Kai su režisieriumi Gyčiu Padegimu, jau sutikusiu būti profesionaliųjų teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams” žiuri pirmininku, iki festivalio keletą kartų kalbėjomės telefonu, tai būdavo tik trumpi akademiški komentarai, neatskleidžiantys žmogaus. Tarėmės susitikti, bet aplinkybės vis sukliudydavo… Ilgesnio pokalbio susėdome tik sekmadienį, kuomet jau buvo išrinkti nugalėtojai. G. Padegimas, iki tol paslaptingai tylėjęs ir „nieko nenorėjęs komentuoti”, tą popietę mintis reiškė be stabdžių. Ir klausimų beveik nereikėjo uždavinėti. Todėl išėjo toks monologas-pokalbis. Nuo rimtų pasvarstymų ir piktokos kritikos iki ore tvyrančių juokų ir saviironijos (jo klausėsi ir komentavo Kultūros centro direktorius Erikas Druskinas, juvelyrė Dalia Varnaitė, vėliau prisijungė centre dirbanti Nijolė Vailionytė). Svečias mūsų mieste patyrė ir nemalonių nuotykių. Ypač jam įstrigo autobusų stoties kasininkės. Tačiau atsisveikindamas vis dėlto sušvelnėjo. „Gal rašant galite to labai į pradžią neiškelti”, – šypsojosi žinomas režisierius, Klaipėdos universiteto profesorius ir apskritai charizmatiškas, atviras, šiltas žmogus. Dievo dovana, ne pašnekovas. Kol žiūrovai žiūrėjo paskutinį spektaklį, jis važiavo apžiūrėti Ąžuolų gatvės. Spektaklį jau buvo matęs. O apie ąžuolus sužinojo paskutinėmis festivalio dienomis ir vakarėlyje po apdovanojimų dar daug apie juos emocingai kalbėjo…
– Jūs – menininkas, profesorius, teatralas – daug ką matote kitaip. Papasakokite įspūdžius, ką išskirtinio patyrėte, pamatėte tris savaites gyvendamas Rokiškyje?
– Aptarnavimo lygiu aš likau truputį nustebintas. Nueinu į Rokiškio autobusų stotį. Ten sėdi dvi kasininkės. Perku bilietą. Tvarkingai. Kasoj. O man sako: „Ne, ne… Mes neparduosim. Pirkit bilietą autobuse.” Gerai. Laukiu. Atvažiuoja autobusas. Nueinu, vėl bandau pirkti bilietą. O man: „Ne, ne, aš neturiu grąžos, eikit į kasą, išsikeiskit pinigus.” Aš per lietų kaip „durnelis” laksčiau atgal ir vėl grįžau… Jei taip kiekvieną dieną aptarnauja žmones, kam jos tada reikalingos?
Arba nueinu į kirpyklą pasikirpti barzdos. Normalią vyrų kirpyklą. O man aiškina: „Niekas barzdų Rokiškyje nekerpa, niekas nemoka.” Vis dėlto nuėjau į „Ellą”, ar kaip ten kirpykla vadinasi, ir man tą barzdą gražiausiai nukirpo.
Bet šiaip labai daug žmonių gatvėse mane kalbino. „Maisto banko” moterys labai džiaugėsi, kad mes bendravom, netgi vienas kažkoks žmogus klausė: „Menininkas, mačiau, kad buvot bažnyčioje. Kaip jums mūsų bažnyčia patiko?” Ir ta pati Erika „Elloje” labai domėjosi festivaliu. Ir man įdomu, kaip jinai savo klientėms rekomendavo spektaklį, kuris pačiai patiko.
– Kuris jai patiko?
– Jūs jos paklauskit.
– Aš žinau. Erika – mano draugė. Jai patiko „Auros” teatro „Godos”.
– Dar aš čia aplankiau savo senus draugus.
– Bibliotekoj, girdėjau, buvot su rožių puokšte.
