Rokiškio rajono apylinkės teismo pirmininkė Nijolė BRAŽIŪNIENĖ vakar dirbo paskutinę dieną. Šiame teisme ji darbavosi 33 metus, 11 pastarųjų – jam vadovavo. Rotacijos šalininkė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė po pirmosios kadencijos N. Bražiūnienę patvirtino antrajai, o trečiosios teisininkė nebesiekė: vidinė nuojauta liepė jai keisti gyvenimo būdą. „Dar negaliu patikėti, kad pagaliau mane paleidžia į laisvę“, – šypsosi teisėja, svajojanti loterijoje laimėti milijoną ir teismo pastatą papuošti Temidės skulptūra.
Nenorėjo tapti teisininke
Sprendimas palikti darbą subrendo maždaug prieš metus, tik bendradarbiai prašė neišeiti. „Kolektyve buvau monstrė, kumščiu trenkiu į stalą ir sakau: jei neklausysite, nusuksiu galvas, sulaužysiu kojas. Grasinimus jie suprato pažodžiui, bijojo ir klausė…“ – juokiasi N. Bražiūnienė ir prisipažįsta… nenorėjusi dirbti teisėja. Kiek save pamena, ji svajojo apie gydytojos darbą. Tad baigusi Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą įstojo į Utenos medicinos mokyklą, o ją baigusi gavo paskyrimą į Suginčius. Nuvykusi į kaimą Molėtų rajone sužinojo, kad įvyko klaida – Suginčiuose medicinos punkto nebebuvo. Tuomet jai pasiūlė darbą Pusnėje, pažadėjo puikias sąlygas: namą, kuriame bus ir medicinos punktas, ir jos butas. Nuvažiavusi į Giedraičius ji sužinojo, kad dėl prasto kelio maršrutiniai autobusai į Pusnę nekursuoja. 14 km nuėjusi pėsčiomis patyrė šoką: „Pusnėje niekas su manimi nešneka lietuviškai, tik lenkiškai. Jokio pastato nėra, tik klebonija, kurios viename gale gyvena dvasininkas, kitame – medicinos punkto patalpa, o vietos gyventi nėra.“
Pamačiusi tokias sąlygas, medikė nutarė atsisakyti pasiūlymo. Pėsčiomis grįžusi atgal, išvažiavo į namus pasitarti su tėvais. O kai nuėjo pas Molėtų ligoninės vyriausiąjį gydytoją, sužinojo kad jis jau išsiuntęs jaunos specialistės paskyrimo dokumentus į Sveikatos ministeriją. „Vyriausiasis gydytojas liepė man susirinkti medikamentus ir važiuoti į Pusnę. Pirmą kartą patyriau tokią didelę neteisybę. Prabėgo 44 metai, o skriaudos negaliu pamiršti. Tada nesupratau, kad turiu teisę ginti savo interesus. Po trijų darbo mėnesių gavau pirmą papeikimą, po pusmečio – griežtą, nes nesusitvarkiau su darbu. Apylinkėje buvo 1300 žmonių, apie 200 vaikų, 12 fermų, dvi mokyklos. Viską reikėjo apžiūrėti, punkte iki pietų priimti žmones, po pietų – lankyti ligonius namuose. Įpykusi nulėkiau pas Molėtų rajono vadovus, išdėjau viską, ką galvoju. Po dienos mano kieme stovėjo pakinkytas eržilas, vėliau nupirko dviratį, o po trejų darbo metų valdžia nenorėjo manęs išleisti iš kaimo“, – N. Bražiūnienė prisiminė savo, kaip medikės, karjerą. Vis dėlto iš kaimo ištrūko, nes jai rūpėjo baigti universitetines studijas ir dirbti išsvajotą gydytojos darbą.
Gyvenime nubrėžta linija
„Likimas pasuko mano gyvenimą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu: vietoj balto gydytojo chalato – juoda teisėjo mantija. Pamačiusi baltą chalatą, jaučiu didelę nostalgiją, kaip pirmosios meilės…“ – prisipažįsta pašnekovė.
Sunki motinos liga privertė ją rinktis neakivaizdines studijas, o medikai mokomi tik dieninėse. Kažkas jai pasiūlė teisę… „Didelio pasirinkimo neturėjau: matematikos žinios buvo įvertintos dvejetu“, – paaiškino. Trečiajame studijų kurse pradėjo dirbti Utenos teismo antstole. Baigusi mokslus nutarė rinktis tarnybą policijoje, tačiau tam sutrukdė nosis, tiksliau gydytojas, tikrinęs sveikatą ir šiame organe diagnozavęs ligą. „Gyvenime nubrėžta linija yra riba, kurios negali peržengti: gali spardytis kiek nori, tačiau nieko nepakeisi“, – įsitikinusi N. Bražiūnienė.
