Rytis KAZLAUSKAS. Šis vardas ir pavardė mokytojams primena aktyvų, paslaugų, žodžio kišenėje neieškantį vaikiną, tėvams – pasididžiavimo vertą sūnų, draugams – tą vienintelį, kuris visada išklausys, patars, o svarbiausia – privers juoktis. O taip! Galima lažintis, kad nėra temos, kuria pasinaudojęs Rytis nesukurtų juokingos istorijos, eilėraščio ar piešinio. Šį kartą su rokiškėnu R. Kazlausku kalbamės ne apie juoką ar gero humoro jausmo paslapties receptą. Mokslai, darbas, tikslai ir rūpesčiai – apie tai, kas pažįstama kiekvienam jaunosios kartos atstovui.
– Ryti, pradėkime mūsų pokalbį nuo vadinamų „universiteto laikų“ ir keliaukime iki šiandienos. Prisimink, ką mokeisi ir ko išmokai savo studijų metais?
– Mokiausi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete informologijos specialybę. Studijų metu turėjau sąlyginai mažiau paskaitų nei dabartiniai informologiją studijuojantys studentai. Galbūt dėl šios priežasties galėjau save realizuoti ne tik mokslo srityje, bet ir užsiimti kitomis veiklomis – savanoryste studentų organizacijose, politinėse jaunimo organizacijose ir, žinoma, sportuoti. Mokslai taip pat nebuvo ypač sunkūs, ir bėgant laikui supratau, kad geriausiai save realizuosiu darbe, kurį susiradau dar studijuodamas. Galbūt iš studijų nepasiėmiau tiek, kiek galėjau, tačiau liko tik geri prisiminimai. Turėjau puikius bendramokslius ir universiteto niekada nekeikiau.
– Prieš rinkdamiesi specialybę jaunuoliai dažnai turi išankstinių nuostatų: tas universitetas geriausias, ta specialybė atneš daugiausia sėkmės. O kai Tu rinkaisi, ką studijuoti, koks buvo Tavo požiūris į studijas? Ar tas požiūris pasikeitė baigus mokslus?
– Prieš stodamas į universitetą turėjau vienintelį tikslą – būtinai siekti aukštojo išsilavinimo. Nors kartkartėmis atrodydavo, jog studijos universitete yra beprasmės, baigęs mokslus galiu pasakyti, kad jos yra būtinos kiekvienam norinčiam gyvenime pasiekti daugiau ir dirbti darbą, suteikiantį galimybę siekti profesinės karjeros. Visų pirma, tai yra akiračio plėtimo priemonė, susipažįstama su panašiai mąstančiais ir iniciatyviais žmonėmis bei nuolat tobulėjama. O tobulėti reikia. Kiekvienam.
– Kaip manai, kas svarbu renkantis studijas? Gal per daug dėmesio kreipiame į universitetų įvaizdį?
– Ypač svarbu žmogaus talentai bei pomėgiai. Dabar mielai bei drąsiai studijuočiau istoriją ir visai to nebijočiau. Po mokyklos baigimo atrodė, kad ši specialybė yra neperspektyvi, būtent dėl šios priežasties nesirinkau istorijos. Požiūris pasikeitė įsitikinus, kaip puikiai jaučiasi tie, kurie dievina savo studijas ir nepraleidžia nė vienos paskaitos. Baigęs savo mėgiamą specialybę tapsi itin perspektyviu savo profesijoje ir lenksi tuos, kuriems mokslai buvo tik priemonė gauti taip vadinamą „popierėlį“. Mano patarimas paprastas – studijuoti tai, kas patinka, ir nedvejoti.
– O kaip atsiradai sporto žurnalistikoje?
– Mano kelias į žurnalistiką daugiau nulemtas palankių aplinkybių nei planuotas. Laimėjęs Nacionalinės krepšinio lygos organizuotą komentatorių konkursą, pradėjau komentuoti krepšinio rungtynes, po to gavau pasiūlymą dirbti tuometiniame „SportoTV“ projekte, kuris vėliau tapo populiariausio internetinio naujienų portalo DELFI dalimi. Žurnalistinio darbo pagrindus klojau „SportoTV“ projekte – reikėjo kalbinti sportininkus, rašyti straipsnius, interviu. Tai buvo nauja, dar niekada neregėta patirtis. Mokiausi bandymų – klaidų principu ir tą nuolat tęsiu, stengiuosi tobulėti.
