Prie Dirdų

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Ji skirta pagerbti tremtyje kentėjusius lietuvius. Nors nuo pirmųjų trėmimų praėjo daugiau kaip 75 metai, patirti išgyvenimai vis dar saugomi ištremtųjų ar trėmimų paliestųjų ir jų šeimų atmintyse. Jų atspindžius galima įžvelgti akyse, o pėdsakai bei randai matomi veiduose bei kūnuose.

Rašiau apie mano seneliui Juozui Auguliui likimo pametėtą paauksuotą sėkmės šiaudą, kai daug lietuvių, vežtų kariauti į Kuršo frontą, pabėgo iš traukinio. Tada senelis slapstydamas sugrįžo iš Vilniaus į Rokiškį. Ir tyliai, slapčia besidžiaugdamas, dirbo ūkio darbus, savaitgaliais važiuodavo iš Čipyrių kaimo į Rokiškį, Kupiškį ir Obelius pirkti ar parduoti arklių bei kitų naminių gyvulių. Toks iš pažiūros ramus, nors ir Sovietų Sąjungos priespaudos apsunkintas, gyvenimas tęsėsi iki 1949 m. kovo.

Senelis pasakoja, kad viena paskutinių 1949 m. kovo dienų prasidėjo įprastai. Žemė jau buvo pradėjusi busti iš žiemos miego. Sniego nebebuvo. Todėl senelis kartu su dėde Antanu, kuriam tuo metu buvo 60 metų, kibo į ūkio darbus. Pradėjo arti žemę. Pirmiausia kaimynams. Po to ir sau. Iki pat sutemų. Tada įsitaisė prie krosnies ir užmigo. Senelis sako, kad tą dieną viena ausimi lyg ir buvo girdėti subruzdimų. Širdžių dūžiai lyg ir tvinksėjo vos greitesniu ritmu. Žemė buvo lyg ir tokia pati lietuvių krauju palaistyta. Tačiau gaiviame ir tyrame lietuviškame ore buvo galima justi aitrų, sovietinį, raudoną kvapą, kurį skleidė nudilusių kūjo ir pjautuvo ašmenų trynimasis. Netikėtai senelio ir dėdės ausis pasiekė atvažiuojančių sunkvežimių garsai. Nė akimirkai nepraėjus operatyvininkas (viršininkas), du MGB agentai, trys Raudonosios armijos kareiviai ir keli stribai bei „partiniai bailiai“ jau stovėjo su šautuvais rankose, rodydami kažkokius kirilica prirašytus dokumentus.

30 minučių. Tiek davė laiko prasibudinti, susiruošti, susidėti daiktus, atsisveikinti su artimaisiais, paskutinį kartą pašerti gyvulius ir psichologiškai pasiruošti, kad esi ištremiamas iš Lietuvos visam likusiam gyvenimui, nes esi rusų liaudies priešas ir buožė, turintis namą, žemės, šeimą, gyvulių ir tavo gimtoji kalba yra lietuvių. Senelis pasakoja, kad per 30 minučių ir dar mojuojant šautuvais nespėji net pagalvoti, kad esi ištremiamas nežinia kur ir neaišku kodėl. Tik skubi sukalbėti atsisveikinimo su gyvenimu, kurį gyvenai 25 metus, maldą. Dar net neprabėgus 30 minučių, senelis kartu su dėde buvo laipinamas į pilną žmonių ir daiktų sunkvežimį. Sunkvežimiai stojo dar ne vieną kartą pakeliui į Rokiškį. Ir vis pilnėjo. Vis sunkiau sekėsi važiuoti akmenimis ir žvyru grįstais keliais. Rokiškio traukinių stoties link. Tačiau atvažiavo. Tada senelis ir dėdė buvo apklausti, patikrinti jų dokumentai. Ir vesdinami į vagonus, kurių nei pradžios, nei pabaigos nesimatė. Girdėjosi tik vaikų klyksmai, moterų verksmai ir vyrų keiksmai. Dar vienas kitas šūvis. Ir, žinoma, traukinių keliamas triukšmas. Traukinių buvo tiek daug, kad kareiviai, vedę senelį ir dėdę prie jiems priskirtojo, net pavargo. Istorijos šaltiniai tą faktą pagrindžia ir teigia, kad vagonų buvo apie 1 tūkst. 470! Tik neaišku, kokia jų dalis buvo tuo metu Rokiškyje, nes, ešelonams pajudėjus, vagonai vis buvo prijunginėjami ir jų sparčiai daugėjo.

