– Kodėl pasirinkai tokią ekstremalią sporto šaką?
– Viskas prasidėjo prieš ketverius metus, kai man buvo keturiolika. Tada atsisėdau ant savo pirmojo krosinio motociklo. Apie jį svajojau ilgai, vaikystėje stebėdavau, kaip kiti važinėja. Kai jį įsigijau, tai buvo didelis įvykis mano gyvenime. Nors pirmasis bandymas važiuoti buvo nekoks, buvo baisu, nežinojau, kaip reikia jungti pavaras, bet greit viską perpratau. Tuo metu nebuvo jokios minties apie motokroso trasą, tai atrodė tik mėgėjiškas pasivažinėjimas krosiniu motociklu po vietą.
Vieną dieną pažįstamas atkreipė dėmesį, kad turiu krosinį motociklą, pasiūlė jį išbandyti tam tinkamoje vietoje – trasoje. Nors nesuvokiau, ką tai reiškia, ir nežinojau, kokios apsaugos reikalingos, vis dėlto sutikau nuvykti į motokroso trasą. Tuomet viskas pasikeitė: norėjau visko išmokti, pradėti gerai važinėti. Įsigijau apsaugas ir su draugo pagalba pradėjau mokytis. Tėvai iš pradžių į tai net nereagavo rimtai, jiems tai atrodė tiesiog pasivažinėjimas, turbūt net nesuprato, kokia trasa apskritai važinėju. Jiems tuo metu net nekilo mintis, kad šie „pasivažinėjimai“ gali pavirsti tikromis motokroso varžybomis.
– Ar motokrosas sunkiai įvaldomas sportas?
– Manau, kaip ir dauguma kitų sporto šokų, įvaldyti šį sportą yra nelengva. Čia daugybė niuansų, kurie dažnai keičiasi: oro sąlygos, trasos, jų paviršiai ir provėžos, varžovai ir jų nenuspėjami manevrai. Tai sunkus sportas.
– Kada pirmą kartą dalyvavai motokroso varžybose? Kokios buvo nuotaikos?
– Iki pirmųjų oficialių varžybų treniravausi apie porą metų, jau buvau pakeitęs motociklą į galingesnį ir mokiausi važinėti trasoje. Dažniausia treniruodavausi „Moto-Roki“ trasoje ir galvojau, kad jau esu pasirengęs ir būtų pats laikas išbandyti save būtent gimtojoje trasoje. Visgi, prieš pirmąjį startą pradėjau savęs klausinėti, ar tikrai esu tam pasirengęs, nes pamatęs, kaip kiti peršoka tramplinus, supratau, kad aš dar taip nesugebu ir ar man tikrai verta į visa tai veltis. Startavus kvalifikacijos metu sugedo motociklas ir iškart į galvą atėjo mintis, kad galbūt tai ženklas ir man reikėtų dar daugiau treniruočių ir pasiruošimo. Taip ir baigėsi mano pirmosios oficialios varžybos.
– Kiek varžybų jau esi startavęs? Ar vis dar jauti jaudulį?
– Tikslaus skaičiaus negaliu pasakyti, bet per trejus metus, ko gero, jau bus daugiau nei 20. Jaudulys apima prieš varžybas, tik, palyginti su pirmosiomis, dabar jis kur kas silpnesnis, bet vos tik startuoji – jis iškart dingsta.
– Kokie tavo šių metų planai?
– Pernai tapau Lietuvos taurės čempionu MX2C klasėje, dėl šio titulo teko kovoti iki paskutinio etapo ir iki paskutinio važiavimo, tad norisi judėti tik pirmyn. Šiais metais teko dalyvauti trejose varžybose, planuoju dalyvauti ne vieneriose: trijuose Lietuvos taurės, penkiuose Lietuvos motokroso čempionato, Sėlių taurės etapuose bei Latvijos čempionate. Šiais metais perėjau į stipresnė klasę, bet tai nesumažino mano tikslų, noriu ir toliau užimti prizines vietas ir patekti bent jau į metų TOP 5.
Išsamiau skaitykite šiandienos „Gimtajame…“