– Ar pameni pirmąjį savo komentavimą?
– Pirmoji mano patirtis – 2012 metų pabaigoje komentuotos krepšinio rungtynės. Puikiai jas pamenu, buvo daug jaudulio, nuolat kartojau vieno krepšininko pavardę… Patekęs į tokį katilą laukdavau aplinkinių žmonių komentarų ir konstruktyvios kritikos. Laukiau pastabų, stengiausi į jas atsižvelgti ir ateityje nekartoti vienokių ar kitokių klaidų. Projekto „SportoTV“ pradžioje daug komentarų nebuvo, tad galbūt išvengiau kritikos, su kuria susiduria dabartiniai komentatoriaus kėdėje debiutuojantys asmenys.
– Ar kreipi dėmesį į komentarus apie Tavo darbą?
– Esu iš tų, kurie skaito komentarus, tačiau bėgant metams išmokau atsijoti konstruktyvią kritiką nuo neargumentuotos. Vieno žodžio neigiami komentarai apie mano darbą manęs nejaudina: suprantu, kad visiems neįtiksiu. Labiausiai džiaugiuosi, kai mano darbą įvertina kolegos, ypač tie, kurie dirba panašų darbą. Tada suprantu, kad esu ten, kur ir turėčiau būti. Gavęs pastabų, stengiuosi į jas atsižvelgti ir taisyti savo žodyną ar neteisingai vartojamas frazes, faktus.
– Kaip ruošiesi komentuoti varžybas?
– Pasiruošimo procesą lemia konkreti sporto šaka ir žinių bagažas. Lengviausia komentuoti krepšinį, kadangi pats jį žaidžiu, labiausiai domiuosi šio sporto aktualijomis. Prieš sezoną užtenka pakomentuoti keletą rungtynių tam, kad įsimintum krepšininkus, trenerius bei lygos peripetijas, po to pasiruošimo procesas kardinaliai trumpėja. Žinoma, komentuojant kitas sporto šakas, ypač tas, kurių nesu komentavęs ar matęs gyvai, pavyzdžiui, komentuoti sportinius šokius, kultūrizmą, diskgolfą, golfą, reikia ilgesnio pasiruošimo – skaityti taisykles, domėtis sportininkų rezultatais, sekti naujienas. Kartais tenka žiūrėti vaizdo reportažus ir klausytis, kaip komentuoja kitų šalių komentatoriai, kokius terminus vartoja, kada pakelia balsą. Komentuodamas naują sporto šaką į pagalbą stengiuosi kviestis specialistus, su kuriais kartu komentuojame transliacijos metu.
– Varžybas komentuoji beveik trejus metus. Turėjo būti ir kurioziškų situacijų?
– Juokingiausi nutikimai dažniausiai susiję su netikėtomis situacijomis. Esu komentavęs rungtynes, sėdėdamas tarp apgirtusių ir piktų krepšinio sirgalių. Rungtynes teko komentuoti ir stovint, ir sėdint ant arenos tribūnų atbrailų, ir susistačius kelias kėdes tam, kad matyčiau vaizdą. Komentuojant yra dingusi elektra, nes siautė didžiulė audra. Juokingiausi epizodai patiriami kartu su kolegomis, prižiūrinčiais transliaciją bei sėdinčiais šalia manęs. Jie reaguoja į mano kalbas, juokiasi iš vaizdingų palyginimų ir pralinksmina mane patį.
– Per Europos krepšinio čempionatą Tau teko kalbinti pašnekovus ekspromtu. Koks jausmas? Ar visada turėdavai klausimų „kišenėje“, ar būdavo akimirkų, kai galva tuščia, o reikia kažko klausti?
– Europos čempionato metu visuomet turėdavau vieną kitą atsarginį klausimą, kalbinant krepšininkus ekspromtu. Gyvenant turnyro ritmu išlįsdavo įvairių naujienų, atsirasdavo klausimų žaidėjams ar treneriams, todėl galva nebūdavo tuščia. Baimės jausmą pakeisdavo noras atlikti savo darbą gerai, pateikti galutinį gerą produktą, be to, padėjo ankstesnio darbo patirtis, nebuvo taip, kad daryčiau kažką, ko dar gyvenime nesu daręs.
