Ar prisimenate, kaip prieš 25 metus mitinguose, Baltijos kelyje, sausio 13-ąją prie Parlamento rūmų susikibę rankomis skandavome garsiai ir tvirtai: „LIETUVA, LIETUVA, LIETUVA, BŪK LAISVA!“?
Šildydamiesi prie laužo, statydami barikadas prie Seimo rūmų, gerdami kažkieno atneštą arbatą, tvirtai suspaudę greta stovinčiojo ranką, nesvarstėme, kas jis: lenkas ar rusas, „raudonas“ ar „baltas“, savas ar svetimas, įtakingas asmuo ar paprastas kaimietis. Tuomet mes visi buvome Lietuvos piliečiai ir mus vienijo laisvė. Laisvė būti savimi, laisvė pasirinkti, laisvė sakyti tiesą ir laisvė gyventi laisvoje šalyje.
To saldaus žodžio „laisvė“ Lietuva laukė nuo 1940 m. birželio. Mūsų tėvų ir senelių širdyse nuolat ruseno viltis, kad Lietuva bus laisva. Neblėstantis laisvės noras buvo perduodamas iš vienos širdies į kitą. Ir štai dvidešimt penkerius metus esame laisvi.
Nelengva buvo kurti Lietuvą po 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės akto pasirašymo. Tuomet šalyje viešpatavo vokiečių kariuomenė, politikams teko laviruoti, net Vokietijoje ieškoti karaliaus, kad tik būtų nusimestas Rusijos jungas. Nelengva ją kurti ir po 1990 metų kovo 11- osios akto, kuriuo Lietuva vėl tapo laisva valstybe. Nelengva, nes po dainuojančios revoliucijos entuziasmo į mūsų širdis atsliūkino pats didžiausias laisvės priešas – abejingumas.
Nesidžiaugiame atkurta Lietuvos Nepriklausomybe, užmiršome didžiuosis, kad lietuviais esame mes gimę, keiksnojame valdžią, bet patys “rankas nusiplauname”. Užmiršome tai, kad laisvė yra mūsų kasdieninė pareiga, tikslas ir darbas. Užmiršome, kad
savo kasdienybe kuriame gyvenimą ir to paties mokome savo vaikus. Nei viena mokykla neišmokys vaikų meilės Tėvynei, patriotiškumo, je to nebus artimiausioje aplinkoje – šeimoje.
Pasibaigė rinkimai į rajono savivaldybes. Kiekvienas pilietis turėjo teisę pareikšti savo nuomonę. Ir vėl girdžiu nepatenkintus balsus :” Išrinko tuos pačius”. O kas ir kiek rajono piliečių juos rinko? Tik 51,18 proc. rinkėjų. O tai, palyginus su praeitais rinkimais, labai daug. Likusieji neparodė pilietiškumo. Atėjo tas pat lektoratas ir išsirinko savus, nors noras tarybos darbe matyti jaunus veidus buvo didelis. Nusistebėjau, kodėl rinkėjai į sarašų apačią nustūmė aktyvų jaunimą, nors pastarieji ir turėjo aukštesnes pozicijas. Panagrinėjus VRK patvirtintus sąrašus, supratau, kad rinkėjai mažai domėjosi kandidatais, jų asmenybėmis, programomis ir galimybėmis. Balsuota už rajone žinomas pavardes. Domėjausi Justino Kanopos agitacija. Buvau sužavėta. Pirmą kartą išgirdau, kad kandidatas žino ką gali padaryti ir kaip tai darys. Deja, iš ketvirtos pozicijos jis nukrito į šeštąją ir į rajono tarybą nepateko. Rinkėjams jis – nežinomas. Panašus vaizdas yra ir kitų partijų sąrašuose.
Kaimo bendruomenės turi puikių lyderių. Kai kurie jų buvo įtraukti į sąrašus, bet rinkėjai mažai žino apie jų nuveiktus darbus, turimas idėjas, naują požiūrį ir galimybes . Taigi – “ Karalius mirė, tegyvuoja karalius!”. Išsirinkome tuos pačius. Priekaištauti galime tik sau. Yra kaip yra. Įpratome būti abejingais, laukti, kad kas nors ateitų ir pasakytų kaip gyventi. Mus vis dar valdo -“stiprios rankos” politikos ilgesys.
Kai graikai triukšmauja dėl sumažintos minimalios algos, nors ji tris kartus didesnė nei pas mus, mes tylime ir nuolankiai lietuviškai, vis neišsivaduojantys iš baudžiaunininko dvasios , kiūtome savo kiaute. Didžiausias džiaugsmas – sulaukti TV pagalbos. Žiūrėkite – aš tapau įžymus, mane rodo, nors realios pagalbos kaip ir nėra. O juk pagalbos ranką pirmiausia turi ištiesti artimieji, kaimynai. Taip mes galime pademonstruoti savo pilietiškumą ir bendruomeniškumą. Ar ne taip buvo tarpukario Lietuvoje? Norime daug gauti, bet patys duoti nenorime. Net per talkas neišeiname padirbėti, sutvarkyti savo miestelio ar kaimo aplinkos. Į pasiūlymą padirbėti, atsako klausimu: “O ką dirbs viešininkai?”.
Per 25 metus taip ir neišmokome švęsti. Susidaro įspūdis, kad visos valstybinės šventės yra gedulingos, kuriose turime tik virkauti. 2010 metais gegužės pirmąją sutikau Norvegijos sostinėje Osle. Pirmą kartą mačiau kaip nuoširdžiai švenčiama darbo žmonių šventė. Sostinės gyventojai būriais traukė į eitynes. Sovietinėms priverstinėms gegužės pirmosios ir spalio švenčių demonstracijoms – labai toli iki jų. Gal būt ateis metas, kai ir mes kovo 11 – ąja rajone paminėsime džiaugsmingomis eitynėmis, kai virš mūsų galvų plėvesuos trispalvės, o veidus puoš nuoširdžios šypsenos. Šiemet Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautinis centras Vilniuje vėl organizuoja jau tradicinėmis tapusias eitynes “Tėvynei”. Tačiau paradoksas eitynėms reikalingas leidimas, o Vilniaus savivaldybė delsia jį išduoti. Belieka pridurti – tai geras biurokratinis stabdys patriotiškumui ir penas abejingumui.
Lietuvoje tebeturime daug trūkumų. Šalį vis tebekamuoja socialinės, ekonominės, kultūrinės problemos. Tarpukariu Lietuva buvo kuriama greičiau. Tačiau ir tuomet nebuvo išvengta emigracijos. Man gaila nykstančių kaimų. Negaliu kaltinti tėvų, patariančių savo vaikams palikti gimtuosius namus. Rajone trūksta darbo vietų. Bet juk darbo vietą galima susikurti pačiam. Energingas jaunimas, išaugęs Nepriklausomoje Lietuvoje, pabuvojęs Vakarų šalyse, tai gali padaryti. Jie nesvarsto “ kas bus, jei bus…” Tik reikia jiems duoti palankias sąlygas ir galimybes. Štai kodėl rajono taryboje reikia naujų ir jaunų veidų.
Mozė žydų tautą iki pažadėtos žemės per dykumą vedė 40 metų. Norisi tikėti, kad mums nebereikės dar 15 metų klaidžioti po smėlynus. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, mūsų iniciatyvos, pilietiškumo.
Audronė Baltuškaitė