– Aliciją (Rokiškio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė – aut. past.) aplankiau. Apsilankiau ir muziejuje. Aleksandro Vasiljevo parodą apžiūrėjau. Kitą dieną buvau Vilniuje ir pamačiau, kad paroda Rokiškyje nė kiek ne menkesnė. Labai apsidžiaugiau. Iš viso man šitas pabuvimas buvo labai malonus. Mane čia labai globojo ponia Birutė ir Erikas (Birutė Bagdonienė ir Erikas Druskinas – aut. past.)
– Kur gyvenot?
– „Leokordyje”. Iš pradžių pamačiau, kad ten labai tylu, labai ramu. Buvo iš pradžių baisoka. Nuošaly. Bet paskui pripratau. Anksčiau esu gyvenęs „Pagundoje”.
– O kaip su rokiškėnais sekėsi dirbti komisijoje?
– Aš stengiausi. Žinau, kad anksčiau komisijos būdavo labai didelės. Sako, kad iš pradžių čia būdavo net piktokos diskusijos iki ryto.
O mes susitvarkėme taip. Už šito paties stalo posėdžiavom keturis kartus. Pirmiausia labai smulkiai aptardavom visus spektaklius, visi išsakydavo savo nuomonę. Aš viską žymėdavausi – kiek kokia pavardė paminima kartų, kas kiek gauna pliusų, kas kiek – minusų. Ir taip iš kiekvieno spektaklio. Dėl to paskui vertinti buvo labai lengva. Aš stengiausi komisijoj palaikyt tokią žaidybinę, linksmą nuotaiką, pasakojau daug visokių atsitikimų iš savo ir teatrų gyvenimo. Daug juokėmės ir besijuokdami tokioj geroj atmosferoj daugeliu atveju pasiekėm konsensuso. Aš stengdavausi visada pasisakyt paskutinis, niekam neprimest savo nuomonės.
Buvau nustebintas dar vienu. Nebuvo tokios trupės, kur nebūtų arba mano buvusio studento, arba mano buvusio magistranto, arba kokio kolegos. Šiame festivalyje pamačiau artistę, kuri pas mane vaidino prieš 25 metus, po to aš jos nebuvau sutikęs. Ina Kartašova. Arba, sakykim, Aleksas Kazanavičius. Jis, dar būdamas moksleivis, gal net koks dešimtokas, vaidino mano spektaklyje masuotėje Šiaulių dramos teatre…
Na, štai, o kai nebuvo konsensuso, visą laiką balsavom. Buvo kelios situacijos, kai balsai pasidalino po lygiai. Tada mano balsas lėmė.
– Kalbate apie „Bado meistrą” (Eimunto Nekrošiaus spektaklis – vienas iš pretendentų į pagrindinį prizą, nominuotas Auksiniam scenos kryžiui – aut. past.)?
– Aš tiksliai nežinau. Buvo keletas tokių situacijų. Aš jų nelabai prisimenu. Bedirbant dar atsirado papildomi prizai, bus vienas, kuris čia net neįrašytas (kai kalbėjomės, ant stalo jau gulėjo nutarimas, kas ką laimėjo – aut. past.).
– Koks?