Lietuviai, latviai, estai, lenkai.. Aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai. Moterys, merginos, mergaitės, vyrai, vaikinai, berniukai ir kūdikiai. Sumišimas, baimė, kančia ir neapykanta. To jausmo, kurį jautė širdis, to vaizdo, kurį matė akys, to, ką kuždėjo instinktai ir to, ką tuo metu galvojo, senelis sako nenorintis prisiminti. Bet prisimena. Ir vis šypsodamasis kartoja, kad visko nepasakos, nes mūsų karta per jautri. Matyt, po senelio nebus kitos kartos, kuri būtų pasiruošusi išgirsti smulkmenas, mažas detales – tai, kas vyko tuo metu vagonuose ir vėliau jau pačioje tremtyje. Kai žmonės kovodavo dėl mažiausio duonos kąsnio, kai miegodavo užsidengę eglių šakomis, kai patirdavo nuolatinius pažeminimus. Tačiau žmonės yra stiprūs, tvirti, o jų noras gyventi – nepalaužiamas. Išgyventa ir tai.

Nubraukęs ašarą senelis tęsia pasakojimą. Sako, kad važiavo apie 20 parų. Vagonuose nebuvo langų, todėl beveik nebuvo ir šviesos. Ešelonai sustodavo trumpam. Prikabindavo kitus vagonus. Išvilkdavo mirusiuosius. Kartais leisdavo atlikti gamtinius reikalus. Sustojus miestuose, būdavo, atnešdavo kopūstų sriubos. Sakė, buvo baisu ir tylu. Bet senelis pasakoja, kad sriubos nevalgė. Kad turėjo pasiėmęs ir dar prisislėpęs lašinių, duonos ir kitokio maisto. Gaila, kad tik sūris greitai supelijo. Visi maistu dalindavosi draugiškai ir lietuviškai, bet senelio naminiai lašiniai turėjo didžiausią pasisekimą. Ypač tarp vaikų.

Senelis papasakojo ir vieną tragikomiškai juokingą istoriją, kuri prasidėjo maždaug dešimtą kelionės į nežinią dieną. Tiems, kas susigundė paragauti kopūstų sriubos, pasidarė negera. Matyt, net lietuvių organizmai priešinosi okupacijai ir šiems trėmimams. Todėl nusprendė sustreikuoti. Vagonams nestojant, visas „streikas“ buvo kaupiamas įvairiuose kibiruose ir maišuose. Ir per nedidelį langelį aukštesni vyrai nusprendė visą tai pašalinti. Išpylė tiesiai ant kelkraštyje stovėjusių kareivių ir kažkokio svarbaus viršininko. Skaniai ir kvapniai „palietuvinti“ raudonarmiečiai puolė stabdyti traukinį. Sustabdė. Ir pradėjo brautis vagono link. Vienam vyriškiui sukomandavus, visi senelio vagono vyrai vieningai surėmė pečius ir prispaudė duris. Į pagalbą atėjo ir moterys. Taip būrys „palietuvintų“ raudonarmiečių liko nieko nepešę ir tikriausiai nuėjo skalbtis ir kvėpintis namo. Senelis sako: kai nori, lietuviai gali būti vieningi. Net vieningesni už šautuvus. O šis nutikimas buvo prisimenamas visą tremties laikotarpį. Kaip mažytis atpildas už viską.

Kelionė truko visą amžinybę. Buvo baisu važiuoti, tačiau dar baisiau laukti tos kelionės kažkur pabaigos. Reikėtų pabrėžti – kažkur.

Šioje vietoje turiu pabaigti istoriją. Reikia seneliui leisti pailsėti. Ypač pailsinti akis ir širdį. Ir sugrįžti iš sunkios raudonos praeities prisiminimų į šviesią ir lengvą realybę, kur didžiausias senelio pomėgis – prižiūrėti, kad avilio bitės, išskridusios į tolimą kelią, rastų namus ir parneštų skaniausią nektarą, kuriuo jau ilgą laiką yra lepinama šeima, giminė, draugai ir svečiai. O mūsų laukia kita – dar labiau sukrečianti, pamokanti, dar labiau netikėta, vietomis baisi ir vietomis įspūdinga istorija apie tai, kaip senelis kartu su dėde pasiekė Irkutsko sritį, Zimos miestą. Kaip rinko per žiemą sušalusias bulves maistui. Kaip buvo paskirtas nuo ryto iki vakaro nešioti per 100 kg sveriančius rąstus. Kaip apgaudinėjo rusus. Kaip mirė dėdė Antanas. Kaip pamatė Baikalo ežerą. Kaip pradėjo uždirbti daugiau pinigų negu vietiniai rusai. Ir kaip po 10 metų sugrįžo į Rokiškį.

O dabar tik noriu pasakyti: seneli, su Vilties diena…

Liudvikas Augutis

 

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie