Selemonas Paltanavičius
Žaliukės patinėlis ryškesnis – jo apdare yra daugiau žalios ir geltonos spalvų, ypač matomas geltonas su žaliu atspalviu antuodegis ir geltona juosta išskleistame paukščio sparne. Patelė neturi tiek ryškių spalvų, bet gražiai atrodo balsvas stiprus jos snapas ir šviesiai rausvos (ar rožinės) kojos. Žaliuke šį paukšį vadina daugelis tautų, net ir lotyniškas jos vardas apibūdina paukščio spalvą.
Žaliukę retai matysi vienišą – tai savo rūšies, o žiemą – ir didesnio mišraus kitų rūšių pulko draugystę vertinantis paukštis. Jis sutinkamas visur, tačiau miškuose jo ieškoti yra prasmės tik kirtavietėse pasodintų eglučių plotuose, o atvirame kraštovaizdyje, prie žmogaus jis gyvena ten, kur gausu lesalo ir perėjimui tinkamų spygliuočių.
Žaliukę vadina artimuoju migrantu. Tačiau rūšies statusas yra gana mįslingas – matydami savo aplinkoje, mes žaliukę galime vadinti sėslia, rudenį stebėdami į pietvakarius traukiančius jų būrius – migruojančia. Žiemai pas mus neretai lieka jų gausūs pulkeliai, kuriuos prie vietos „pririša“ lesykla, ūkininko kiemas ar nenukultų javų, kanapių plotelis. Daug žaliukių žiemą išgyvena prie medžiotojų prižiūrimų žvėrių šėryklų.
Ne visada galima tvirtinti, kad pas mus žiemoja tik vietinės žaliukės – tikėtina, kad nemažai jų yra atskridusių iš šiaurės rytų. Ventės rage ir Kuršių nerijoje sužieduotos migruojančios žaliukės pasiekia Prancūziją, Šiaurės Italiją, taigi – keliauja per visą Europą.
Žaliukės mielai lankosi lesyklose. Jų snapai stiprūs, kaip tikro grūdlesio paukščio – smagu stebėti, kaip žaliukė, vikriai snape sukdama saulėgrąžą, ją išaižo, atskiria lukštą nuo sėklos. Žinoma, jų būdas lesykloje – ne pats mieliausias, nes įsitaisiusios ant lesalo krūvos, jos gina „savo turtą“, plačiai išžioja snapą arba susikimba su kita žaliuke ar karklažvirbliu.
Jau vasarį žaliukių patinėliai netoli lesyklos pradeda čiulbėti – jų giesmelė čaižoka, bet melodinga ir garsi, o giedantis paukštis paprastai tupi viršūnėje ir yra labai gerai matomas.
Visą žiemą lankiusios lesyklą, žaliukės paprastai lieka jos apylinkėse perėti. Tam, kaip jau žinote, reikia spygliuočių želdinių, gyvatvorių. Per vasarą jos išveda 2 vadas po 4–5 jauniklius. Tikėtina, kad dabar kai kurios poros peri net 3 kartus, nes lizdai su perimais kiaušiniais randami ir rugpjūtį.
Kad žaliukės būtų mūsų kaimynės, reikia nedaug: visą žiemą jas lesinti ir prie namų, laukuose pasodinti spygliuočių krūmų ar medžių.
