– Rokiškis Jums – ne tik festivalis „Vaidiname žemdirbiams“, bet ir mama… Papasakokite šiek tiek apie tas sąsajas su mūsų kraštu.
– Dosnūs ir svetingi esate. Sutinkate aktorius su „Rokiškio sūriu“, duona, arbata. Vienintelis toks festivalis. Labai jauku atvažiuoti, labai šilti žmonės, o mus kasmet „padaboja“ Kanopos.
Mano mama jau treji metai kaip mirusi. Ji kilusi iš Rokiškio krašto Gipėnų kaimo. Namai gal per keturias trobas nuo Vienažindžio (Antanas Vienažindys – poetas, kunigas – aut. past.) tėviškės prie Sartų. Mamos sesuo toj troboj gyvena. Namo kai grįždavau, kalbėdavom aukštaitiškai – mama mus buvo užvaldžiusi. Augau Klaipėdoje, mokiausi Vilniuje. Paskui pakvietė į Šiaulių teatrą. Galvojau, metams. Bet vaidmuo po vaidmens, ir dabar išeina, kad visa Lietuva – mano darbo laukas.
Pripratau. Tik žiemą nevairuoju, nes traukiniai – puikūs. Ir tekstą pasimokai, ir pamiegi.
(Daugiau – šeštadienio „Gimtajame…“)
