarsi kūdikystė pas tėvelius, išvažiuodamas iš jų sakiau – čia palieku pusę širdies. Pasvalys tapo „vaikų darželiu“, Zarasai – „pradine klase“, o Rokiškis – mokykla, čia laikau egzaminus…“

Paskyrimas į Rokiškį nebuvo netikėtas

Pirmoji pažintis su Rokiškiu įvyko prieš dešimt metų, kai buvo ruošiamasi Gyvojo Rožinio kongresui. Tuomet vyskupas Jonas Kauneckas vasarą klierikus paskirdavo tam tikroms parapijoms, kai joms reikėdavo pagalbos. Tuomet dekano pareigas ėjo Vilnis Cukuras. Ernestas buvo paskirtas į Rokiškį. Jis padėjo puošti bažnyčią, atliko kitus parengiamuosius darbus. Čia išbuvo net porą mėnesių, taigi teko ir malkas skaldyti. „Buvo darbingas vasaros laikas, geri atsiminimai. Dabar, kai  vyskupas pasakė, kad esu paskirtas į Rokiškį, nekilo jokių klausimų. To norėjau, apie tai svajojau, tą ir gavau. Tais metais šventoriuje pasodino ąžuoliuką. Dabar nuėjęs žiūriu – koks vyras užaugęs! Šią vasarą mano atvykimo proga pasodinta magnolija. Dekanas man prasitarė, kad visi atvykę vikarai turės pasodinti po magnoliją“, – pasakoja įspūdžius.

Pirmiausia susipažino su… kelių policininkais

Tačiau prieš dešimtmetį pirmasis atvažiavimas į Rokiškį nebuvo toks sklandus, kaip atrodo. Apie nuotykius vikaras pasakoja linksmai, su ironija: „Važiuoju į Rokiškį iš Panevėžio, jaučiuosi kaip kelių asas. Važiuoju pagrindine gatve. Man visos mašinos pypsi, šviesomis signalizuoja. O, manau, sveikina. Matau, iš paskos policija su švyturėliais. Galvoju, kažką prisidirbau. Sustojau. Policininkai klausia: „Ar žinot, kad pažeidėt taisykles? Čia vienpusio eismo gatvė.“ Pasakiau, kad esu klierikas-neišmanėlis, pirmąkart į praktiką atvažiavau. Smagiai pasijuokėm. „Žinokit, kad Rokiškis truputį kitoks“, – patarė. Tai man tapo pamoka, kad atvažiavus į nežinomą vietovę pirmiausiai žiūrėčiau į kelio ženklus.“

Stebina bendruomenė

Su vikaru kalbėjomės praūžus su Žoline susijusiems rūpesčiams. Kokie dabar įspūdžiai? „Galima sakyti, kad Rokiškyje egzaminą laikau. Klebonas labai mylimas žmonių. Labai stebina bendruomenė, ypač „Carito“ organizacija. Joje, kaip aš vadinu, daug močiučių vienoje vietoje, ir visos mielos, besišypsančios. Iš tolo kartais stebiu, kaip jos bendrauja su parapijiečiais ir turistais, kurių čia šniūrais eina, – stebisi pašnekovas. – Be bažnyčios grožio, manau, juos traukia ir tai, kaip juos priimam, bendraujam. Atsiliepimai keliauja iš lūpų į lūpas. Tokia komanda – bendruomenės šerdis.“

Kur liko pusė širdies?

Patys šilčiausi prisiminimai susiję su Biržais. Tai nenuostabu, nes juose praleido šešerius tarnystės metus. Per juos nepriklausomo laikraščio „Šiaurės rytai“ organizuojamose nominacijose  E. Želviui suteikti metų šviesuolio, metų geradario vardai už nešamą šviesą žodžiais bei darbais, už tarnystę Biržams ir biržiečiams, už naujai atgimstantį dvasinį gyvenimą mieste ir aplinkinėse parapijose.

