Skulptorius L.Žuklys - prie anapilin išėjusio brolio Alberto nebaigtos marmuro skulptūros „Medicinos sesuo“. N.Byčkovskio nuotr.
Skulptorius L.Žuklys - prie anapilin išėjusio brolio Alberto nebaigtos marmuro skulptūros „Medicinos sesuo“. N.Byčkovskio nuotr.

 

Rokiškio krašto garbės piliečiui, skulptoriui Leonui Žukliui pozavo daugybė meno ir mokslo pasaulio įžymybių. „Kai tik paliečiu įrankius, mane akimirksniu užvaldo įkvėpimas“, – „Gimtajam Rokiškiui“ pasakojo menininkas.

 

Du kalendoriai
Netoli Lukiškių aikštės, namų kiemuose, geltonuoja nedidelis namelis. Pro jo langus žvelgiančios gipsinės skulptūros byloja apie čia gyvenantį menininką. Prieš pabelsdamas į geltonojo namo duris jau žinojau, kad jas atvers Rokiškio krašto garbės pilietis L.Žuklys, jau daugelį metų gyvenantis sostinėje.
Įžengus vidun į akis krinta du kalendoriai, puošiantys prieškambario sieną. Abiejuose – mūsiškė Nepriklausomybės aikštės arka. Skulptorius iki šiol dėkingas likimui už puikią dovaną – galimybę kartu su sūnumi Gediminu kurti Rokiškio 500 metų jubiliejaus simbolį. Šios skulptūros autoriai – draugiška kraštiečių komanda: be tėvo ir sūnaus Žuklių, paminklą projektavo ir šviesios atminties Rokiškio krašto garbės pilietė Elena Nijolė Bučiūtė bei jos dukra architektė Lada Markejevaitė.
„Senamiesčio perlas – Šv. Mato bažnyčia. Naujasis paminklas jokiu būdu neturėjo jos užgožti. Arka lyg aidas atkartoja neogotikinės bažnyčios architektūrą“, – kūrėjų sumanymą atskleidė p. Žuklys.
Tarsi priekaištą menininkas priminė ir kūrinio defektą. „Metams bėgant vis sunkiau bus įskaityti tekstą… Paminklą reikėtų atnaujinti“, – nežymiai atsiduso jis. O jau tuomet pakvietė pasidairyti po savo dirbtuves, kuriose neįtikėtinai gausu jo kūrinių.

Trys skulptoriai
Ant spintos išdėliotos menininko tėvo Prano Žuklio medžio skulptūrėlės: skrybėlėti diedukai, skarotos moterėlės. „Tėvas buvo ūkininkas. Vakarais, po sunkių darbų, jis mėgdavo drožinėti. Taip ir vakarodavo abu: tėvas, delnuose suspaudęs medžio pliauską, o motina – ji buvo vardu Veronika – audimo staklėse švytuojanti šaudyklėle“, – prisiminimais dalinosi p. Žuklys.
Tarpukariu Žuklių šeima gyveno Degučiuose (Obelių sen.). Net trys iš penkių sūnų – Vladas, Albertas ir Leonas – tapo skulptoriais. O ir kiti du broliai pasiekė mokslo aukštumų: Lionginas tapo biologijos, o Julius – medicinos mokslų daktarais.
Skulptorius L.Žuklys sakė, jog visi trys broliai Žukliai ir be mokslų žinojo, kaip prakalbinti granitą, gipsą ar ąžuolą. Nuo lentynos jis paėmė Romualdo Aleknos albumą „Leonas Žuklys. Skulptūra“, išleistą menininko 80 metų jubiliejaus proga, ir atvertė puslapį, kuriame –  Šiluvos „Madonos“ nuotrauka. 1943 m. šią skulptūrą sukūrė vyresnėlis Žuklių sūnus Vladas, dar nė nepradėjęs krimsti skulptoriaus mokslų. Kitame knygos puslapyje – dažyto medžio „Kristus“. Jį  L.Žuklys sukūrė studijuodamas pirmajame Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto kurse. Jau daugelį metų ši skulptūra puošia Antazavės (Zarasų r.) bažnyčią.

