Savaitgalį į Rokiškį sugūžėjo J.Tumo–Vaižganto vidurinės mokyklos 25-osios laidos abiturientai. Kaip rašė „Gimtasis…“ (06.27), brandos atestatai jiems buvo įteikti 1949-aisiais. Praėjo lygiai 60 metų… Iš 75 abiturientų atvyko 27. Pasak vieno susitikimo organizatorių Algirdo Kavaliausko, tokio aktyvumo nesitikėta…
Jų niekas nelaukė
Šventas Mišias už garbaus amžiaus sulaukusius gimnazistus aukojo jų bendramokslis Jo Eminencija Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Juozapas Tunaitis. Ramybės linkėjo jis bendraklasiams, ir jie to paties – jam, ir vieni kitiems.
Po mišių sugūžėjo klasės draugai į J.Tumo-Vaižganto vidurinę mokyklą, anuometinę gimnaziją, tikėdamiesi pavaikščioti po jiems brangią ir nepamirštamą mokslo šventovę, paieškoti savo klasių, prisiminti buvusius mokytojus. Tačiau mokykloje jų laukė netikėtumas: jų niekas nelaukė. Po šešeto dešimtmečių sugrįžusieji manė sulauksią dėmesio, norėjo pabendrauti su šiandien mokykloje dirbančiais pedagogais, bet mokykla buvo tuščia. Duris atvėrusi budinti pasiūlė visiems užsukti į muziejų. Anų dienų gimnazistai apžiūrėjo eksponatus, sušurmuliavo prisiminimais. Ir vėl tyla: visos 25-osios laidos abiturientų vardu norėta įteikti mokyklai kuklią dovaną – austinę juostą, tačiau nebuvo kam. Muziejaus sienoje radę vinį, ėmė ant jos ir pakabino juostą… Muziejuje jie paliko ir neseniai išleistą anų dienų abituriento, prieš kelias savaites anapilin iškeliavusio Jono Kanopos knygą “Po atmintį išeisiu paklajoti…”
Stebėjosi
“Kodėl šiandienos mokykla tokia abejinga savo praeičiai? Negi pedagogams, mokiniams neįdomi gimnazijos istorija, kurią mena jos auklėtiniai?” – klausė Joana Vaikutytė-Ragelienė. Stebėjosi susitikimo dalyviai. Jie prisiminė: svarstant, kuri Rokiškio mokykla turėtų tapti gimnazija, sušnekta apie J.Tumo-Vaižganto vidurinę mokyklą, saugojančią senosios gimnazijos tradicijas, istorinį paveldą. Siekiant sugrąžinti statusą seniausiai miesto gimnazijai buvo renkami parašai. Tada prisiminti buvę auklėtiniai, jų ieškota po visą Lietuvą. Dalis 25-osios laidos abiturientų nedvejodami pasirašė po prašymo tekstu. “Mums mokykla visada buvo šventovė. Gal todėl taip skaudžiai išgyvename, kad šioje mokykloje pasijutome vieniši, nereikalingi”, – pridūrė susitikimo dalyvė Bronislava Kučienė.
Tikėjosi supratimo
Vienas iš susitikimo organizatorių Algirdas Kavaliauskas sakė, jog kelis kartus buvo užsukęs į mokyklą derinti susitikimo laiko. “Direktorius Egidijus Vilimas sakė, kad susitikime dalyvauti negalės, nes tądien bus užsiėmęs. Per atostogas susitikti su mumis atsisakė ir direktoriaus pavaduotoja Jolanta Juodinytė. Žinojau, kad susitikime nedalyvaus mokyklos vadovai ir tikėjausi jų supratimo tądien pakviesti mokyklon mokytojus, gal ir moksleivius. Jei jiems tai atrodytų svarbu, taip ir būtų padarę. Savo mokyklai esu dėkingas už tai, kad leido šventinius pietus rengti bendrabučio valgykloje”, – situaciją dėliojo A.Kavaliauskas.
Po atmintį išėję paklajoti…
Vakaronėje gimnazistai prisiminė mokslą karo metais: tuomet, ribojant elektros energiją, pamokas jie ruošdavo prie silpniausios lempelės, tuomet eidavo į banką rinktis tuščių blankų, nes stigo sąsiuvinių… Abiturientas Antanas Diržys rodė išsaugotą iš tokių blankų darytą užrašų knygelę, kurioje – jo pirmosios eilės. Susitikime gimnazistams pranešta džiugi naujiena: šios laidos abituriento Algimanto Bučio sesei – humanitarinių mokslų daktarei, architektei Elenai Nijolei Bučiūtei suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas. Šį titulą vyskupas J.Tunaitis pelnė prieš dešimtmetį.
Susirinkę savo šventėn visi buvo tarsi iš posmų knygos “Po atmintį išeisiu paklajoti…” A.Bučius prisiminė, jog prieš šešiasdešimt metų gimnazijoje neapsieita be bausmių. Pedagogams pastebėjus du vaikinus rūkant, visiems klasės berniukams, išskyrus pačius geriausius A.Diržį ir J.Tunaitį, buvo liepta nusiskusti plaukus. Viena mokytoja, pamačiusi klasėje tik du plaukuotus, pasiūlė berniukams būti solidariems – skustis visiems. “Atsiskyrėliai nupliks pirmieji”, – lyg ir gąsdino mokytoja bei pridūrė, kad liko nusiskusti J.Tunaičiui ir seniūnui. “Mokytoja supainiojo – aš tuomet seniūnu nebuvau ir jos nurodymui, priešingai nei mano suolo draugas Juozas, nepaklusau, – prisiminė A.Diržys. – Tačiau jos pranašystė išsipildė – nuplikau su pirmaisiais.” Gal mokytoja šiuos žmones ir išmokė vienybės, tebegyvos iki šiandien…
Dalia Zibolienė