„Manyčiau, visi apdovanojimai Biržų krašte susiję su bendravimu, su žmonėmis. Man labai patinka bendrauti. Ne tūnoti kažkur namuose, bet eiti į žmones.“ Kunigas Ernestas pasakoja, jog į Biržus  buvo paskirtas prie dekano kun. Daliaus Tubio. Tačiau  praėjus dviem mėnesiams, dekanas žuvo autoavarijoje. „Krašte jis buvo labai mylimas. Tada pradėjau domėtis, už ką jį taip mylėjo. Supratau, kad jis buvo žmonių kunigas, labai bendraudavo, o žmonės matė konkrečius darbus.“

Be katalikų, Biržuose gyvuoja ir kitos krikščioniškos bendrijos – reformatai, liuteronai, sekmininkai, metodistai. Pasak vikaro, bendraujant su jais nekildavo tarpusavio problemų. Dirbant  tikybos mokytoju „Kaštonų“ pagrindinėje mokykloje, tekdavo per pamokas išlaviruoti taip, kad pasakytas žodis neįsiskaudintų nė vienos konfesijos atstovo. O kasmet didėjusį mokinių skaičių tikybos pamokose vertina kaip dievulio ženklą, kad viskas eina į gerąją pusę. Paskutiniais metais, lyg nujausdamas, kad iškels iš Biržų, mokyklos direktorei siūlė surasti žmogų pagal jų bendrijų  liniją. Toks žmogus atsirado.

Per išpažintį – žemaitiškai? Kodėl gi ne?

„Kaip atrodome žemaičiui? Ar mes, aukštaičiai, labai pasipūtę?“ – klausiu vikaro. „Nemanau, kad  savivaldybių ribos ar tarmė galėtų mus išskirti. Savitumas suteikia tam tikro žavesio. Man labai smagu, kai atvažiuoju į naują vietą ir per pirmas Mišias paprašau, kad žemaičiai pakeltų rankas.  Biržuose žemaičių buvo labai daug, jie norėjo kurti įkurti savo bendruomenę. Rokiškyje ranką pakėlė tik meras…“ – smagiai prisimena.

Svetimame krašte žemaitį, atėjusį išpažinties ar šiaip pasikalbėti, jis iš karto atpažįsta, nes „tas akcentas iki kaulo įaugęs“. „Klausiu – iš Žemaitijos esi?“ „Tep.“ „Tai ir ruokuokimės žemaitiškai.“  Vos tik kertu Telšių rajono ribą, pradedu galvoti žemaitiškai. Su tėvais kalbuosi tik žemaitiškai“, – sako vikaras.

Mėgsta ekspromtą, bet ne ilgas keliones automobiliu

Kai telefonu tarėmės dėl interviu, kun. Ernestas minėjo, jog iš anksto klausimų nenori išgirsti, nes mėgsta ekspromtą. O kunigo dienoje daug ekspromto, išskyrus Mišias? „Būna. Pavyzdžiui, mano pirmoji savaitė Rokiškyje. Dekanas sako – susipažink su parapija. Ir kaip užsakyta – laidotuvių pasitaikė apie 14. Patys didžiausi karščiai. Ir dar pas ligonį į kaimą važiuoti. Važiuoju, nerandu to kaimelio, nenoriu pasirodyti mulkis, kad neturiu navigacijos, nervinuosi, nes nepasiėmiau telefono, kaimely klausinėju, kur ta gatvė, niekas nežino. Visgi suradau“, – emocingai pasakoja.

Prakalbus apie automobilius, pasiteirauju, ar vikaras mėgsta pralėkti su vėjeliu. Sulaukiu neįprasto atsakymo. Pasirodo, dvasininkas nelabai mėgsta vairuoti. Trumpi atstumai nėra problema, tačiau ilgoms kelionėms, net važiuojant pas Žemaitijoje gyvenančius tėvus, reikia nusiteikti. Ilgos kelionės tai yra „kažkas baisaus.“

Iki Žolinės vikaras dar menkai buvo susipažinęs su Rokiškiu. Neišpildytas buvo ir noras pabūti gamtoje, bet artimiausią savaitgalį laukė kelionė į Ragelių pusę – pagrybauti.

Kiek kitaip buvę Zarasuose, nes ten kitokia gamta – kalnai, pakalnės, ežerai, be to, laisvo laiko buvę daugiau. Todėl vikaras pėsčiomis leisdavosi į miestą: „Zarasus skersai išilgai pėsčiomis esu išvaikščiojęs. Fotografuodavau, bet įdomiausia, kad pasivaikščiodamas sutikdavau daug įdomių žmonių, su jais užmegzdavau ryšį, bendraudavom. Tai būdavo netikėtas pastoracinis planas iš Dievulio. Tuo Zarasai buvo labai įdomūs. Po Rokiškį dar nepavaikščiojau. Manau, ruduo ir bus tas momentas, reikia aplankyti kitus objektus ir sužinoti net tik bažnyčios istoriją.“

Pomėgiai – piligriminės kelionės, fotografija ir… pyragai

„Mėgstu pagaudyti netikėtus gamtos kadrus, esu savamokslis fotografas. Tarkim, kartą ant abiejų Rokiškio bažnyčios bokštų stovėjo du gandrai. Patikėkit, tokių akimirkų retai pasitaiko, reikia jas pagauti“, – sako pašnekovas.

Kita aistra – piligriminės kelionės po Lietuvą ir pasaulį, tačiau jas sužlugdė karantinas. Su grupėmis tikinčiųjų apsilankyta Jeruzalėje, Romoje, Vatikane, Portugalijoje, Barselonoje, Latvijoje, didžiosiose Lietuvos šventovėse. Ypač daug keliauta su biržiečiais, dažnai į keliones vykdavo ir jaunimas. Vikaras viliasi, kad tokius planus pavyks įgyvendinti ir Rokiškyje.

Dar iki interviu sklandė gandai, jog vikarui puikiai sekasi kepti labai skanius pyragus. Dvasininkas sako, jog receptus „traukia“ iš interneto ir smulkiai pasakoja, kaip kepė šį, karamele kvepiantį, burnoje tirpstantį, skanėstą ir kokio skonio želė su kokiais vaisiais dera. Bet tai jau kita tema.

Apie aštrų žodį

Žemaičiui užverda kraujas tada, kai kas nors išveda iš kantrybės. Jis prisipažįsta esąs tiesos ieškotojas ir nekenčia žmogaus atžvilgiu daromų blogybių. Štai tuomet kraujas ir užverda. Tuomet tiesą bet kokia kaina gali įrodyti. Labai nemėgsta Bažnyčiai primetamų nepagrįstų kaltinimų ar reikalavimų, kai pats, kaip  kunigas, žino visa tai iš vidaus. „Yra žmonių, įsivaizduojančių, kad jie yra bažnyčios ale blizgučiai ir mes jiems turime atlikti tokius patarnavimus, kokių jie nori, nors tai prasilenkia su liturgija ir Bažnyčios normomis. Kantriai laikausi iki paskutiniųjų, bet būna momentų, kai tenka pakelti balsą ir pasakyti aštrų žodį. Paskui gailiuosi, kad nepatylėjau, bet paprastai jaučiuosi laimingas, kai ieškau tiesos ir ją surandu.“

Kodėl internete, socialiniuose tinkluose puolama Bažnyčia?

Vikaras atviras – šiuo metu Bažnyčia patiria mobingą: „Galvoju, kad visais laikais puolimas buvo ir bus… Galbūt bažnyčia ir pasauliečiai spės nugyventi ramesnį, šviesesnį gyvenimą, bet ateinantys laikais bus baisūs, nes žmonės nebesupras, kaip reikia gyventi. Kyla kažkoks nepasitenkinimas.  Man patiko buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Matydavau, kiek jį puldavo, užgauliodavo, niekindavo, o jis ramiausiai prieš kameras kalbėdavo, ką ir kaip reikia daryti, kad būtų geriau. O iškylantys populistai vieną dieną bažnyčią gina, kitą dieną smerkia, vieną dieną jiems reikia patarnavimų, kitą – išsižada krikšto ir pan. Tikriausiai tai būna tos dienos sprendimas. Arba, bijau pasakyti, bet kiek pinigų kas pasiūlo už tokią variaciją, į tą pusę ir nueina. Kaip per Žolinę aktoriai įsiveržė į bažnyčią (2018 m. Turgelių bažnyčioje trys aktoriai surengė šou – aut. past.). Na, vyrai, esate protingi, jei reikia reklamos, tai pasidarykite, bet bažnyčia – ne ta vieta. Arba, pavyzdžiui, kažkas sukūrė „Tėve mūsų“ maldos variantą, skirtą krepšininkams. Galbūt po tūkstančio metų, kai būsim „nublokavę“ pasaulį ir pats žmogus taps dievu, taip elgtis galėsit, bet dabar… Darosi juokinga, kai tas pats žmogus, puolęs bažnyčią, ateina ir prašo melstis už jį, nes jam blogai.“

Kas yra pašaukimas?

