Rūpestis – gėlės
Vieno kambario bute pasitinka ne tik šeimininkė, bet ir gėlės. Ant stalo – rausvai žydintis, neseniai švęsto 80 metų jubiliejaus proga padovanotas ciklamenas. Kitur irgi matosi gėlių vazonėliai, o prie lango – nužydėjusi, retai kieno auginama svogūninė gėlė lavongėlė (amorfofalas). Dabar belikęs tik jos patamsėjęs kotas. Šeimininkė pasakoja, kad žydėdama pirmąkart išskleidė baltą žiedą, o šįmet violetinį. Anot jos, žydėjimo pradžioje tris dienas dvokia žiedo viduriukas, bet grožis užgožia kvapą.
Apie gėles Staselė gali porinti ilgiausias istorijas. Šalia Salų klebonijos auginamos tulpės ir sodinami kardeliai – taip pat jos rūpestis. Tačiau šių darbų nesureikšmina, nes tulpių nereikia ravėti, o kardelių svogūnėlius per žiemą išlaikyti ir pavasarį pasodinti paprasta, mažesnius svogūnėlius į eilutę susėjanti. Šiomis gėlėmis puošianti Salų bažnyčią. „Bažnyčioje tinka visos gėlės – ir gėlynuose, ir laukuose augančios, tik svarbu neperkrauti jomis altorių ir laiku pakeisti“, – sako moteris.
Kupina jėgų pati darbuojasi darže, užsiaugina bulvių, burokėlių, morkų… Kas apkaupia? „Va, kas apkaupia, – šypsodamasi ištiesia savo rankas. – Reikia tik noro, kauptuku apkaupiu bulves. Nedaug jų reikia, nes auginu tik sau. Derlingais metais dar kitiems padalindavau svogūnų.“
(Daugiau – antradienio „Gimtajame…“)