– Pamatysim šiandien, čia siurprizas. Festivalis – labai gyvas, žmonės labai domisi, ir jo metu aš taip pat labai kalbėjausi su žiūrovais. Beje, ne tik tuos balsavimo procentus žiūrėjau. Manau, kad svarbu ne tik žiūrovų prizas, bet ir kitų spektaklių vertinimas. Nes šis festivalis yra ne snobams, ne meno kritikams, o žmonėms. Kurie čia gyvena. Kalbėjau su žmonėmis iš Užpalių, Obelių, Anykščių. Klausiau jų nuomonės. Ir man pačiam tai buvo toks kaip ir testas apie teatrą. Ir apie tai, ką reikėtų kalbėti su žmonėmis, kaip kalbėti, kas juos domina, kas jiems svarbu. Buvimą šitam žiuri pirmą kartą išnaudojau tokiam „truputį tyrimui”. Štai kaip tik skaitysiu paskaitas Vilniuje – šiek tiek apžvelgsiu tendencijas: ką žiūrovai kalba, ką jie vertina, kad teatras vis dėlto turi ieškoti. Ne, ne pataikauti, o ieškoti sąlyčio su žiūrovais. Jis neturi būti užsidaręs savo dramblio kaulo bokšte ir galvoti apie kažkokius prestižinius festivalius. Mes gyvename čia. Festivalis Rokiškyje tuo ir įdomus, kad jis kaip ir parodo „panoramą”. Pasiūliau, kad jame nebūtų senesnių nei dvejų metų spektaklių. Manau, vežti šešerių metų senumo spektaklį, tegu jis ir labai geras, nelabai korektiška.
– „Akmenų pelenai”, kurį atvežė kauniečiai, galbūt todėl ir nesulaukė žiūrovų…
– Nors jis, sako, kai kam patiko, kai kam nepatiko. O tie girdėjimai labai subjektyvūs. Viena žiūrovė iš Užpalių man sakė, kad jai labai patiko „Šauktiniai”. Mat jos sūnus savanoriauja. („Šauktiniais” rokiškėnai buvo ypatingai nusivylę – aut. past.). Teatro menas yra akimirkos menas. Jis yra subjektyvus. Čia ir dabar. Jį reikia matyt savo akimis ir išgyventi. Kad suvoktum, suprastum…
– O kuris spektaklis Jums labiausiai įsiminė?
– Man labai patiko scenoje matyti daug aktorių.
– Išsisukat nuo atsakymo?..
– Gal galėčiau sakyti, kad man daug kas patiko: vienam spektaklyje tas, kitam – anas. Kaip čia pasakius… O bendrai mes matome, kaip Saulius Šaltenis, kai dar buvo kultūros ministru, sakė, kad Lietuva yra galinga teatrinė valstybė. Tokia jinai ir dabar. Netgi Rokiškyje, kur visą laiką veikia kelios trupės, aišku, jog teatro tradicijos – gilios. Ir dabar iš Eriko Druskino veiklos daug laukiam. Jis turi visokių minčių ir vizijų, kaip toliau plėtoti teatrinius procesus.
Labai džiaugiuosi, kad šitas festivalis yra, kad jis rimtai, svariai vertinamas ir jis turi likti. O dėl pavadinimo, žinau, vyksta diskusijos. Kaune jau nebėr pavadinimo „Vaidiname darbininkams”.
– Seniai nėra.
– Taip. Bet man atrodo… Kai vaikštau štai čia, tai daug žmonių visokius darželius kasa ir ruošiasi agurkus sodinti ar kažką. Vadinasi, žemę žmonės dirba. Žemdirbys – nebūtinai kolūkietis. Tai gali būti ir tas, kuris turi kažkokią morkų lysvę prie namo, ir tas, kuris turi sodą. Dauguma šio regiono gyventojų tai turi.
– Bet mūsų pavadinimas juk nesusijęs su tuo, turim mes darželius ar neturim.
– Žmonės, kurie dirba žemę, man labai patinka. Tai – gerbiama profesija. Nors aš pats nemėgstu, bet žinau daugybę tokių, kurie įkišę rankas į žemę pasiilsi, labai gerai jaučiasi ir susireguliuoja. Taigi manęs pavadinimas nepjauna ir nešokiruoja. Jei būtų „Vaidiname kolūkiečiams”, kas kita. Nes kolūkių nėra. O žemės dirbimas yra ir bus, kol bus gyvi žmonės.
– Ką siūlytumėt keisti festivalyje – pamatėt jį, jei taip galima sakyti, „iš vidaus”?
