40 eurų mėnesiui – būtent už tiek prasimaitinti visą gruodį turi jauna keturių asmenų Neringos ir Remigijaus Brazauskų šeima… „Gyvenime esu mačiusi visko, todėl šis laikotarpis – tikrai ne pats blogiausias, bet… pagalba maisto produktais, bulvėmis ir daržovėmis, drabužėliais vaikams ir mums patiems – šiuo metu tikrai labai praverstų“, – neslepia 26-erių N. Brazauskienė, prie krūtinės glaudžianti dviejų mėnesių dukrytę Viltę. Situacija gal ir neatrodytų tokia juoda, jeigu ne faktas, kad pati Neringa – visiškai akla, o už kelių dienų – didžiosios metų šventės, kurias įprastai leidžiame už gardžiausiais valgiais nukrautų stalų…
Pagrindinis valgis – sriuba
Bendrabučio tipo name nuomojamame dviejų kambarių bute šiandien jie glaudžiasi keturiese: 26-erių Neringa, dešimtmečiu vyresnis jos vyras Remigijus ir bendra jų dukra Viltė bei dešimtmetis Remigijaus sūnus iš pirmosios santuokos – Karolis.
„Skolintis – nemėgstu, todėl visada – skaičiuoju. Šuo metu mūsų mėnesio pajamos siekia apie 500 Eur.: 300 Eur. – mano neįgalumo pašalpa ir 150 Eur.- tėvystės atostogose esančio Remigijaus gaunami pinigai. Neseniai Remigijui pavyko susitvarkyti dokumentus dėl darbe patirtos traumos, todėl metus dar gausim papildomus 106 Eur. neįgalumo pašalpą. Pradėję bendrą gyvenimą iš mano turėtų santaupų susipirkome visą reikalingą buitinę techniką, baldų ir kitų buityje reikalingų rakandų – šiai dienai užtenka, tačiau su kasdieniu kąsniu – sudėtinga: Remigijaus gaunami pinigai “išeina“ būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams, maždaug 120 Eur. per mėnesį atsieina mažosios mišinukai ir sauskelnės, o maistui ir visoms kitoms reikmėms telieka po keliasdešimt eurų, pvz. šį mėnesį turim prasimaitinti už 40 Eur…“, – „Gimtajam Rokiškiui“ pasakojo N. Brazauskienė. Paklausta, ką turint tokią pinigų sumą mėnesiui, deda ant kasdienio stalo, nepagražindama realybės sako, jog visa ko pagrindas – sriuba: sriuba su bulvėmis ir morkomis, rūgštynių sriuba, kopūstų sriuba, burokėlių sriuba… „Mėsos paragaujame retai… Dažniausiai pagrindinis ir vienintelis pasirinkimas būna… sriuba. Gerai, kad Karolis mokykloje gauna pavalgyti nemokamai, todėl šiaip ne taip susiverčiam. Jei vyrai nori užkąsti ko “rimčiau“ – išsiverda grikių ar kitų kruopų košės“, – sako N. Brazauskienė.
Namuose tvarkosi pati
Jei ne atsitiktinai viename mamų forume aptikta informacija apie pagalbos reikalingą jauną šeimą iš Rokiškio, kaži ar apie Neringos ir Remigijaus vargus čia rašytumėme. „Nemėgstu dejuoti, skųstis, o dar labiau – prašyti. Turima negalia ir mano šeimos istorija – užgrūdino“, – neslepia Neringa, o tą patvirtindamas Remigijus sako, jog net ir būdama visiškai akla, jo žmona puikiai “sukasi“ namuose: „Pati sutvarko kambarius, rūpinasi mažyle, skalbia. Valgį irgi paruošia beveik pati, mano pagalbos reikia tik prie viryklės ar kai reikia išrinkti “akis“ iš nuskustų bulvių ar kitų daržovių“. Ir iš tiesų – apsidairius po šeimos nuomojamą dviejų kambarių butuką akis bado tik skurdas. „Aš pripratusi – visiškai nieko nematau nuo dešimtiems metų. Pati pasidarau beveik viską: kalbančių elektroninių svarstyklių pagalba paruošiu pieno mišinėlį Viltei, pati keičiu sauskelnes, rengiu, tvarkausi, gaminu valgį ir t.t. Esu tik akla, o rankos, kojos ir galva – savo vietose. Akių pasigendu tik tada, kai reikia kur nors išeiti, kai reikia nuprausti Viltę, nukarpyti jai nagus ar norisi ką nors paskaityti“, – šypsosi ir N. Brazauskienė.