Teisingumo ministerija jai siūlė dalyvauti Plungės apylinkės teismo teisėjo rinkimuose. „Kon saka, mon saka“, man, aukštaitei iš Utenos rajono Antalgės kaimo ,tai paukščių kalba“, – sako pašnekovė. Svetima žemaičių tarmė, baimė „nesusirokoti“ su vietos gyventojais paskatino ją likti Utenos teisme. Šio darbuotojai pradėjo tyčiotis: esą ji baigė aukštuosius mokslus, o dirba tik antstole, nenusisekusi specialistė – mokslų daug, o pasiekimų – mažai. Ministerijai pasiūlius dalyvauti keleto Lietuvos apylinkių teismų teisėjų rinkimuose, N. Bražiūnienė pasirinko Ignaliną. Dar vienas akibrokštas: likus dviem savaitėms iki rinkimų, vietos valdžia atmetė jos kandidatūrą, nes pageidavo teisėjo vyro…
Darbo ir kampo lovai
Tuomet ministerija pranešė apie laisvą vietą Rokiškyje, nes ir šio rajono valdžia nesutiko priimti jiems siūlyto teisėjo. „Darbo ir kampo, kur gulėti“ – minimalūs naujosios teisėjos reikalavimai patiko Rokiškio rajono vadovams. 1982 m. birželį atvykusi jauna specialistė prisiglaudė Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo bendrabutyje. Po mėnesio ji išdrįso kreiptis į valdžią: paprašė paskyros lovai nusipirkti. Tuometinė rajono valdžia – vykdomasis komitetas jau buvo išskirstęs baldų talonus, bet prašymą patenkino: iš Žemės ūkio valdybos atėmė vieną baldų komplektą.
Teisėjavimo pradžia nebuvo sunki: patirties turėjo iš Utenos teismo, kur buvo išrinkta tarėja. Šio teismo pirmininkas su kitais tarėjais pasakodavo anekdotus, o jai, neakivaizdininkei, liepdavo semtis patirties – rašyti nuosprendžius. „Rokiškyje iš karto pradėjau nagrinėti bylas, o jaudulį išduodavo tik balsas. Advokatai sakydavo: jei teisėjos balsas dreba, vadinasi, ji nėra garantuota dėl nuosprendžio, todėl jį galima skųsti. Ir patyrusiam teisėjui sunku nuslėpti emocijas. Perskaityti nuosprendį – kaip vagoną anglių iškrauti. Kas to nedarė, tas nesupras“, – tikina N. Bražiūnienė.
Jungia į grandinę
Anot pašnekovės, teisėjas žmonių parodymus, daiktinius įrodymus, teisėsaugos institucijų tyrimo duomenis bando sujungti į grandinę ir atkurti įvykį. Jei kažkas meluoja, specialiai klaidina, tuomet grandinė trūkinėja. Didžiausia atsakomybė nagrinėjant žmogžudystes, žaginimo, smurto ar kitus sunkių nusikaltimų atvejus. „Nesame aiškiaregiai, nematome žmonių sielos, o sprendimus priimame surinkę visus duomenis“, – teigia N. Bražiūnienė ir priduria, jog kiekvienas žmogus mato skirtingą vaizdą, koncentruojasi į skirtingas detales. Ji pateikė asmeninės patirties pavyzdį. Eidama į renginį Rokiškio kultūros namuose tapo eismo įvykio liudininke. „Pastebėjau degantį raudoną šviesoforo signalą, išgirdau cypiančius stabdžius ir pamačiau skriejantį kūną, bėgau paskui jį, norėdama padėti sužalotajai. Neįsiminiau nei mašinos numerio, nei vairuotojo. Kol klūpojau prie nukentėjusiosios, aplinkiniai sakė matę, kaip pasikeitė vairuotojai, o aš, visų nuostabai, nieko nepastebėjau. Nelaimės akimirką manyje prabudo medikės pašaukimas ir užmigo teisininkės budrumas“, – avarijos detales prisiminė teisėja.
