Svetimas savam luomui, savas liaudžiai
Literatūros tyrinėtojai teigia, kad faktų apie A. Strazdo biografiją labai mažai, todėl jis lietuvių literatūros istorijoje tapo pusiau legendiniu asmeniu. Žinoma, kad gimė 1760 m. kovo 9 d. Margėnų kaime, baudžiauninko šeimoje. Vaikystėje ganė gyvulius, paaugęs padėjo tėvams. Baigęs kunigų seminariją, kunigavo Kupiškyje, vėliau – mažose parapijose, kol 1820 m. persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą“ (augino sūnų) suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukė ir grįžo į Kamajus, mažiau nei metus gyveno Skapiškyje (Kupiškio r.). 1833 m. balandžio 23 d. mirė po ilgos ligos, palaidotas Kamajuose. Gyvam esant išleista tik viena poezijos knygelė „Giesmės svietiškos ir šventos“, bet daug neišleistų eilėraščių paplito liaudyje, virto dainomis.
Modernus
A. Strazdo muziejų pasirinkta įkurti Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje stovinčioje akmeninėje koplyčioje. Dėl to prieš 2019 m. birželio mėnesį Kamajų bendruomenė su turto savininke (parapija) sudarė panaudos sutartį iki 2034 m. pabaigos. Seniau ši koplyčia buvo naudojama šarvojimui bei kitoms reikmėms. Jos plotas nedidelis, nesiekia 23 kv. m, tačiau pasitelkus šiuolaikines technologijas į juos numatyta sutalpinti ne tik A. Strazdo, bet ir viso miestelio istoriją. Tam pasitarnaus ir nedidelis rūsys, į kurį iš pagrindinės patalpos nusileidžiama laiptais.
Muziejaus neįmanoma įrengti be didžiulių lėšų, todėl sumanymą bendruomenė įgyvendina projekto „Kamajų miestelio istorijos, poeto ir kunigo Antano Strazdo muziejaus įkūrimas“ lėšomis. Bendra projekto vertė siekia beveik 92 tūkst. 900 Eur. Bemaž 18 tūkst. 600 Eur prisideda savivaldybė.
Priklauso kultūros paveldui
Projektavimo darbai prasidėjo 2019 m. gruodį. Pagal projekto dokumentus, šių metų birželį turėtų vykti pastato bendroji ir specialioji ekspertizė. Ji reikalinga, nes pastatas yra kultūros paveldo objektas. Tik tada prasidės realūs pastato remonto darbai, o kol kas koplyčia stovi tuščia, aptrupėjusiomis ir suskilinėjusiomis vidinėmis bei išorinėmis sienomis. Teks suremontuoti ne tik jas, bet ir pakeisti stogą, lubų perdengimus ir kt. Patalpas planuojama šildyti oras-oras sistema. Bendrą muziejaus vaizdą įmanoma pamatyti tik pavarčius projekto dokumentus. Tačiau iki 2021 m. lapkričio mėnesio ekspozicija turėtų būti sukurta ir įrengta.
Neatpažįstamai pasikeis
Akmeninis pastatas projekto įgyvendinimo metu bus transformuojamas į Kamajų istoriją perteikiančią kompoziciją, kurios centrine ašimi taps A. Strazdo asmenybė. Pirmojo aukšto sienos bei rūsio zona taps plokštumomis, ant kurių pasakojamos įdomiausios miestelio istorijos.
Patekus į muziejų, lankytojus pasitiks modernūs stendai, pristatantys Kamajus. Juose – informacija apie muziejų, žinomus miestelio žmones, bažnyčią, turgus ir pan. Prasidėjus seansui, stendai automatiškai suvyniojami, seansui pasibaigus – automatiškai išskleidžiami. Gali būti, kad jie bus suprojektuoti ir kitaip, tai priklausys nuo kūrėjų komandos sumanymų. Akcentuojant A. Strazdą, bus pristatomos šios pagrindinės temos: Kamajų miestelio istorija, paveldas, tradicijos, žinomiausios asmenybės ir kt.
Lankytojai bus pakviesti susėsti patalpos viduryje. Pagrindine informacijos perteikimo priemone taps videografinė medžiaga, t. y. specialiai sukurta animacija, projektoriais bus demonstruojama ant visų pastato pirmojo aukšto sienų. Projektorius numatyta tvirtinti prie sienų ir lubų. Jie ant kiekvienos sienos skirtingu metu rodys vis kitą Kamajų miestelio istorijos etapą. Vienu metu animacija bus rodoma ant vienos sienos, pamažu įjungiant ir kitas plokštumas.
Neturėtų klaidinti žodis „animacija“. Šiuo atveju tai ne vaikiškas filmukas, o animuotas videoklipas, kuriame iliustracijoms bus naudojamos gražiausios archyvinės nuotraukos, specialiai nupiešti grafikos elementai, specialiai šiai ekspozicijai sukurtas garso takelis. Animacija kuriama atsižvelgiant į įvairų lankytojų amžių. Pagrindine ašimi tampa
pasakotojas-personažas. Animacijos trukmė 4–5 min.
Leisis į rūsį
Supažindinti su A. Strazdu ir miesteliu, lankytojai kviečiami leistis į rūsį dar vienam įspūdžiui. Galvojama išnaudoti rūsio mistiką ir panaudoti hologramą (trimatį vaizdą). Prie jos papildomai integruojama garso sistema. Holograma simboliškai užbaigs ekspozicijoje pristatomą pasakojimą.
Projekto rengėjai turi minčių, koks personažas galėtų būti vaizduojamas hologramoje, tačiau Kamajų bendruomenės pirmininkė J. Vygėlienė dar neskuba to viešinti, nes, pasak jos, kūrybiniame procese kai kas gali keistis, be to, reikia palikti ir netikėtumų.
Ji mano, kad muziejus taps svarbus ne tik vietiniams, bet ir turistams, nes yra strategiškai geroje vietoje, prie pat kelio į Salų dvaro sodybą, kurią per metus aplanko apie 5 tūkst. 400 žmonių. Planuojama, kad lankytojus priims visuomeniniais pagrindais dirbantis gidas.
Videografiją kurs profesionalai
Kamajuose kūrybines idėjas įgyvendinti pasiryžo Vilniuje įsikūrusi VšĮ, žinoma Lietuvoje: Valstybės pažinimo centrui sukūrė keletą ekspozicinių žaidimų stendų, bendradarbiaudama su Tauragės krašto muziejumi „Santaka“ sukūrė ekspozicijas tremties tema ir animacinį filmą mažiesiems lankytojams, koordinavo video kūrimo dalį Daliaus Abariaus sumanytame projekte „Gloria Lietuvai“, kuriame surinkti šimto svarbiausių Lietuvoje varpų skambesiai.
Vienu iš labiausiai pavykusių įstaigos vykdytų projektų laikomas „Šviečiantis Vilniaus legendų parkas“. Jį galima pamatyti Vilniuje, Karoliniškių ir Lazdynų sankirtoje. Ten kasvakar atgimsta 10 šviečiančių Vilniaus legendų. Sutemus parko takeliuose ir medžių viršūnėse nušvinta geležinio vilko, bazilisko, šv. Kazimiero ir kitų atpažįstamų legendų, istorinių asmenybių projekcijos.
Eksponatų pririnko, bet negavo statuso
Ketinimų įkurti A. Strazdo muziejų būta ir anksčiau.
Mokyklos istorija pradedama skaičiuoti nuo 1774 m., kai Kamajuose veikė parapinė mokykla. 1963 m. gegužės 31 d. vidurinei mokyklai buvo suteiktas Antano Strazdo vardas, joje 1985 m. įrengtas mokyklos istorijos kambarys, kuris 1989 m. pertvarkytas į mokyklos muziejų.