Atsakymas į šį klausimą virsta monologu ir priverčia pasižvalgyti po vaikystę. Būtent ten ir buvusi pradžia. „Dabar supratau: pabaigus seminariją, visiems reikėtų būti paskirtiems į Rokiškio parapiją.  Būtent pas dekaną Eimantą. Nes čia sužinai, kas yra pašaukimas. Pamatai, kokia stipri parapinė bendruomenė, komanda, kur klebonas tarsi darbų vykdytojas, o visi žino savo darbus ir gali pasireikšti ten, kur jaučiasi stipriausi. Apskritai pašaukimas ateina iš Dievo pas tam tikrą žmogų, kuris Dievo planuose numatytas. Nemanau, kad žmogus pats pasirenka būti kunigu, vienuoliu, nebent tai būna kažkokie slapti sumetimai. Pažįstu nemažai kunigų, kurių istorijos prasideda nuo vaidinimo vaikystėje, kai žaidė šv. Mišias. Vadinasi, jau tada Dievulis „kabino.“

Vikaras leidžiasi pasakoti savąją istoriją, kaip mažas buvęs nuvestas į bažnyčią ir iš prakartėlės… pavogė Jėzų. Namie močiutė parklupdžiusi sakė – dabar pažadėk, kad užaugęs būsi kunigėlis. Pažadėjo. „Matyt, jau Dievulis buvo pradėjęs dirbti savo darbą. Matydavau, kad klebonas Dominykas vilkėdavo juodą sutaną. Ir aš panorėjau būti kunigu, tad kodėl negaliu vilkėti juodos sutanos?  Buvau 9–10 metų, žinojau, kad mama turi juodą suknelę. Ją pavogiau iš spintos, susikarpiau, prisiuvau daugiau sagų ir turėdavau mažą sutaną, kurią slėpdavau palėpėje. Nuo 8 metų patarnaudavau bažnyčioje, Mišios vykdavo kiekvieną vakarą. Po jų, grįžęs namo, jau pats vienas „aukodavau“ mišias (tikybos vadovėlyje „Tikiu“ būdavo aprašytas Mišių aukojimas). O kaimo vaikams sakydavau: ,,Jei rasit pastipusį viščiuką, katiną, šunį, neškit į kiemą, darysim laidotuves. Laidodavom su procesija… Taigi šiltnamyje – gyvūnėlių kapinynas… Apie suknelę mamai pasisakiau gal tik prieš dvejus metus. Mama jos pasigedo, manė, kad pati kažkur pradangino.“

Tačiau kelias į pašaukimą kartais būna dygliuotomis rožėmis klotas. Dar nė metų neturintis Ernestas mamos buvo paliktas likimo valiai ir atiduotas į „valdiškus namus“. Ketverių su puse jį įsivaikino Valius ir Zina Želviai, kuriuos vadina savo tėvu ir motina. Tikras žemaitis, gimęs Kelmės rajone, Paprūdžių kaime, besimokydamas Telšių kunigų seminarijoje metė studijas ir nedaug trūko, kad būtų vedęs, bet laiku susivokė, kur tikrasis jo kelias. Grįžti į seminariją nebuvo lengva, reikalavo 5 metus „susitupėti“. Vyskupo J. Kauneco kviečiamas, būsimasis dvasininkas atvyko į Panevėžį, dirbo Panevėžio katedros zakristijonu, o po metų buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją. Po jos prasidėjo tarnystė. Galbūt po tarnystės Rokiškyje vikaras galės pasakyti tą patį, ką pasakė apie Biržus?