Gimtasis Rokiškis Akcentai Ar galėsiu nenorėti pieno?

Ar galėsiu nenorėti pieno?

553
0

„Miau“, – pasigirdo reiklus balselis. „Oi, čia mano kačiukas, laikas maitinti“, – iš karto sureagavo viena pažįstama. O aš dairausi, kur tas augintinis. Pasirodo, kačiukas išalko virtualioj realybėj. Yra tokia programėlė, kurioje gali auginti, rūpintis ir globoti katinėlį. „Kartais įgrysta, atėjo laikas ėdesiui – viskas, ramybės neduos, miauksės, bet prisirišau prie to kačiuko, nenoriu „išjungti“, – paaiškina pažįstama. Ir vardina privalumus: nesišeria, neteršia, nesidrasko…

„Eureka!“ – galvoju, juk tai puikus būdas demografinei situacijai spręsti. Virtualūs vaikučiai – augini, kad ir kelis. Bet turbūt naktimis verktų, reikėtų keltis – kitaip neįsijausi ir liks tik „virtualus“, be žodžio „realybė“, tačiau problemos sprendimas paprastas – gali bent porą kūdikių ilgesniam ar trumpesniam laikui neskausmingai „išjungti“.

Ir tai nėra kokie kliedesiai. Po truputį (o gal ganėtinai sparčiai) judam link gyvenimo perkėlimo į virtualų ir robotikos pasaulį. Šitas persikėlimas daug ką keičia. Nuvertėja kadaise prestižinės buvusios profesijos, jų atstovai nepajėgūs konkuruoti su „google“. Kol kas dar ne su dirbtiniu intelektu, bet tai – netolima ateitis.

Gydytojai kenčia ne tik kolegų, bet ir pacientų mobingą. Kalbėjau ne su vienu Rokiškio poliklinikoje dirbančiu gydytoju – sako, sunkiausia bendrauti su „google“ pacientais. Gydytojas jiems – joks autoritetas, jie paguglina ir žino viską geriau, nei dešimt metų sunkiai mokęsis specialistas. Sako (turbūt čia taiklus anekdotas, nors nenustebčiau, jei tai būtų buvęs faktas), kad kažkur vienas šmaikštus gydytojas ant savo kabineto durų išsikabino žinutę: „Google“ pacientai receptuko kreipkitės į „google“.

Tikrai, kodėl „google“ negalėtų gydyti ir receptukų išrašyti? Gydytojų ir jų mažų atlyginimų problema vienas du būtų išspręsta.

Arba teisininkai. Laisvai gali keltis į virtualią realybę ir teikti konsultacijas kad ir „skype“. Kažin, o gal ir išpažinčių kunigai (nes ima jų trūkti) ateityje klausys „skype“?

Arba vaikų mokymasis namuose. Skaičiuojama, tokių šeimų, kurios namuose pačios moko vaikus, Lietuvoje jau yra apie porą šimtų. Svarbu vaiką motyvuoti, o visa kita jis pats susiranda internete. Čia galimybės beribės (tik kaip tam vaikučiui platybėse nepasiklysti?). Virtualiame mokymosi procese gali klausyti kad ir lektorių iš Niujorko paskaitų – ar palyginsi jas su visiškai autoritetą praradusių Lietuvos mokytojų pamokomis? Mokytojų, kurie bijo net žodį prieš vaikus ar jų tėvus ištarti, ką jau kalbėti apie rykštes per delnus, kaip būdavo anksčiau (tik tų rykščių nesiūlau).

O žurnalistai? Asmenybės, jų tekstų autorystė dingo, liko tik kanalai ir „copy paste“ – jo pagalba „google“ platybėse gali išžvejoti bet kokią informaciją, ją pritaikyti ir nusavinti. Todėl nenustebau, kai kolegė liūdnai pastebėjo, kad jos autorinis tekstas be jokios nuorodos į autorystę keliauja per įvairius kanalus, galiausiai atsidūręs konkurentų tinklalapyje. O kai į visą šį procesą įsiterps dirbtinis intelektas? Skaičiau –  jau yra sukurta tokia gera teksto generavimo sistema, kad neatskirsi, jog tai ne žmogaus rašyta.

O visiškai garbę praradęs Seimas? Juk girdim, prisipažįsta seimūnai, kad gėda dirbti dabartiniame Seime. Tik kolegė gudriai šyptelėjo – kuriam gi iš jų gėda? Savo noru nė vienas nepasitraukia. Tai gal geriau virtualus Seimo variantas su tiksliai suprogramuotomis mašinomis? Mažiau gėdos būtų.

Tik dar nesukurtas žmogaus intelektui prilygstantis dirbtinis intelektas. Gal laimei? Teigiama, kad dirbtinis intelektas gali palengvinti žmonių gyvenimą, mums reikės mažiau ar net visai nebereikės dirbti, nes viską už mus padarys kompiuteriai ir robotai. Vis dėlto baiminamasi: jeigu ši technologija nebus kontroliuojama, ji gali sukelti žmonijai rimtų pavojų.

Prisiminiau, kaip kažkas pasakojo apie išmaniųjų namų programą, kuri valdo namų ūkį ir… šaldytuvo turinį. Vis primindama, ko jame trūksta. Tarkim, pieno, nors pieno šeimininkas kaip tik nenori. Bet technologijoms mūsų norai nesvarbūs. Pagalvojau, kas būtų, jei be artimųjų globos likusius senukus globotų robotai, užprogramuoti prižiūrėti, kad globotinis paisytų teisingos mitybos ir gyvensenos. Jeigu pienas, kaip būtinas kalcio šaltinis, būtų įtrauktas į globotinio kasdienį racioną, robotas net per prievartą, gal net nosį senukui užspaudęs, tą pieną sugirdytų. O gal net taikytų protarpinį badavimą?

Kodėl tokia perspektyva manęs nevilioja? Suprantu, kad technologijos ir dirbtinis intelektas keičia ir dar labiau keis pasaulį, bet ar tik į gera? Tarkim, garsusis Geicas Hokingas yra pareiškęs, kad „dirbtinis intelektas gali reikšti žmonių giminės pabaigą“, ir tai skamba šiurpokai, įsivaizduojant, kad superprotinga mašina, pralenkianti žmogaus intelektą, neturi etinių normų.

 

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie