Eligijus Daugnora
Rokiškio liaudies teatro režisierius
Žvelgiant į šias dienas iš karantino vidaus, visų pirmiausia norėtųsi palinkėti visiems sveikiems ir gyviems sulaukti šventų Kalėdų. Kad išėjusiųjų pulkelis prie tuščios šv. Kalėdų stalo lėkštelės nebūtų toks skaudžiai didesnis.
O žvelgiant kiek iš toliau, nuo savo kalnelio ar, kitaip sakant, iš savo varpinės, visiems norisi palinkėti skalsių knygų. Man gražu, kad šitie izoliacijų ir karantinų metai privertė dalintis ne tik feisbuko žinutėmis, bet ir knygomis – skaitomomis ir perskaitytomis, storomis ir plonesnėmis, geromis ir prastesnėmis. Dideliausi linkėjimai ir šiemet susikūrusiam Rokiškio knygų klubui. Knygius knygiui visada draugas.
Norisi palinkėti visiems gerų spektaklių. Pamatyti ne po vieną ir ne po du. Išmokti pamatyti negražius spektaklius – gražieji ir patys pasirodys.
Ir dar. Visiems. Vis dejuodavom, kad per greitėjantį gyvenimą apleidžiam ne tik artimuosius, bet ir save. Šie metai buvo tokie, kad galėjom pabūti su šeimomis, su savim, gavėnios ir advento rimtį išgyventi be didesnių kunkuliuojančio gyvenimo pagundų. Ir ką? Regis, retam nuo to palengvėjo. Užtat linkėčiau kiekvienam rasti save, taiką savyje ir savo šeimose, bendrijose. Tykios, ramios išminties.
Na, o kolegoms kultūrininkams mano linkėjimai būtų labai paprasti: tegu visi jus pamato, ryškius ir gražius.
Irena Matelienė
Rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė
Kalėdos man būdavo giliai išjaustas, bet itin užimtas laikotarpis, kai tekdavo balansuoti tarp maldos ir blizgučių. Šiemet sustojau planuotų atostogų. Ir vėl balansuoju, tik jau tarp apmąstymų ir didelio džiaugsmo.
Panašiai kaip dabar jaučiausi prieš 30 metų, Sausio 13-osios vakarą. Mano tėvai, mano bendraamžiai nežinojome, kaip bus toliau. Dabar žinau – bus taip, kaip kiekvienas stengsimės, kad būtų. Ar kovoje už laisvę, ar kovoje už gyvybes pandemijos metu, svarbiausia neprarasti sveiko proto, meilės žmonėms ir prigimtinio savisaugos jausmo.
Nuskambės žiauriai, bet viruso sukelta krizė atnešė teigiamų dalykų. Ne šiaip sau vadybininkų mėgstamas kinų kalbos žodis „wei ji“ (liet. krizė) sudarytas iš dviejų dalių: pavojus ir kaitos taškas. Prieš 7 metus bandžiau įpratinti kolegas mokytojus ir mokinių tėvus prie virtualaus susirinkimo ir mums sunkiai sekėsi. Šiandien tai daro net maži vaikai ir jų pasiilgę senoliai. Aš laiminga, kad tą pačią dieną spėju į susitikimus Rokiškyje, Vilniuje, Nyderlanduose ir vakarieniauju su šeima. Manau, po viruso darbiniai susitikimai liks virtualūs. Pasaulis grįš tik į tokius fizinius susibūrimus, kuriuose svarbi emocija, skonis, artumas. Tokie yra žmogiškieji santykiai, kelionės ir kultūra. Nors ir jie negrįžtamai keičiasi.
Norintieji dovanoti džiaugsmą randa priemonių. Kultūros profesionalams pasiūliau priimti šį posakį kaip savo tikrąją misiją. Turi ateiti supratimas, kad renginys yra anaiptol ne vienintelė priemonė suteikti žmonėms džiaugsmą, atgaivą, meninį įspūdį, atgaivinti prisiminimus. Labai gerai, kad esame išstumti už scenos kvadrato. Labai gerai. Kai išmokti šablonai nebetinka, bunda tikrasis kūrybiškumas.