 
Brolio talentas
Knygos autorius R.Alekna įsitikinęs, jog tris Žuklių berniukus skulptūra paviliojo neatsitiktinai: jų tėvas, iki išnaktų meistraudavęs statines, medinius padargus, skulptūrėles, sūnums tapo amato ir kūrybos pavyzdžiu.
„Imiesi darbo ir kažkas pavyksta“, – sakė menininkas, nelinkęs daug kalbėti apie talentą.
Pašnekovas pasakojo ir apie  paauglystėje drožtus angeliukus. Juos, skaptuotus peiliu, jis parduodavo už 20 ct ir pirkdavo saldainių „Karvutė“. Tai bene pats saldžiausias skulptoriaus vaikystės prisiminimas.
Atminties lobyne p. Žuklys tebesaugo ir išgyventą meno didybės jausmą. Jam buvo bene 10 metų, kai jis pirmą kartą apsilankė Rokiškio šv. Mato bažnyčioje. „Ąžuolo skulptūros, net šventųjų barzdos, plaukai, man kūrė tokį stiprų įspūdį, jog anuomet matyti vaizdai kartais dar ir dabar išnyra prieš akis“, – šypsojosi p. Žuklys.
Pirmasis į profesionaliąją skulptūrą kelius ėmė minti Albertas Žuklys. Jaunuolis išdrožė Petro Rimšos „Vargo mokyklos“ kopiją ir prezidento Antano Smetonos bareljefą. Abu darbus jis nusiuntė prezidentui ir jo paprašė paramos – tarpininkauti skiriant jam stipendiją.
Maždaug po mėnesio į Žuklių namus atskriejo džiugi žinia: Dailiųjų amatų profesinės mokyklos studentui A.Žukliui skiriama 50 Lt stipendija. Albertui buvo leista rinktis: mokytis arba keramikos, arba medžio dailiojo apdirbimo paslapčių. Jis  pasirinko keramiką.
Per trejus metus baigęs šiuos mokslus A.Žuklys įstojo į Taikomosios dailės institutą, kartu pakvietęs studijuoti ir savo brolius Leoną bei Vladą.

Išskyrė nelaimė
Albertas buvo įsimylėjęs studentę Juliją, ketino ją vesti, net sutuoktuvių žiedus jau buvo nupirkęs. 1948 m. balandžio 10-oji buvo suplanuota vestuvių data, tačiau tądien Albertas mirė. Jo gyvenimą nutraukė ūmus plaučių uždegimas. „Brolis peršalo eidamas iš pirties. Prieš mirtį sapne jis regėjo surūdijusius papuošalus. Niekas nė netikėjom, kad šis jo slogus sapnas virs tokia pat slogia tikrove…“ – pasakojo p. Žuklys.
Nebaigtus brolio kūrinius mena dirbtuvėje saugoma marmuro skulptūra „Medicinos sesuo“.

 

Geriausias rašytojas
Menininko dirbtuvėse negali nepastebėti Vinco Mykolaičio-Putino bronzinio biusto. „Norėčiau nulipdyti rašytoją… Kokį siūlytumei?“ – prieš daugelį metų jaunas skulptorius L.Žuklys paklausė tolimo giminaičio poeto Pauliaus Širvio. Jis pasiūlė V.Mykolaitį-Putiną. Tuo metu dar niekas nebuvo sukūręs jo skulptūros. 
Poetas ir prozininkas sutiko pozuoti skulptoriui. „Tik V.Mykolaitis-Putinas ir poetas Justinas Marcinkevičius pozuoti ateidavo laiku“, – netikėtai tarstelėjo skulptorius.
Rašytoją V.Mykolaitį-Putiną buvo nelengva „lipdyti“. Jis labai dažnai keisdavo veido išraišką: kartais ji tapdavo skausminga, rimta, rūsti, o po akimirkos – giedra, džiaugsminga. Įtampą veide tirpdydavo atsipalaidavimas, šypsena.
Po 8 pozavimo seansų p. Žuklys nebuvo patenkintas savo darbu. Rašytojo jis paprašė susitikti dar kartą: jis planavo darbą pradėti iš naujo… Bandymas buvo labai sėkmingas: iš bronzos išlietas V.Mykolaičio-Putino biustas meno kritikų vertinamas kaip vienas geriausių L.Žuklio darbų.

 

Pedagogika
1948 m. skulptorius L.Žuklys pradėjo pedagoginę karjerą: Kauno meno mokykloje jis pakeitė brolį Albertą, čia dėsčiusį piešimą.
1951 m. L.Žuklys persikėlė į Vilnių. Dailės akademijoje (tuometiniame Dailės institute) dėstė piešimą.
Studentus L.Žuklys mokė net 45 metus. Tarp savo auklėtinių jis sutiko žmoną Mariją. „Ji buvo kurso seniūnė. Su Marija tekdavo spręsti įvairias studentų problemas. Kartą ji pašmaikštavo: „Gal sunkumus būtų lengviau spręsti kino ar teatro salėje?“ Būtent tuomet ir užsimezgė mūsų draugystė“, – šypsojosi  p. Žuklys. „Ji – Lietuvos tekstilės pradininkė, kilimų, gobelenų kūrėja ir, be abejonės, neatskiriama mano gyvenimo dalis“, – pagarbiai apie žmoną kalbėjo menininkas.
Dirbtuvėse skulptorius kuria ne vienas. Drauge su juo dirba marti poetė bei dizainerė Jolanta Gegelevičiūtė-Žuklienė.
Kompanija skulptorius nesiskundžia: po įtemptų darbo valandų jiems abiem gera atsipūti prie puodelio arbatos.