– Kas labiausiai įsiminė dirbant minėtame čempionate?
– Bene labiausiai įsiminė nuolatinis gyvenimas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės aktualijomis. Nuoširdžiai, net ir pirmojo etapo metu, tikėjau, kad rinktinė žengs toli, todėl kiekviena pergalė ir krepšininkų emocijos įsirėžė atmintin. Darbo atžvilgiu labiausiai įstrigo dvi savaitės, praleistos Lilio mieste, Prancūzijoje. Dirbome milžiniškame futbolo stadione, kuris buvo pertvarkytas krepšinio kovoms, todėl vienu metu rungtynes galėjo stebėti 27 tūkst. sirgalių. Tai neapsakoma patirtis.
– Šiuolaikinė žiniasklaida nebėra „sarginis šuo“ ar demokratiško dialogo palaikytoja, kaip buvo nuo jos atsiradimo laikų. Kokia Tavo nuomonė apie šiuolaikinę žiniasklaidą?
– Žiniasklaida jau senokai pakitusi ir nebėra prasmės kalbėti apie naujienas, kurios nepasiekia žmogaus. Šiuo metu žiniasklaida siūlo milžiniškus informacijos kiekius ir reaguoja į vartotojo interesus. Galbūt ne visi žmonių interesai yra turiningi, kalbu apie pramogų portalus, pigių naujienų vaikymąsi, bet tai yra žinios, kurios visuomenę domina fenomenaliais mastais. Sporto žurnalistika, žinoma, nėra lyderė bendrosios žiniasklaidos kontekste, todėl čia labai vertinamas greitis, staigus ir tikslus naujienų pateikimas. Lietuvoje yra nemažai sporto naujienų žiniasklaidos priemonių, didžiųjų portalų sporto skilčių, todėl vartotojai mūsų šalyje turi iš ko rinktis. O konkurencija skatina žiniasklaidos priemones siūlyti įvairias naujoves. Dėl to laimi besidomintieji sportu.
– „Gimtasis Rokiškis“, DELFI mini Tave savo straipsniuose, esi matomas reportažuose. Ar jautiesi žinomas?
– Sulaukiau daugiau dėmesio iš pažįstamų, socialiniame tinklalapyje „Facebook“ padidėjo ir „sekėjų“ skaičius, tačiau tai nėra ilgalaikis populiarumas, tiesiog momentas, kai susiklosčius aplinkybėms aš tapau daugiau matomas. Darbovietė suteikė man geras sąlygas dirbti. Tiesa, nors malonu, tačiau tai tik nereikšminga aplinkybė. Norint būti geru žurnalistu ar komentatoriumi, reikia niekad nesustoti ar neužmigti ant laurų. Tą žinau ir nenoriu būti prisimenamas tik dėl kažkokio momento praeityje.
– Ar kartais nepagalvoji: aš esu iš mažo miesto, o dabar manęs klauso ir žiūri mažiausiai keli tūkstančiai žmonių?
– Aš labai džiaugiuosi, jog esu kilęs iš Rokiškio. Juk čia pradėjau domėtis krepšiniu, susiradau draugus, su kuriais puikiai sutariu ir dabar. Manau, Rokiškis man padėjo greičiau tapti savarankišku gyvenime, kai teko palikti namus, pradėti studijuoti Vilniuje. Reikėjo pačiam viską daryti, tvarkytis finansus, ieškotis darbo. Tai mane užgrūdino. Kartais nebent pagalvoju, kaip smagu, kad didžiuliame mieste žmogus, kilęs iš mažo miesto, gali veikti tai, kas jį „užveda“.
– Ką patartum kitiems ryčiams, skaitantiems NBA lygos naujienas ar kurpiantiems publikaciją po publikacijos?
– Niekada nenustoti domėtis galimybėmis tobulėti. Dalyvauti konkursuose, siųsti CV ten, kur norėtum dirbti, praktikuotis, užsiimti įvairiomis veiklomis bei susipažinti su įvairiais žmonėmis. Aktyvumas ir bendravimas padeda būti pastebėtam, nesvarbu, ar tu būsi iš Rokiškio, ar iš Vilniaus.
Agnė Raščiūtė