Viruso metais tenkinamės mažais džiaugsmais, renkame juos kaip žemuoges ant smilgos, nors įpratome visko gauti kilogramais. Ne išimtis ir kultūros bei meno. Ką ten vietinių artistų pasirodymai, duokit man Romos šiuolaikinio meno galeriją, duokit pasaulinio garso pianistės rečitalį ar bent Lietuvoje pripažintą solistą. Kitaip neįdomu. Šis sarkazmas skirtas sau, nors tikiu, kad ir jūs panašiai jaučiatės. Kažkas turėjo tai sustabdyti. Šiandien sveikiname kiekvieno žmogaus nuoširdų kūrinėlį, nes virusas, uždarydamas mus ribotoje bendruomenėje, parodė, kiek įdomių, mielų, geranoriškų žmonių gyvena šalia. Jei dažniau juos matytume, kalbintume, gal iš gimtojo miesto jiems išvažiuoti nesinorėtų. Arba norėtųsi grįžti čia gyventi.
Štai tokie apmąstymai, o mano didįjį džiaugsmą paaiškina juokingas nutikimas. Dukra Marija perdavė dovaną. Skaitau dedikaciją „Močiutei“ ir jau ruošiuosi vežti savo mamai. Staiga suprantu –dovana yra man skirta.
Nuoširdžiai linkiu žmonėms ieškoti mažyčių džiaugsmų jau dabar, nelaukiant pavasario, vasaros ar vakcinos. Gyvenimas yra šiandien.
Neringa Danienė
Režisierė
Kai lapkričio viduryje kalbėdama telefonu kažkam pasakiau, kad būsiu laisvesnė po gruodžio 4 d. (eglės įžiebimo šventės), mano dukra pradėjo garsiai kvatotis. Jai buvo keista tai girdėti. Taip, mano vaikai užaugo įpratę manęs gruodžio mėnesį beveik nematyti. Kūčių dieną, kai visos mamos gamindavo silkę, aš vis dar repetuodavau arba ropinėdavau aplink dekoracijas seginėdama kokias nors klostes. Pirmoji Kalėdų diena vienintelė buvo skirta poilsiui. O tada – vėl „į trasą“, iki pat Naujųjų
Šiemet viskas kitaip. Naujametinių renginių nėra. Keleriopas jausmas. Viena vertus, pirmą kartą gruodžio mėnesio darbo krūvį galima vadinti „normaliu“, kaip kokį eilinį balandį – darbo niekad netrūksta, bet darbo valandų maždaug pakanka. Kita vertus, pastebėjau, kad pandemija ypač pažadino kultūros darbuotojų kūrybiškumą – juk nebetinka jokios įprastos formulės, reikia galvoti kitaip. Pasipylus eglių įžiebimų maratonui, stebėjausi kolegų išmone, naujų idėjų gausa, nes tradicinis formatas „scena + atlikėjas + Kalėdų Senis“ šiemet nebetiko. Visi turėjome pajudinti vaizduotę. Visi išmokome kažko naujo. Tai gerai. O blogai tai, kad renginys toks dalykas, kurį turi suplanuoti iki smulkmenų ir iš anksto. Dabar viskas keičiasi keliskart per savaitę ir tas jausmas, kad kontrolė nuolat slysta iš rankų, dažnai varo į neviltį. Nesant gyvo bendravimo stringa komunikacija. Dažnai tenka tą patį darbelį perdarinėti kelis kartus. Norint suorganizuoti mažiausią renginį reikia įdėti keliskart daugiau jėgų. Būna, ir pyktis užverda, ir rankos nusvyra, ir beprasmybės jausmas atsėlina. Tad, kaip visada, lazda turi du galus.
Dabar, nežiūrint į nieką, labiausiai džiaugiuosi galimybe pirmą kartą bene po 20 metų ramiai sutikti Kalėdas su savo vaikais. Turiu galimybę šiek tiek nurimti ir pagalvoti, dažniau paskambinti mamai (ji net nustemba, kad vėl skambinu), susirašyti su seserimi, parodyti daugiau dėmesio draugams, kurie tokiu metu jo niekad negaudavo. Kiekvienoje situacijoje stengiuosi akcentuoti gerąsias puses ir vertinti tai, ką gero turiu šiandien. O šiandien aš pagaliau turiu Kalėdas. Kai visi aplink skundžiasi, kad jas prarado – aš kaip tik atrandu. Tai mano šventinis stebuklas. Linkiu visiems ieškoti tų stebuklų ir juos rasti!