– Nežinau, ar tai suveiktų, bet siūlyčiau surengt susitikimų su aktoriais, režisieriais, kurie pakomentuotų sumanymus. Gal su populiariais aktoriais kavinėj pasisėdėjimą padaryt, atvirai pasikalbėt. Labai gražu, kad yra Budraičio paroda (Juozo Budraičio fotografijų paroda – aut. past.), bet gal galima kooperuotis su ta pačia biblioteka ir ten padaryt kažką, susijusio su teatru. Gal ir muziejuje.
Kitaip sakant, norisi, kad festivalis „išliptų” iš šitų rūmų, plėstųsi jo erdvė. O šiaip aš niekada negalvoju, kad viskas, kas nauja, yra gera, o kas sena yra bloga. Yra labai daug negatyvių dalykų naujų ir yra labai daug dalykų nuostabių senų. Yra labai daug nuostabių senų žmonių, kurių nereikia nurašyt. Taip ir šitas festivalis. Manau, kad jis turi gyvuot ir gyvuos. Ir duok Dieve. Į jį nori važiuot žmonės. „Vat”, klausiau ir aktorių. Visi nuoširdžiai sako, kad laukia teatrinio pavasario Rokiškyje. Teko girdėti, kaip Birutė skambino į teatrus. Ir kiek jiems buvo džiaugsmo… Jaučiu, kad vertinama. Man sakė, kad net „Vikipedijoj” daug aktorių rašo, kad yra „Vaidiname žemdirbiams” nugalėtojai, išrinkti simpatiškiausiais ir panašiai. Aš ir pats didžiuojuosi, kad prieš penkiolika metų buvo įvertinta mano „Meistriškumo pamoka” ir mes abu su Nijole Narmontaite tapom laureatais.
– Kiek spektaklių pats pastatėte?
– 109.
– Oho, sunku patikėti.
– Ko čia nepatikėt?
– Kiek Jums tada metų?
– Man 116 ar 117 (juokiasi ir kreipiasi į E. Druskiną, ar įmanoma tiek spektaklių pastatyt. Paklaustas, iš kur tiek jėgų, rodo aukštyn ir komentuoja: „Prisijungiu ir ateina kažkokia energija.”)
– Pakomentuokit Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Bado meistras”.
– Labai aukšto profesinio meistriškumo. Bet, kaip ir paskutiniu metu kiti kolegos spektakliai, jis yra labai subjektyvios meninės kalbos, kuri, kaip mano močiutė sakydavo, „ne kožnam padabnam”. Dėl to kolegos (E. Nekrošiaus – aut. past.) spektakliai turi didesnį pasisekimą tarptautiniuose festivaliuose, kur susirenka kritikai ir gurmanai, o ne tarp Lietuvos žiūrovų. Ir čia jokia paslaptis. Taip yra.
– Bet juk Jūs gurmanas.
– Ne, aš ne gurmanas. Aš žiūriu spektaklius labai plačiai, ir man meno kūrinys vis dėlto turi komunikuoti su publika. Jei jis lieka „daiktu savyje”, kaip „vat” šiuo atveju (turi galvoje „Bado meistrą” – aut. past.), gal kažkiek man atrodo nėra teigiamas bruožas. Aš, pavyzdžiui, nesu už spektaklius, kurie pataikauja žiūrovams, kaip kokio „Domino” teatro, kur visi kvatoja, juokiasi. Tokie spektakliai nupigina teatrą, devalvuoja. Bet aš irgi nesu už tokius, kurie skiriami tiktai grupelei labai apsišvietusių žiūrovų. Geras, tikras spektaklis yra suprantamas, priimtinas ir akademikui, ir valytojai.
– Šokio teatro „Godas” išrinkote geriausiu. Ar valytojai jis buvo suprantamas?
– Na, aš nežinau, ar valytoja tą spektaklį žiūrėjo, bet apie „Godas” absoliučiai daug kas kalbėjo teigiamai. Ir dauguma komisijos narių.
– O Jūs?
