Irena VARNIENĖ
Literatų klubo „Vaivorykštė“ ir LKRS narė
Dar vasarį, tik prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, ryžtingai į pagalbą karo pabėgėliams iš Ukrainos įsijungė ir Mantas Kreiza, UAB „Rabena“ direktorius ir UAB „Rimvittrans“ vairuotojas, gyvenantis pagal principą: „Būk laimingas ir nuolat besišypsantis. Prieš kalbėdamas – klausykis. Prieš pradėdamas rašyti – pagalvok. Prieš išlaidaudamas – kažkiek uždirbk. Prieš maldaudamas – atleisk. Prieš įskaudindamas – pasijusk kito kailyje. Prieš neapkęsdamas – mylėk. Prieš mirdamas – GYVENK!“ Su juo ne vienas rokiškėnas yra apkeliavęs visą Lietuvą ir kaimynines šalis.
Apie pagalbą iš karo lauko bėgantiems ukrainiečiams, apie savanorystę ir kalbėjomės su M. KREIZA.
– Visus sukrėtė Kremliaus organizuotas karas Ukrainos žemėje, bet reaguota į tai buvo skirtingai. Kodėl Jūs ėmėtės savanorystės padėti ukrainiečiams? Kas Jus paskatino tai daryti? Ar sunku buvo apsispręsti?
– Padėti ukrainiečiams apsisprendžiau lengvai, nes man buvo gaila niekuo nekaltų žmonių, kenčiančių nuo Putino sukelto karo. Be to, esu tėvų išmokytas įsijausti į kito žmogaus situaciją, jo bėdą ir skausmą. Man tėvai nuolat kartodavo: „Padėk žmonėms, kiek tik gali.“ Aš taip ir elgiuosi. Mano šią iniciatyvą palaikė tėvai, vadovė, giminaičiai ir draugai. Buvo nuspręsta vykti į Ukrainą autobusu.
– Kokia būtent Jūsų savanoriška veikla? Kaip renkate labdarą? Kas daugiausia prie šios misijos prisideda? Ką aukoja?
– Turime autobusų ir jais pervežame keleivius, turistus, darbuotojus. Kai važiavome pirmą kartą, paramos neieškojome. Pirmą savanorišką kelionę į Ukrainą organizavau savo ir tėvų lėšomis. O dabar labdarą dovanoja daugybė žmonių. Jie atneša pledų, vaisių, vandens, paremia pinigais kuro įsigyti.
– Kaip jautėtės, apie ką mąstėte pirmą kartą išvykdamas į Ukrainą?
– Jaučiausi puikiai, nes žinojau, kad padedu tiems, kuriems dabar labai reikalinga pagalba. Stengiausi suteikti Jiems viską, ką galima, kad jų veiduose pamatyčiau šypseną.
– Ką išvydote, patyrėte, išgirdote pasienyje? Ar to tikėjotės? Kaip Jus tai paveikė?
– Va ten pamačiau tokį vaizdą, kokio nelinkėčiau pamatyti net savo didžiausiam priešui. Tai žiauru. Pamačius karo nuniokotą realybę, tuos šiurpius vaizdus, karo padarinius – širdį skauda ir negali suvokti, kaip taip žmogui gali nutikti. Ir todėl ryžausi jiems, ukrainiečiams, padėti ir vykti ten dar ne kartą.
– Kaip Jus pasitiko ukrainiečiai? Ką pasakojo? Kokių istorijų išgirdote? Kas labiausiai įsiminė?
– Jie labai išsigandę, bet po truputį mes susidraugavome. Bendraujame iki šiol. Pasakoja, kad nebėra jų namų. Moteriškė rodė vaizdo įrašą, kaip okupantai susprogdino jos namą. Jie neteko visko: namų, daiktų, dalies artimųjų, darbo, verslo, savo įprasto gyvenimo… Man norėtųsi, kad jie nors kiek užsimirštų.
– Kiek laiko truko kelionė pirmyn ir atgal? Kaip sekėsi? Ar nekilo jokių problemų?
– Pirma kelionė truko beveik dvi paras, kurias praleidome autobuse. Antrą kartą taip pat užtrukome dvi paras, o trečią – tik parą, nes važiavome tik iki Varšuvos.
– Kas labiausiai Jus vargino? Kas džiugino? Kokių išgyvenimų patyrėte?
– Mane džiugina tai, kad tie žmonės pagaliau yra saugūs. Vargo nejauti, kai darai gera kitiems. O išgyvenimai susiję su gailesčiu, atjauta ir suvokimu, kad gyvenimas yra labai trapus, nenuspėjamas, nes nežinai, kas tavęs laukia kitą dieną.
– Ką norėtumėte pasakyti viso Rokiškio rajono gyventojams?
– Nebūkite abejingi ir padėkite nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tiems, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos. Įsivaizduokite save Jų vietoje ir suprasite tą nelaimę, skausmą ir beviltiškumą.
– Kaip vertinate tuos, kurie sako esą neutralūs dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje, kurie tuo visai nesidomi?
– Jie savanaudžiai.
– Ar savo pagalbą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams laikote didvyriškumu? Ar daug Rokiškio rajone yra tokių kaip Jūs?
– Aš esu paprastas žmogus ir nevadinu savo pagalbos didvyriškumu. Aš tai suprantu kaip pareigą. Mane taip auklėjo tėvai, todėl taip ir elgiuosi. Aš negaliu būti abejingas didelės nelaimės ištiktam žmogui. Girdėjau, kad ir daugiau yra važiuojančių, padedančių.
– Ar tęsite savanorystę? Kokie ateities planai?
– Mielai tęsiu pagalbą ukrainiečiams ir aukosiu jiems laiką. Norėčiau tik, kad būtų rėmėjų.
– Ačiū už pokalbį.