Prakalbusi apie eismo įvykius, ji prisiminė ir nesėkmingą vairavimo pradžią. 1977 m., vos nusipirkusi automobilį, nutarė juo nuvažiuoti į universitetą laikyti egzamino. Pažįstami patarė palikti mašiną prie sostinės ribos, o Saulėtekį pasiekti viešuoju transportu. Kadangi eismas Vilniuje jos neišgąsdino, nutarė važiuoti pati. Grįžtant susitiko Utenos specialiosios komendantūros viršininką, šis pasiūlė jaunai vairuotojai sekti paskui jo mašiną. Tačiau ją sustabdė policija, ieškanti transporto, važiuojančio į Ukmergę. Atsilikusi nuo pažįstamojo mašinos, N. Bražiūnienė pastebėjo kelią ne pėstiesiems skirtoje vietoje kertančius du vyrus, kurie sustojo ją praleisti, tačiau staiga iš kažkur atsirado moteris. „Pėsčiąją partrenkiau, ji užlėkė ant mašinos kapoto, dar apie 20 metrų pavėžėjau… Sustojau, girdžiu kažkas rėkia, reikalauja kviesti miliciją, greitąją“, – nelaimės akimirkas prisiminė teisėja. Nuo to laiko ji stabdo automobilį, vos pamačiusi kelyje šunį, katę, vištą, jau nekalbant apie moterį…
Teisėja, stiprindama sveikatą, kasdien pėsčiomis nueina apie 10 km. Stengiasi nepažeisti Kelių eismo taisyklių, nors kartais pamiršusi statusą, bando trumpinti kelią… Gatvėje ji pastebi praeivių žvilgsnius, retsykiais ją užkalbina žmonės, kurių bylas nagrinėjo. „Nijolyte, ar negalėtumei man patarti?“ – šie gatvėje pasakyti vienos moters žodžiai privertė ją susimąstyti. „Nijolyte galiu būti savo vyrui, teisėjo ir visuomenės santykiai negali būti tokie artimi, kad į mane kreiptųsi vardu“, – įsitikinusi N. Bražiūnienė.
Ginklas
Prisiminusi praeitį N. Bražiūnienė papasakoja ir pirmąją savo „pažintį“ su ginklu. Ji, septyniolikmetė, dalyvavo draugės vestuvėse. Muzikantas turėjo startinį pistoletą, iššaudavo, kai trenksmu norėdavo suvaldyti žmones. Ryte ji atsitiktinai pamatė prie drabužių nukritusį pistoletą, paėmė jį, prikišo prie muzikanto galvos ir… pykštelėjo. Oriniu pistoletu nesužalojo, tačiau muzikantas skundėsi nieko nebegirdintis. „Prašiau jo nueiti pas gydytoją, o jeigu klausa nepasitaisys, siūliausi jam į žmonas. Jeigu jau sužalojau, buvau pasiryžusi imti jį į vyrus…“ – jaunystės nuotykį, privertusį atsargiau elgtis ginklu, iki šiol prisimena pašnekovė.
Kyšis
Galimybė paveikti teisėją, kyšių ėmimas – temos, kurioms N. Bražiūnienė turi griežtą nuomonę: negali net pagrindo suteikti tokioms kalboms, nes jos labai greitai nuvilnija per mažą Rokiškio miestą, išsipučia, apauga… „Kartą atėjo moteris su didele rankine, siūlė ją palikti. Po kelių dienų sužinojau, kad norėjo įsiteikti atnešdama sūrio, dešros… Žmonės, žinantys griežtą teisėjo nuomonę apie kyšius, jam nieko ir nesiūlo“, – tikina N. Bražiūnienė.
Apie tarėjus
Teisėjai teko dirbti tuo metu, kai posėdžiuose dalyvaudavo tarėjai – visuomenės atstovai, turėję užtikrinti teismo veiklos skaidrumą. Ji pritartų šios institucijos atgaivinimui, tačiau abejoja, iš kur gauti apie šimtą žmonių, kurie dėl posėdžio mestų savo darbą. „Normalūs žmonės turi darbą, yra užimti, o pašalpininko ar „bomžo“ šalia teisėjo nepasodinsi“, – ironizuoja pašnekovė ir papasakoja keletą kuriozinių atvejų. Kartais dėl tarėjų vėluodavo posėdžiai. „Ateina tarėja su gražia šukuosena ir supranti – ji užgaišo kirpykloje. Mums posėdis – darbo kasdienybė, jeigu prieš kiekvieną jų darytume šukuosenas, visi plaukai būtų nurauti, o tarėjams – išskirtinis įvykis, kuriam reikia puoštis. Tarėjai yra užsnūdę posėdyje: pažvelgiu į šoną, o tarėjo galvelė ant peties nulinkusi. Salė pilna žmonių, kaip jį prikelti? Po stalu savo koja ieškau jo kojos“, – juokauja N. Bražiūnienė.