– Aš už „Godas”… Nes man nedaro… Nu, kiekgi galima?.. Išgirsti vardą Nekrošius, išgirsti vardą Koršunovas ir… Osana! Pulk ant kelių! Na, kodėl?.. Mes ir kalbėjom labai aiškiai. Pavyzdžiui, Aidas Giniotis („Keistuolių” režisierius – aut. past.) – mano mylimas kolega, kuris gražiai dirba, kuris gauna žiūrovų prizą. Tai yra labai gerai, bet kad jo spektakliai yra nuspėjami, jau žinomi. Na, jau turbūt nebus tos viršukalnės, kuri buvo „Karalius elnias”…
– Jūsų balsas lėmė, kad pagrindinis prizas – 3 tūkst. eurų – atiteko šokio teatrui. Daug kam kyla klausimų, ar gali šokio teatras apskritai konkuruoti su dramos teatru?
– Absoliučiai. Čia joks ne šokis, čia – teatras. Gali būti spektaklis be žodžių, pantomima, miuziklas. O šiaip čia ne vertinimo komisijos, o atrankos komisijos problema. Jei spektaklius atrinko, jei jie yra, spektaklis „Godos” pagal tuos dėsnius labai aukštos prabos ir labai netikėtas. Turint galvoje, kad „Auros” teatras buvo tokiam Anželikos Cholinos teatro šešėlyje, šitas spektaklis visus nustebino. Net ir kirpėjas. „Aura” buvusi čia tik kartą, ir visi pastebėjo didžiulį progresą. Sako, kad tai – tarptautinio lygmens spektaklis, kuris gali atstovauti Lietuvai. Ir ne tik Lietuvai.
– Anksčiau sakėt susikaupsit ir parašysit kažką Rokiškyje. Ar parašėt?
– Ne.
– Pas kirpėjas vaikščiojot?
– Ne. Turiu iki trečiadienio kai ką parašyt, prorektorė skambino… o paskui dantį turiu taisyti (vardija suplanuotus darbus – aut. past.). Oi, dar pasakysiu. Dar vieną „nuostabų” aptarnavimo kazusą prisiminiau iš Rokiškio. Čia aptarnavimo lygis – pats žemiausias, kokį aš kur Lietuvoje sutikau.
Man ruošiamasi implantuoti dantį, yra įdėtas specialus vaistas, kad kanalą platintų. Kai tas vaistas iškrito Kaune, į pirmą pasitaikiusią kliniką nulėkiau, įdėjo be jokių problemų. Atvažiavau čia, ir vėl iškrito. Nuėjau į Rokiškio kliniką, tai žinot ką man pasiūlė ketvirtadienį? Skaudamu dantim, kai tereikia dviejų minučių vaistams įdėti, man pasakė: „Ateikit pirmadienį.”
Kasininkės nesugeba parduoti vieno bilieto. Dvi tuščioj salėj sėdėdamos, vaiko tave per lietų – tikras sovietinis gyvenimo būdas. Tai miesto veidą ir gadina. Žmogus, atvažiavęs iš kitur, taip ir nusivili – kokie čia žmonės tam Rokišky gyvena (nors režisierius paskui patikslina, kad buvo ir nuostabių susitikimų ir daug kur su juo nuostabiai elgėsi – aut. past.)?
– Negalvokite apie Rokiškį taip blogai.
– Aš ne apie Rokiškį, o apie konkrečias ponias. O ką, tik ditirambų norit? Nemoku meluoti.
– Bet mokat gražiai, diplomatiškai apeit kai kuriuos dalykus.
– O tai ką, ar aš kvailas, manot (paslaptingai šypsosi – aut. past.)…
– Tai irgi savotiškas melas – ne tiesiai sakyt.
– Ne, ne, joks ne melas. Aš į visus Jūsų klausimus atsakiau. O ko aš neatsakiau?
– Ačiū už pokalbį.
Reda MILAKNIENĖ
