Pasiruošimas
Visas tris paras praleidome Kutaisyje. Patys gruzinai sako, kad šiame mieste gyvena tikri gruzinai ir čia yra tikroji Gruzija. Beje, taip pat sužinojome iš gido (apie tai kiek vėliau), kad „mūsų draugai lietuviai bene vieninteliai kartais Gruziją vadina Sakartvelu“. Kiek tame tiesos – nežinau.
Artėjant skrydžio laikui turėjome pasirūpinti pasais. Trumpalaikiam vizitui į Sakartvelą vizos nereikia, tai šiek tiek nustebino. Pirmoji misija prieš išskrendant – susirasti transportą, kuris mus iš Kutaisio oro uosto 23 km nuvežtų į miesto centrą. Nors yra įvairiausių būdų, nusprendžiau pasirinkti www.gotrip.ge puslapį. Suvedus iš kur ir į kur keliaujate, jums pasiūlomi vairuotojai, kurie už konkrečią sumą nuveš jus į reikiamą vietą. Tai patogu ir nereikia derėtis ar sulaukti kokio papildomo mokesčio. Užsisakai vairuotoją, gauni jo „Whatsapp“ programėlės (beje, ten ją naudoja bene visi) numerį, susisieki su vežėju žinute ar skambučiu iš anksto ir jis tavęs laukia oro uoste. Vairuotojo gali prašyti kur nors sustoti, apsižiūrėti, apsipirkti ir jie tai mielai padarys. Kelionė į miesto centrą vėlų penktadienio vakarą mums kainavo beveik 18 eurų.
Antras dalykas – surasti gidų, kurie galėtų mums aprodyti kuo daugiau vietų. Daugybę rekomendacijų internete turėjo „Budget Georgia“ firma, kurią ir pasirinkau. Nenuvylė. Kadangi buvo lapkričio pradžia, kainos šiek tiek žemesnės nei įprasta. Šeštadieniui pasirinkome dviejų kanjonų ir olos turą, o sekmadieniui – Batumio miestą ir Mtirala nacionalinį parką. Už šias dvi dienas su gidu ir transportu sumokėjome vos po 56 eurus. Pradėję bendrauti per feisbuką, persikėlėme į „Whatsapp“, gavome sąskaitą, pervedėme pinigus ir sulaukėme instrukcijas, kur ir kada susitikti. Viskas labai aišku ir paprasta.
Internetas ir Manucharas
Penktadienio vakarą nusileidome į Kutaisio oro uostą, skrydis truko beveik keturias valandas. Perėję pasų kontrolę pradėjome ieškoti vietinių operatorių skyrių, kur galima nusipirkti SIM kortelę ir naudotis internetu Gruzijoje.1 gigabaitas duomenų Gruzijoje iš lietuviško operatoriaus kainuoja apie 20 eurų. Šiais laikais tą gigabaitą galima sunaudoti labai greitai… Kaip ir buvau skaitęs, dauguma operatorių oro uoste turi trumpalaikes SIM korteles, kartu gauni keliasdešimties minučių nemokamų skambučių, SMS žinučių ir svarbiausia – neribotą internetą. Už tokią kortelę, kuri galioja savaitę, sumokėjome po beveik 6 eurus. Beje, nors 5G internetas veikia ne visur, visgi jo greitis geras, net ir kalnuose.
Kiek pavėlavęs dėl avarijos kelyje, mūsų vairuotojas Manucharas atvyko. Kaip ir tikėjausi, jis buvo kalbus, pradėjo klausinėti bei pasakoti apie savo šalį, šeimą ir gyvenimą. Nusprendėme jį samdyti ir paskutinę dieną Kutaisyje. Norėjome aplankyti du vienuolynus šalia miesto ir grįžti į oro uostą skrydžiui. Tarėmės žodžiu, nes minėtas puslapis taiko apie 23 proc. užsakymo vertės mokesčių, tad nusprendėme, kad geriau visi pinigai Manucharui įkrenta į kišenę. Už kelionę atgal į oro uostą ir vienuolynų lankymą sutarėme 33 eurų sumą.