Šiuo metu susidomėjimas teismais sumažėjęs, posėdžiuose dalyvauja tik proceso dalyviai, jų giminaičiai, retsykiais – žurnalistai, o visuomenės atstovų – nėra. Vienuolika metų Rokiškio teismui vadovavusi N. Bražiūnienė abejoja, ar valstybė sutaupys lėšų, sujungusi apylinkių teismus, panaikinusi teismo pirmininko, ūkvedžio etatus. Tokia reorganizacija jau atlikta prokuratūroje, policijoje, jų atstovai per savaitę po keletą kartų važiuoja į Panevėžį, gaišta laiką, degina kurą. Rokiškio teismas neturi valdiško automobilio, todėl nuomoja N. Bražiūnienės asmeninį. Siekiant taupyti, paštą po miesto įstaigas vežioja teismo ūkvedys.
Negali turėti tikrų draugų
N. Bražiūnienės nuomone, skirtumas tarp eilinio teisėjo ir teismo pirmininko yra didelis. Eilinis teisėjas atsakingas tik už savo bylas, o pirmininkas – buferis tarp teisėjų ir visuomenės, atsakingas už viską: naktį suveikusią signalizaciją, pinigų stygių, remontą, teismo pastatą be numerio…
N. Bražiūnienei nesuvokiamas per atestaciją teisėjams užduodamas klausimas: koks yra geras teisėjas? Ji įsitikinusi, kad teisėjas negali būti geras, tik visiems vienodai teisingas. Anot N. Bražiūnienės, teisėjas negali turėti artimų draugų, tik kolegas, pažįstamus, nes dažnas bičiuliaujasi tikėdamasis pagalbos, o tai verčia jaustis išnaudojamam. „Turiu kelias tikras drauges – medicinos felčeres, joms galiu nuoširdžiai išsilieti. Žinau, kad jos patars, nesitikėdamos naudos. Apmaudžiausia, kad šios draugės mane vadina išdavike, nes pabėgau iš medicinos“, – prisipažįsta pašnekovė.
Kolektyvas
N. Bražiūnienės darbo Rokiškyje pradžioje teisme dirbo aštuoni darbuotojai, dabar – 25. Kolektyvas padidėjo ir pasikeitė. Pokyčiais teisėja nėra patenkinta. „Anksčiau visi kartu keliaudavome, pramogaudavome, dalyvaudavome talkose. Dabar nebeliko ugnelės, užsidegimo, žmonės po darbų skuba namo, išgyvena dėl mažų atlyginimų, didelių mokesčių. Prieš daugelį metų po talkos su kolege nutarėme kolektyvą pavaišinti cepelinais. Pagaminome jų 40, sumetėme į puodą ir nustebome, išvydusios vieną didelį kunkulą… Niekados nepamiršiu sekretorės pasiūlymo: „Mano vyras be dantų, parnešiu namo, suvalgys.“ Tokie susibūrimai stiprino, vienijo kolektyvą“, – neabejoja teisėja.
Bendradarbiams N. Bražiūnienė siūlo veikti išvien, nerodant pirštais vienas į kitą, kas kurį darbą turi padaryti. Būtina apsišarvoti kantrybe, prisilaužyti vaismedžių šakelių, prisidžiovinti žiedelių ir prie karštos arbatos puodelio, aistroms nurimus, priimti sprendimus, išspręsti problemas.
Prisiminimų nerašys
Išėjusi į pensiją N. Bražiūnienė žada… sėti žirnius, auginti bulves, rinkti koloradus… Prisiekinėja nedalyvausianti nei politinėje, nei visuomeninėje veiklose, nors puikiai suvokia, kad papuoštų bet kurios partijos kandidatų sąrašą. Jai politika nepatinka, nes tiek daug joje išliejama energijos ginčuose dėl menkniekių. N. Bražiūnienė sutiko dalyvauti vienintelėje organizacijoje – Eksteisėjų klube, vienijančiame buvusius Lietuvos teisėjus.
N. Bražiūnienė nesiruošia rašyti prisiminimų ar kelionių įspūdžių. „Kam tai daryti, jei nėra skaitytojų? Rašymas – tik visuomenės apkrovimas. Kelionės įspūdžiai svarbūs mums patiems. Anksčiau filmavome, darėme nuotraukas, o dabar retsykiais vaizdus peržiūrime kompiuteryje. Apvažiavome daug šalių, liko nematyta Japonija, Kambodža, Vietnamas, Kuba…“ – būsimas keliones vardija pašnekovė ir tikina norinti pasidžiaugti likusiu gyvenimu, laisve.
Palikdama darbą teisėja apgailestauja dėl neįgyvendintos užduoties: projektuotojai, statydami Rokiškio teismo pastatą, buvo numatę jį papuošti Temidės skulptūra. Dešimtmečiais trūko pinigų, todėl planai liko brėžiniuose. „Jei loterijoje laimėčiau milijoną, dalį pinigų skirčiau Temidei“, – teisėja žada ne tik svajoti, bet ir nusipirkti loterijos bilietą.
Dalia Zibolienė