Knygos verta gyvenimo istorija…
Jaunos aklos moters gyvenimo istorija – sukrečianti. „Gimiau 1989-aisiais Kretingoje, su didžiuliu vienos akies augliu, dėl kurio po trijų savaičių medikams teko pašalinti kairę akį. Su likusia dešine galėjau skirti spalvas, bet vieną dieną – tada man buvo dešimt – išėjusi pažaisti su vaikišku lėlių vežimėliu pasiklydau savam kieme… tik tada supratau, kad visiškai apakau…”, – pasakojo N. Brazauskienė. Pasak jos, labiau nei aklumas, ją gyvenime pažeidė tėvo sprendimas palikti juodvi su mama. “Kai išvežiojęs po Maskvos ir Paryžiaus gydytojus tėvas suprato, kad man negali niekas padėti, mamai davė ultimatumą apsispręsti – arba jis, arba aš. Mama pasirinko mane… Nors tebuvau vos ketverių, tačiau jau tada supratau, kad tėvas manęs gėdijasi. Iki šiol atsimenu, kaip į lauką su manimi jis išsiruošdavo tik naktį – kada nemato žmonės… Naktį važinėdavome rogutėmis, naktį žaisdavom… “, – pasakojo pašnekovė ir čiapat skubėjo pridurti, kad jeigu viskas tik tuo būtų pasibaigę – būtų buvę gerai, bet… “Išėjus tėvui, mama susirado netinkamą žmogų. Slėptis nuo jo girto įsiūčio yra tekę net fermoje. Visa tai truko tol, kol sykį jis pabandė mane nuskandinti vonelėje ir sumušė taip, kad nebuvo likę nė sveikos vietos. Tada savaitei atsidūriau vaikų namuose, o mamai susiradus kitą būstą, vėl gyvenom, kaip gyvenusios: lankiau Aklūjų ir silpnaregių internatinę mokyklą Kaune, mokiausi groti kanklėmis, dainavau, padėdavau auklėtojoms prižiūrėti mažuosius ir dalyvavau visur, kur tik būdavo įmanoma. Kol… vieną rytą – tada man buvo vienuolika – į mokyklą atvažiavęs dėdė pranešė, kad mama mirė… Nuvažiavusi į laidojimo namus sužinojau, kad ją užmušė kitas sugyventinis… Pagalbos ranką ištiesė ir mane, likusią be mamos, priėmė tėvo žmona… Tėvas manęs nenorėjo, bet ji įkalbėjo… Mūsų santykiai pasikeitė tik tada, kada pats likęs neįgalus po klubo sąnario operacijos, suprato, kad būti kitokiam – sunku. Kad ir kaip ten bebūtų, myliu savo tėtį…”, – pasakojo N. Brazauskienė.