Aukštumos ir žemės gilumos
Penktadienį Kutaisyje atsiradome tik vėlai vakare, tad nusprendėme tiesiog pailsėti. Šeštadienį kėlėmės 7 val. ir pradėjome ruoštis į pirmąjį turą. 8.50 val. turėjome būti prie „Budget Georgia“. Iškart sakau, jei bijote šunų – ši šalis ne jums. Eidami apie 700 metrų nuo viešbučio iki minėtos vietos sutikome daugiau nei dešimt benamių šunų. Čia jų pamatysite visur. Net ir atokiausiose kalnuose ar parko vietose. Atėję užsiregistravome ir sulaukę gido Omo dviem autobusiukais pajudėjome į Martvili kanjoną. Į šį turą vyko apie 18 žmonių. Kas jie tokie, nustebino: Kylas iš Niujorko į mūsų ketveriukę kreipėsi lietuviškai. Pasirodo, jo prosenelis karo metu pabėgo į Ameriką, todėl jam, apkeliavusiam bene visą pasaulį, buvo Lietuva labai įdomi. Amerikoje pradėjęs mokytis lietuviškai, Kylas šią vasarą pagaliau aplankė prosenelio gimtinę, į kurią sakė grįšiantis dar ne kartą. Pakviečiau jį į Rokiškį, apsikeitėme kontaktais. Argi pasaulis nėra mažas?
Pasiekę Martvili kanjoną sumokėjome apie 6 eurus už įėjimą ir po 10 eurų už pasiplaukiojimą valtimi. Būtent šio pasiplaukiojimo vaizdus man teko matyti prieš išskrendant. Susėdę į šešiavietę pripučiamą valtį pasileidome upe. Vaizdas stulbinantis: tekantis krioklys, uolos penkiaaukščio dydžio, gamta, vandens čiurlenimas… 15 minučių trukęs pasiplaukiojimas įstrigo visam gyvenimui.
Grįžę į pradinį tašką, pėsčiomis pradėjome naršyti kanjoną. Čia vertėtų paminėti, kad oras buvo lyg lietuvišką vasarą – 26 laipsniai šilumos. Kanjone įrengti takeliai, kuriais vaikščiodamas puikiai galėjai apžiūrėti visą kanjoną. Žmonėms, mėgstantiems kalnus, akmenis, upes ir krioklius, tai tobula vieta. Čia pamatysi visko. Nemeluosiu, vienu metu akyse pradėjo kauptis ašaros nuo viso to grožio.
Okatse – giliausias Gruzijos kanjonas. Kaina jį aplankyti tokia pati kaip ir prieš tai – šiek tiek daugiau nei 6 eurai. Čia mūsų laukė pasirinkimas: eiti 3 km arba pasinaudoti bekelės taksi. Pasirinkome pastarąjį variantą, o kelionė žmogui į abi puses kainavo apie 7 eurus.
Išvakarėse smarkiai lijo, tad kelias į mums reikiamą vietą buvo baisus, arba priešingai – įsimintinas. Kaip kam. Štai japonų porelė laikėsi susikibusi rankomis taip, kad atrodė lyg jų lauktų paskutinioji… Keturiais ratais varomas autobusiukas su padangomis, kurios pritaikytos purvui, siaurais takeliais palei bedugnę slidinėjo, kopė bene į vertikalius takus, o vienoje vietoje turėjome palaukti, kol ekskavatorius pabaigs darbą, nes nuošliaužos buvo užtvėrusios kelią.
Sunku aprašyti Okatse kanjono grožį. Sustoji, dairaisi, visur matai vien kalnus. Kiek žemiau stebi žmogų, jojanti palei kalną, ir tiesiog egzistuoji, net nepradėjęs eiti keliu, kabančiu palei kalną. Nusprendžiau, kad šioje vietoje būtų tobula turėti rąstinį namelį ir gyventi atokiau nuo visų, sėdint ir grožintis aplink esančiais kalnais bei skaitant „Žiedų valdovo“ trilogiją. Įžengi į kanjono kelią, metalinėmis konstrukcijomis kabantį palei kalną, ir apačioje vos įžiūri žemę ir šniokščiančius krioklius. Būtent tada supranti, koks visgi esi mažas žmogus ir kokia šio kanjono didybė. Kelias palei kalną konstrukcijomis truko apie 1,5 km, o pačioje pabaigoje laukė sala, kurioje puikiai galėjai apžiūrėti viską, kas tave supa. Pasikartosiu: itin sunku apsakyti kaip visa tai atrodo, bet jausmas, kuris mane aplankė, tai – laimė ir džiaugsmas.
Pirmos dalies pabaiga
