Kiaušinių dėkliukai – dėl žaismingumo, sviestinis avinėlis – dėl prasmės
Kiaušinių dėkliukus kolekcionuojanti Nijolė Čirūnienė iš Bajorų kaimo sako, kad turint tokią kolekciją, bent kartą metuose jų nepanaudoti būtų tarsi nuodėmė. Kiek jų yra, tiksliai neskaičiavo, tačiau galvoja, kad per tūkstantį. Visą laiką kolekcija buvo įkurdinta gyvenamajame name, tam sukonstruota keletas spintų. Tačiau dabar pagrindinė dalis iškeliavo į kieme stovinčią klėtį, nes namuose pritrūko vietos. Per Sekmines planuojamas kolekcijos pristatymas visuomenei.
Be abejo, per Velykas menkutė dalis kolekcijos atsidurs ant šventinio stalo. „Dėkliukų – įvairovė. Neturėjau varlės – jau turiu, neturėjau sraigės – turiu, neturėjau mašinos – turiu, – žaismingai pasakoja Nijolė. – Per Velykas dėkliukų ant stalo būna tiek, kiek susirenka žmonių. Pasirinkę margučius mušam. Tikrinam, kieno tvirčiausias, ir žiūrim, kokiam dėkliuke jis buvo įdėtas. Pagal tai sprendžiam, kuris dėkliukas atnešė sėkmę.“ Kiaušinių dėkliukai naudojami ir prie kasdienio stalo.
Tačiau velykinio stalo ji neįsivaizduoja be sviestinio avinėlio. Prieš tai sviestą palaiko kambario temperatūroje, kad paminkštėtų, tik tuomet šaukštu formuoja avinėlį. „Kokios nors senos sviestinės neturim, formuojam lėkštutėje. Pernai papuošėme žaliomis pipirinėmis. Galima krapų, petražolių šakelėmis papuošti. Pjauti sviestą pradedam nuo uodegos, kad galva liktų. Turim paaukoti avinėlį. Man tai labai simboliškas dalykas“, – apie seną krikščionišką tradiciją kalba moteris.
Beje, nulipdytą avinėlį reikėtų patupdyti į šaldytuvą, kad sviestas gerai sustingtų, tuomet paimti peilį aštriu galu ir „sugarbanoti“ avinėlį: įkišti peilio galiuką ir truputį pasukti. Kai kurios šeimininkės „garbanėles“ išgauna prie sviesto prispausdamos smulkią tarką.
Sviestinis avinėlis – tai krikščioniškas atributas, Kristaus simbolis. Ir labai originali šventinio stalo puošmena bei maistas.
Išsamiau skaitykite šeštadienio „Gimtajame…“