Metus bendravo telefonu, drauge apsigyveno – po 5 pasimatymų…
Paklausta, kokie vėjai ją, gyvenančią Kretingoje, “atpūtė” į Rokiškį, moteris tik nuosijuokia sakydama, kad jai yra tekę gyventi daug kur. “Baigusi 12 klasių, Šiauliuose įgijau masažistės profesiją. Vėliau per vieną pažįstamą susipažinau su 13 metų už save vyresniu vaikinu, ėmėm draugauti. Kartu išbuvome ketverius metus, pusmetį iš jų – Anglijoje: jis – dirbo viešbutyje, aš – tvarkiausi namuose, bet ilgainiui supratau, kad šis vyras – ne man. Nepatiko, kad grįžus į Lietuvą statytis savų namų, jis ėmė išgėrinėti. Žinojau, kaip nugyveno mama, todėl buvau davusi sau žodį, kad niekada niekam neleisiu su manimi blogai elgtis“, – atviravo Neringa. Pasak moters, Remigijus jos gyvenime atsirado, nes po nenusisekusių santykių norėjosi su kuo nors išsišnekėti. „Nuo pat mažens mama skiepijo supratimą, kad galiu gyventi pilnavertį gyvenimą. Tą ir dariau: visada mėgau bendrauti, turėjau draugių ir draugų. Todėl vieną vakarą nusprendžiau parašyti į „Liux“ televiziją, kad esu pleputė ir ieškau draugo. Sulaukiau gal 200 žinučių, iš kurių viena buvo nuo Remigijaus“, – pasakoja N. Brazauskienė. Pasak jos, imponavo tai, kad Remigijus iš karto pasisakė venas auginantis sūnų iš pirmosios santuokos. „Telefonu bendravome maždaug metus, kol vieną dieną pamotės paprašiau nupirkti gražią suknelę, nes išvažiuoju į pasimatymą… Kad būtų drąsiau, paprašiau tetos man padėti. Ir taip, vieną vakarą, Remigijus pasitiko mus abi autobusų stotyje. Nuo pat pradžių buvau atvira – Remigijus žinojo, kad esu akla, žinojo mano istoriją“, – pasakojo Neringa ir prisipažino, jog jau po penkių tokių apsilankymų Rokiškyje, juodu nusprendė apsigyventi kartu…
Lapkričio 7-ąją suėjo lygiai metai nuo Neringos ir Remigijaus vestuvių. Prieš pora mėnesių pasaulį išvydo jų dukra Viltė. „Abu norėjom bendrų vaikų, planavom, laukėm. Nors gimė trimis savaitėmis anksčiau ir dėl sustojusio vystymosi gydytojai turėjo daryti Cezario pjūvį, šiandien Viltė auga gerai: sveria jau beveik keturis kilogramus, yra daugiau, kaip 52 cm ūgio. Tiesa, gimė su įgimta širdies yda, bet medikai ramina, kad išaugs. Iš karto po gimdymo gydytojai tvirtino, jog neišsivysčiusi viena jos smegenų pusė, tačiau vėliau suskubo tikinti, kad viskas gerai. Kaip ten iš tiesų – bus matyti, tačiau kol kas ji yra guvus vaikas, darantis viską, kas priklauso jos amžiui“, – pasakojo N. Brazauskienė.
Galime padėti
Sunkiai besiverčiančiai Brazauskų šeimai šiuo metu labai pravertų visų mūsų pagalba. „Gyvenime esu mačiusi visko, todėl šis laikotarpis – tikrai ne pats blogiausias, bet… pagalbos maisto produktais, bulvėmis ir daržovėmis, drabužėliais vaikams ir mums patiems – šiuo metu tikrai neatsisakytumėme“, – neslepia ji. Pasak jaunos moters, praverstų viskas, o ypatingai – bulvės… „Kai jų yra – badu nemirsi… Kaip šventės? Jų nesureikšminam, širdį skauda tik Kraoliui svajojant apie Kalėdų senelio dovanas… Negali pasakyti vaikui, kad jis liautųsi svajoti… Artėjančias šventes planuojam sutikti pas mano tėvą Kretingoje: taupėme kelionei autobusu, nes buvom pažadėję aplankyti“, – sakė N. Brazauskienė.
Be pagalbos maistu, drabužiais ar pinigais, iš namų retai išeinančiai Neringai būtų labai smagu pabendrauti ir su panašaus amžiaus mažylius auginančiomis mamomis. „Kvietė prisijungti prie Rokiškyje veikiančios aklųjų ir silpnaregių draugijos veiklos, bet joje – vyresnio amžiaus žmonės. Būtų labai smagu, jei kur netoliese atsirastų panašaus amžiaus mažylius auginančių mamų, su kuriomis būtų galima išeiti į lauką pasivaikščioti ar tiesiog susibėgti namuose puodeliui kavos“, – neslėpė N. Brazauskienė.
Norintys ir galintys Brazauskų šeimą paremti finansiškai – gali tą padaryti pervesdami pinigų į Neringos Brazauskienės banko sąskaitą: LT 537300010101042935 („Swedbank“).
Galintys šeimą paremti maisto produktais, drabužiais ar kitais jiems reikalingais dalykais, turėtų Neringai skambinti tel. 8-608-41066.
Agnė Mackuvienė
