D. Vilkickienė pabrėžė, kad etnokultūra tikrai nėra tai, kas atgyvenę. „Etnokultūra gali labai gražiai suskambėti šiuolaikiniame moderniame pasaulyje, tik reikia ją puoselėti, auginti, skleisti, ką ir darome visi čia susirinkę“, – sakė D. Vilkickienė.
O į vakarą susirinko tie, kas dalinosi žiniomis, patirtimi, po kruopelytę dėliojo tekstus, nuotraukas į bendrą knygą apie mūsų krašto unikalų etninį paveldą: rokiškėnų tarmę, papročius, amatus, tautodailę, tradicijas, folklorą, etnokultūrinį ugdymą ir edukacijas, kulinarinį paveldą.
Taip atsirado knyga „Rokiškio krašto etnokultūrinės veiklos trisdešimtmetis“. Jos atsiradimo iniciatorius – Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centras (TVIC), o finansiškai prie jos išleidimo prisidėjo Lietuvos kultūros taryba ir Rokiškio rajono savivaldybė. „Vien jau šį vakarą susirinkusiųjų šypsenos rodo tai, kad mūsų, kaip šios knygos iniciatorių, darbas nebuvo veltui. Tačiau tikrasis knygos atsiradimo nuopelnas priklauso jums, kurie puoselėja, tęsia, kuria etnokultūrines tradicijas mūsų krašte ir perduoda jas ateinančioms kartoms“, – pristatydama knygą sakė TVIC vadovė Lina Valotkienė.
Į knygą įtraukti Rokiškį garsinantys projektai: šienpjovių tradicijos ir varžybos Konstantinavoje „Pirmoji pradalgė“, linininkystės tradicijos ir „Lino mūka“, senieji vestuvių papročiai, senosios turgaus tradicijos, kurios vis dar atsispindi šventėje „Kuc kuc Kamajuos“, drožybos tradicijos, pradedant garsiausiu Lietuvos dievdirbiu Lionginu Šepka, Rokiškio prakartėlės, folkloro tradicijos, kurias puoselėja folkloro ansambliai „Gastauta“, „Vengerinė“, vaikų folkloro ansamblis „Čirulis“, folkroko grupė „Pievos“.
Į knygą pateko ir etnokultūros ugdytojai – lopšelis-darželis „Varpelis“, R. Lymano muzikos mokykla, Rokiškio jaunimo centras, Krašto muziejaus edukacijos. Ir senosios „kantičkinės“ giesmės Kriaunų krašte.
Įžangą knygai parašė kraštietis profesorius Libertas Klimka, o Rokiškio šnektą skaitytojams knygoje pristatė lituanistas, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Donatas Smalinskas, kuris šia proga svečiavosi Rokiškyje.
„Dar net tada, kai nemokėjau rašyti, norėjau tapti lietuvių kalbos mokytoju. Vien todėl, kad kalba man buvo labai smagus dalykas. O koks stebuklas yra tarmė. Žmonės, kurie tarpusavyje kalba tarmiškai, daug geriau vienas kitą supranta, labai artimai bendrauja – šilčiau, mieliau ir artimiau, nei bendrine kalba, kuri yra išmoktinė.
Tarmiškai puikiai moku ir galiu kalbėti, suprasti, po poros valandų važiuosiu pas mamą į Obelius, ten pakalbėsiu tarmiškai, bet svetimoje aplinkoje kalbėti tarmiškai sunku – ne visi gali suprasti tarmės niuansus“, – knygos pristatymo vakare kalbėjo D. Smalinskas.
Bet mūsų krašto tarmė tą vakarą vis tiek nuskambėjo – savo kūrybą skaitė tarmiškai rašančios Gražina Pitrėnienė ir Danutė Mažeikienė.
Susirinkusiems dalelę savo kūrybos dovanojo ir kiti knygos herojai – folkloro dainas dainavo ansamblis „Gastauta“, R. Lymano muzikos mokyklos mokytoja Laima Bieliūnienė su savo auklėtiniais, lino kelią pristatė panemunėliečiai ir „Lino mūkos“ sumanytojas Romualdas Kaminskas, savo kepta duona pasidalijo jūžintiškė Jūratė Pūslienė. Deja, keptinio šio krašto alaus atvežti jau nebegalėjo – aludarė Ona Giriūnienė visas atsargas išpardavė per rajone vykusius „kermošius“ ir šventes, o jam pagaminti reikia laiko.
Baigiantis renginiui Kriaunų seniūnijos vyriausioji specialistė kultūrai Vita Mačiulienė iš „Gastautos“ ir L. Bieliūnienės išgavo pažadą, kad senoji Kriaunų „kantičkinių“ giesmių tradicija nenutrūks – iš beveik devyniasdešimtmetin įkopusių jų giedotojų Kriaunose tradiciją perims ir puoselės jaunesniosios kartos.