Pasak buvusio gimnazijos direktoriaus Augučio Tymuko, sovietmečiu įkurtas istorijos kambarys dar buvo vadinamas šlovės kambariu ir jame sukaupta ekspozicija tarnavo pilietiniam ugdymui, atspindėjo tai, ką liepė tas metas – Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. 1989 m. jis pertvarkytas į mokyklos muziejų, kurio ekspozicija apsiribojo daugiausia A. Strazdo gyvenimu. Šio muziejaus įkūrimo iniciatoriumi tapo ilgametis mokyklos direktorius, istorikas Alfonsas Vasiliauskas (mokyklai vadovavo nuo 1964 iki 1987 m.). Jis buvo sukaupęs publikacijų, nuotraukų, senų žmonių atsiminimų, kitos medžiagos.
Nemažai prie to prisidėjo lietuvių kalbos mokytojos Emilija Cinauskienė, Jadvyga Nauckūnienė, Ramunė Sipavičienė. Tačiau muziejaus statuso taip ir negauta, nors toks klausimas buvo keliamas net tris kartus. „Ėjo kalba, kad jį reikia įkurti ne mokykloje, bet tai liko neįgyvendinta. Trūko rajono valdžios palaikymo. Be to, eksponatus reikėtų sutvarkyti pagal tam tikrus reikalavimus, įrengti jiems ekspozicijų vietas“, – sakė A. Tymukas.
Vėliau muziejaus eksponatus prižiūrėjo technologijų mokytoja Audronė Markevičienė. Ruošiantis mokyklos renovacijai, jie buvo archyvuoti ir kol kas į savo vietą negrįžo. Anot mokytojos, jeigu kam nors prireikia surinktos istorinės medžiagos kopijų, visuomet kreipiasi į ją.
Tarp autentiškų akmens sienų – laiko išbandyti dalykai
Kamajų klebono Andriaus Šukio ir veiklių parapijiečių pastangomis koplyčią jau prieš keletą metų imta kūrybiškai įveiklinti.
2016 m. joje veikė seniausių liturginių rūbų ir simbolių paroda, kurią galėjo pamatyti ne tik vietiniai, bet ir spalio pradžioje į tradicinę šventę „Kuc kuc Kamajuos“ atvykę svečiai. Daugelį apsilankiusiųjų sužavėjo autentika ir parinktas subtilus eksponatų apšvietimas. Šią idėją – eksponuoti Kamajų šv. Kazimiero parapijai priklausančius laiko išbandytus liturginius rūbus ir simbolius – subrandino ir įgyvendino klebonas A. Šukys. Jam padėjo ir parodą rengė parapijietės savanorės Sigita Turkevičienė, mokytojos Daiva Mickūnienė bei Vilma Steputaitienė, praktinius darbus atliko parapijos ūkvedys Jurijus Papariga; konsultavo Dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė, operos režisierius Gediminas Šeduikis, dr. doc. Irena Ramaneckienė.
Parodoje buvo eksponuojami ne tik liturginiai rūbai, bet ir procesijų vėliavos, monstrancija, žibintai, indas smilkalams, 1899 m. ir 1920 m. išleisti Mišiolai, senos maldaknygės, klauptai, šlakstyklė, ligonių patepimo bursa ir kt. Ekspozicijoje rado vietą angelas (XIX a. pab.) bei dar keletas eksponatų, atkeliavusių iš senosios medinės bažnyčios.
Po parodos eksponatai grįžo į savo vietas – po bažnyčios stogu. 2017 m. bažnyčioje vyko liturginių ženklų paroda ir edukacinė programa „5 in 1“. Tai tarsi penki – sakralumo, bažnyčios istorijos, pažinimo, architektūros savitumo bei meno vertybių įtaigumo ir bendravimo išskirtinumo – pojūčiai vienoje bažnyčioje. Programoje lankytojai supažindinti su pagrindiniais Kamajų bažnyčios ir parapijos istorijos momentais, pasakota ir apie kunigą A. Strazdą. Susirinkusieji kviesti aplankyti jo kapą, jo vardu pavadintą aikštę.
Jaunimo „invazija“ ir laukimas
2018 m. koplyčioje įrengta prakartėlė (aut. S. Turkevičienė), 2019 m. nuo Verbų sekmadienio iki Motinos dienos joje eksponuota Kauno dailės gimnazijos mokinių kūrybos paroda „Kauno spalvos“ (moderatorė Ž. Semaškienė).
Vėliau parodų ir kitos veiklos koplyčioje atsisakyta, nes tikėtasi jau 2019 m. turėti muziejų. Deja, užmojai įstrigo, nes tenka įveikti Kultūros paveldo departamento keliamus biurokratinius barjerus.
Spektaklių ištraukos? Kodėl gi ne?
Perteikti A. Strazdo asmenybę ir kūrybos dvasią imasi ne vienas menininkas. Ilgą laiką Rokiškyje dirbęs aktorius, režisierius Jonas Buziliauskas 2007 m. Rokiškio liaudies teatre pastatė spektaklį pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas“. Paprašytas prisiminti pastatymą ir apibūdinti poetą, J. Buziliauskas sako: „Man jis – pirmasis Lietuvos pankas, kuris nesiskaitė su priimtomis normomis, gyveno savo gyvenimą garbingai, neturėdamas jokių piktų kėslų. Buvo maištininkas prieš valdžią ir visuomenę. Kai repetavome spektaklį, man norėjosi, kad jis būtų poetinis, filosofinis, nebuitiškas. Strazdo lyrika paprasta, jį norėjosi atskleisti kaip asmenybę. Žinoma, amžininkų nebeturintys žmonės supoetinami. Iš vieno ar kito poelgio kartais padaroma legenda. Taip ir apie Strazdą sklinda legendos. Bet vien faktas, kad tuo laiku būdamas kunigas turėjo sūnų, rodo, kad ėjo prieš srovę.“
Pasak režisieriaus, dabartinei visuomenei buitiškas muziejus būtų visai neįdomus, jame „kažkas galėtų būti kompiuterizuota“: rodomi spektaklių fragmentai, galbūt įgarsinti atsiminimai, poezija ir pan. Tam galimybių yra, nes pagal Strazdo eiles sukurta nemažai dainų, pastatyta keletas spektaklių. Be jau minėto Rokiškio liaudies teatro spektaklio „Strazdas“, prieš keletą metų Jurbarko Konstantino Glinskio teatras rodė muzikinę dramą „Prieš srovę“, pasakojančią apie poeto gyvenimą. J. Buziliausko manymu, į naujojo muziejaus edukacinę programą būtų galima įtraukti šių spektaklių fragmentus. Spektaklių ir programų šia tema yra sukūrę ir profesionalūs teatrai, atlikėjai. Įtaigaus balso aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas naujoje poezijos programoje „Svietiškos giesmės Lietuvai. Antanas Strazdas. Paulius Širvys“ sulieja dviejų lyrikų kūrybą. Lietuvių literatūros klasikiniu palikimu tapusi šių dainių kūryba šiandien yra tarsi atsvara kasdienybę užliejusiai paviršutiniškai kultūrai.
Dar ieško
Istorinės medžiagos muziejui dar stinga. Kamajų bendruomenės pirmininkė J. Vygėlienė prašo dabartinių ir išvykusių kamajiškių atidžiai peržiūrėti namuose laikomas senas nuotraukas, archyvines laikraščių iškarpas, galbūt užrašytus atsiminimus ir faktus apie miestelio bei atskirų žmonių gyvenimą. Pasak jos, svarbi įvairių laikotarpių medžiaga. „Neprašome jos atiduoti visam laikui, tik paskolinti. Dabartinės technologijos leidžia ją persirašyti įvairiais būdais, taigi originalus grąžinsime“, – sakė J. Vygėlienė. Turintieji istorinės medžiagos gali kreiptis tiesiogiai į ją.
Projektą iš dalies remia