 

Portretai
Menininkas sukūrė per pusantro šimto žymių Lietuvos žmonių portretų, biustų, skulptūrų. Dirbtuvės tebesaugo Čilės universiteto įkūrėjo Igno Domeikos, Lietuvos keramikos mokyklos steigėjo Liudviko Strolio, tapytojų Antano Gudaičio, Justino Vienožinskio, vyskupo Juozo Tunaičio portretinius bareljefus.
Skulptorius siūlė pažvelgti į tris skirtingus Rokiškio garbės piliečio, širdies chirurgo Vytauto Jono Sirvydžio gipsinius portretinius bareljefus. „Širdžių karalius“, – juokėsi skulptorius, rodydamas širdies formos chirurgo portretą. Artimiausiu metu šiuos darbus autorius žada dovanoti Rokiškio ir Kriaunų muziejams.

 

Šeima ir religija
Kūrėjui artima ir religinė tema. Apie tai byloja jo dirbtuvėse kabantys portretinis bareljefas „Kristus“ ir „Prisikėlimo“ eskizas. Tikruoju „Prisikėlimu“ galima pasigėrėti Aleksandravėlės kapinėse, ant Aleksandro ir Jono Adamonių kapo.
Vienas skulptoriaus mėgstamų darbų – Jėzaus Kristaus gimimo, kančios bei prisikėlimo bareljefas triptikas. „Jį itin gyrė Rokiškio krašto garbės pilietis vyskupas J.Tunaitis“, – prasitarė skulptorius.
Kai kuriuose menininko L.Žuklio kurtuose portretuose galima išvysti paslėptus simbolius, atspindinčius žmogaus profesiją, autentiškus pozavusiųjų parašus.
Viena žymiausių L.Žuklio skulptūrų – 1983 m. sukurta granito „Šeima“ – puošia Vilniaus santuokų rūmų kiemelį. „Marmure iškalti nedidelę šios skulptūros kopiją vėliau užsakė Ateizmo muziejus“, – nusijuokė skulptorius, vartydamas autobiografinę knygą.
Kauniškiai taip pat gėrisi vienu įspūdingiausių skulptoriaus darbų – 312 cm dydžio paminkline vyskupo Motiejaus Valančiaus skulptūra. Ji puošia Rotušę.

 

Prezidento nereikia?
Garbaus amžiaus skulptorius prasitaria, jog vos metai liko iki jo 90 metų jubiliejaus. „Kojos silpnokos. Kartais sunku judėti, tačiau dirbti dar pajėgiu. Labai mėgstu lipdyti portretus: kai tik prisiliečiu prie įrankių, mane akimirksniu užvaldo įkvėpimas“, – džiaugėsi pašnekovas.
Pastaraisiais metais iš skulptoriaus dirbtuvių į Kauno gimnaziją iškeliavo Juozo Naujalio biustas.
Vyskupo M.Valančiaus skulptūrą kraštietis ketino padovanoti Rokiškio krašto muziejui. „Norėjau vyskupo biustu papuošti kurią nors dvaro salę, tačiau darbas išėjo labai didelis, netinkantis interjerui. Jį padovanojau Panevėžio muziejui“, – pasakojo p. Žuklys.
Skulptorius užsiminė norėjęs kurti ir prezidento, Rokiškio krašto garbės piliečio Algirdo Mykolo Brazausko biustą. Jo žmonos Kristinos Brazauskienės prašė nuotraukų. Deja, našlė neatsiuntė gražių Jo Ekscelencijos fotografijų.
Skulptorius užsiminė ir apie Rokiškyje A.M.Brazauskui atidengtą memorialinę lentą. „Prezidento bareljefas padarytas skubotai“, – sakė menininkas, supeikdamas savo buvusių studentų darbą. 

 

Atlikėjai ir dirigentai
Šiomis dienomis menininkui pozuoja žymiausi Lietuvos dirigentai Juozas Domarkas ir Saulius Sondeckis. Skulptorius parodė ir garsiosios operos solistės, dažnai tituluojamos visos Lietuvos Karmen, Rokiškio krašto garbės pilietės Irenos Jasiūnaitės biusto gipsinį modelį. Grakšti, gracinga, pasipuošusi vėduokle, operos primadona žavi ir kūrinyje.
Ateityje skulptorius norėtų įamžinti Rokiškio krašto garbės pilietę, architektę  E.N.Bučiūtę. Menininkas trokšta padaryti Šv. Kazimiero bei palaimintojo Jurgio Matulaičio skulptūras, kurios turėtų papuošti Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčią. Garbaus amžiaus sulaukęs kūrėjas darbuose nori įamžinti ir du savo proanūkius. 

Pasiramsčiuodamas lazdele skulptorius vedžiojo po dirbtuves, rodė prieš daugelį metų kurtus darbus, dalijosi ateities planais. Jis moka džiaugtis kiekviena diena. Sakė vis laukiantis atvykstančiųjų pozuoti. Ir gerai, kad taip yra. Jo darbuose ateities kartoms išliks kultūros, meno, darbštumo ir talento istorija.

 

Norbertas BYČKOVSKIS

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie