Nieko be meilės nėra amžino?

Bandžiau įsivaizduoti, ką darytume, jei užsidegtų  Šv. Mato bažnyčia. Ne šiek tiek, koks lengvutis greitai suvaldomas gaisras, o gyvatiškos, smaugiančios, tirštos liepsnos ir dūmai. Apgaubę aikštę, į gerkles lendantys, iki pat dugno graužiantys. Ką jaustume? Be to, kad dauguma fotografuotų, filmuotų ir tuoj pat į internetą. Su jausminiais prierašais. Apie tai, kad „civilizacija pati save naikina ir ėda, kad „nieko be meilės nėra amžino…, kiek čia susigėrę atgailose išguldytų žmogaus demonų, kančios, klaidų ir skurdo. Maldų, kurių niekas negirdi, ašarų, kurios smaugia. Dar prisimintume, kad Tyzenhauzai jos požemiuose guli. Tie, kurie mums pastatė bažnyčią. O mes? Kasdien save  prausiam ir klausiam, kas kaltas?

Bet… ne vieta lyrikai. O gal kaip tik? Gyva poezija. Apsikabintume. Čakras didžiulės nelaimės išjudina, iš vidaus iškrapšto. Kažką esminio. Ne pakutena. Tikrina. Ar viduj pelėsiai, ar tik instinktams esame gimę, ar smegenys mūsų išfeisbukintos – „turtingieji kodėl susivieniję ir milijardus skiria katedrai atstatyti, o ne… alkaniems pamaitinti?“

Ką yra per aštuonis šimtus metų mačiusi Paryžiaus katedra, kitaip perskaičiau. Napoleonas Bonapartas čia karūnuotas, Žana d‘ Ark – paskelbta šventąja… Legendos žmonijos istorijos. Rašydama šitą tekstą klausau, kad ir kolegė Aldona ypač svarbios žinios sulaukė kartą gyvenime degdama žvakę… Paryžiaus katedroje. Tokiomis dienomis kaip pirmadienis ne tik Paryžius, bet ir pasaulis tarsi susitraukia. Nes prieš grožį esi bejėgis. Rokišky, Antarktidoj ar Luvre. O jei matai, kaip ta virpanti ažūrinė gotika XXI amžiuje griūva akyse?.. Dėl Dievo nebuvimo? Trumpo sujungimo? Renovacijos? Akimirka amžinybėj ir viso to, kas prieš aštuonis šimtus metų į dangų  pakelta, nebėra. Tada ne renovavo (koks negražus žodis), o statė. Ne iš akmenų, ne iš plytų, ne iš  kiaušinių geresniam jų sujungimui (Rokišky juos bažnyčios statyboms visas kraštas vežė). Iš savo vidinės jėgos kūrė. Tą praeitį, kuri šiandien sminga į nebūtį. O civilizacijos bejėgiškumas pats save išduoda. Ir jokie Trumpo lėktuvai negelbsti. Nes tai kitas karas.

Širdį galiu atiduot rašydama apie Gintautą Dainį šeštadieniui. Šiemet jam būtų 50. Kas Rokišky jo nemylėjo? Nors šiandien tokių fotografuojančių – tūkstančiai. Ne tas pajautimas, ne ta technika. O ir Gintas išskirtinis ne tik dėl nuotraukų. Bažnyčių, dvarų, bobučių, nepridengtų jokiu retušu, miegančio Rokiškio, dvaro vartų rūke, žiemą, rudenį. Ir ne todėl jis kultinis, kad buvo jo pilna. Tokių tiesiog vienetai. Į vieną lentyną nepadėsi su niekuo, kita knyga nepakeisi, visada jo ilgėsiesi. Ir neužmirši paskutinės žinutės: „Šita merga niekaip negali pakelti ragelio.“ Daugiau nekalbėjom. Nes… trapu viskas.

„Reikia suprasti – visi veiksmai – beprasmiški, bet privalu eiti pirmyn, lyg šito nežinotum. Tai suvaldyta beprotybė. Veikti, o ne galvot apie veiksmą.“ Arba: „Ten“ – „čia“ – tai tapatūs dėsniai… norint „pažinti ir valdyti“ nereik ypatingų galių? Užtenka gerai išlavint jau turimus?“

Arba: „Siaubas, kolega, man patiko važiuoti vėsiu „Linkolnu“. Sėdžiu, va, tarp vestuvininkų prie Sartų, a narėč būt savam sode tarp žiogų ir uodų… Ale vis dėl tų pinigų…“ – cituoju Gintuko žinutes. Iš tų, kurios sudėtos po mirties labai greitai išleistame jo fotografijų albume. Atsiverčiau jį po dešimtmečio. Ir kitiems siūlau. Iš laiko perspektyvos visai kitaip matyti.

Apie tai, kas yra legendos ir kaip po mirties su jomis elgiamės, labai norėjosi rašyt po teatrų festivalio uždarymo. Tada patylėjau, bet dabar yra proga. Žinau, kad ne tik man buvo gėda. Kai  teikiant pagrindinę premiją už a. a. Eimunto Nekrošiaus režisuotą „Cinką“, „žmonės, juk patys per spektaklį verkėte“, neatsistojo visa salė (nors šiaip stoja ir ploja. Net jei ir neverta, tiesiog iš inercijos). Fone bent buvo galima parodyt genijaus nuotrauką, pritemdyt šviesą, išreikšt meilę kažkaip. Ne, vietoj to „Gastauta“ būgnus trankė. Žinau, kad paskui organizatoriai vieni kitus kaltino ir „plakėsi“, tačiau kaip kultūros sostinė aukštumų šį kartą nepasiekėm. Saviveikla prieš režisierių, kuris Lietuvos teatrą iškėlė į dangų.

Pabaigai. Apie „kultūros vingius“ . Nuo kitos kalvos. Raimondo Gailiūno paveikslai vėl eksponuojami MO muziejuje. Antroje parodoje. Jau kiti. Berods, trys. Jis vėl sako: „Nerašyk, nereikia.“ O juk  norisi matyti, kaip statulėlės ir premijos įteikiamos ne tik draugams (ne visais atvejais), bet ir Gailiūnui, Vilijai su Oksana (per „Rokiškio kultūros vingius“ jos tiesiog fone kitiems besidžiaugiant apdovanojimais grojo), Birutei Bagdonienei (be jos ryšių nebūtų nei „Cinko“, nei „Rusiško romano“ Rokišky), Vilmai Likienei ir ne vienam mūsų kraštą garsinančiam tautodailininkui… Į „Gimtąjį…“ suplaukia visa informacija. Prieš tai užsimerkt neįmanoma. Kai ką, kas vertas, stumiam į šalį, kai ką – pervertinam. Klaidos – ištaisomos. Kol nesudega, nemiršta, nesubyra, kol į karstą paskutinė vinis nesukalama. Nors? Kaip Ligitas Keratis (dabar „Rodos“ vadovas) po Gintuko knygos pristatymo kalbėjo: „Negi reikia numirti, kad knygą išleistų?“