Taigi oficialiojoje vartosenoje tinka vartoti ir Kýjivas, ir Ki̇̀jevas (žr. nutarimą). Pirmasis yra adaptuotas iš dabartinės ukrainiečių kalbos, antrasis – istorinis, patekęs LDK laikais iš rusėnų kalbos XIV a. ar anksčiau, dar nesant tam tikrų dabartinei ukrainiečių kalbai būdingų fonetinių ypatumų (plačiau žr. Kalbos konsultacijų banke, čia).
Valstybinė lietuvių kalbos komisija nuo 2016 m. rekomenduoja miesto pavadinimą Dnipras vietoj Dniepropetrovskas ir parengė detalų Ukrainos Aukščiausiosios Rados pagal Dekomunizacijos įstatymą pakeistų gyvenamųjų vietovių pavadinimų sąrašą (sąraše – autentiškos ir transkribuotos formos) žr. http://www.vlkk.lt/naujienos/kitos-naujienos/naujieji-ukrainos-gyvenamuju-vietoviu-vardai-ir-ju-sulietuvintos-formos; dar žr. čia). Atsikratyta Čepajevių, Leninių, Komunarų, Komsomolskių, Sovetskių, Frunzių ir pan.
2006 m. išleistame žodyne „Pasaulio vietovardžiai. Europa“ dauguma Ukrainos vietovardžių teikiami tik ukrainietiškomis formomis, o kai kurių teikiami variantai – turintis tam tikrą vartojimo tradiciją ir naujesnis transkribuotas tiesiai iš ukrainiečių kalbos, pvz.: Charkovas ir Charkivas, Černigovas ir Černihivas, Nikolajevas ir Mykolajivas. Rekomenduojama teikti pirmenybę būtent ukrainietiškoms formoms – Charkivas, Černihivas, Mykolajivas ir pan.
Kitaip dėl variantų Lvovas ir Lvivas – abu variantai teiktini. Lvovas yra tradicinės formos vietovardis, kaip ir Kijevas, paveldėtas iš senų laikų, perimtas iš rusėnų (ne iš rusų) kalbos, taigi yra tinkamas vartoti. Slavistikos ekspertų teigimu, fonologinis pokytis, kai balsiai o ir e uždarame skiemenyje virsta balsiu i, įvyko vėliau, būtent ukrainiečių kalboje (kaitant atviruose skiemenyse o ir e lieka nepakitę, plg. kilm. Lvova, Kyjeva).
VLKK inform.
