Motinos dienos proga Antanašėje (Obelių sen.) gyvenančią 84-erių Eleonorą PAUKŠTIENĘ sveikins penki vaikai ir vienuolika anūkų. Septynis vaikus užauginusi, du iš jų jau palaidojusi motina apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Tačiau į prezidentūrą atsiimti ordino iš šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų motina nenuvyko – sveikata nebe ta, keliauti per sunku…
Su daugiavaike mama apie motinystę sunkiais laikais kalbėjosi korespondentė Miglė KATINAUSKIENĖ.
– Esate septynių vaikų mama. Ar planavote jų turėti tiek daug?
– Apie tokią gausią šeimą niekada negalvojau. Visada sakiau, kad norėčiau susilaukti trijų atžalų. Žinot, seniau žmonės sakydavo: vienas vaikelis auga mamai, kitas – tėčiui, trečias – Dievui. Mano tėveliai užaugino mus penkis, vyras Vladas turėjo net 14 brolių ir seserų. Jis ir buvo didelės šeimos iniciatorius. Vis kalbindavo mane: „Trys tai trys. Džiaugsimės, jei visi bus sveiki ir laimingi. Bet pagalvok, ką darysim, jei nutiks kokia nelaimė, neduok Dieve, visi neužaugs? Liksim vieni senatvėj…“ Užgyvenom septynetą. Nors buvo dienų, kai vertėmės tikrai sunkiai, tačiau didelis būrys vaikų tik praskaidrindavo niūrias mintis. Džiaugiausi, kai po namus zujo mieli, maži mano brangiausieji: Jonas, Irena, Antanas, Janina, Regina, Algimantas ir Rima, gimę kas porą metų. Džiaugiuosi savo vaikais: augo ir užaugo nuostabūs. Niekada, net ir dabar, dėl jų nepatyriau nei gėdos, nei nemalonumų.
– Užauginti nemažą būrį vaikų dorais žmonėmis nėra paprasta. Kokias vertybes jiems skiepijote? Gal labai griežtai juos auklėjote?
– Griežtai jų auklėti nereikėjo. Visi be išimties klausė mano ir vyro pasakymų, pamokymų. Nuolat aiškindavome, kad negalima daryti to ar ano, kad reikia gerbti žmones, reikia elgtis gražiai ir mandagiai, sveikintis su kaimynais ar praeiviais. Ir vaikai klausė, ačiū jiems. Pamenu, kaip pardavėja gyrė mano Antaną. Anksčiau buvo priimta nors ir trumpam užėjus į svečius nusiimti kepurę. Jei kas to nepadarydavo, tuoj būdavo pašiepiamas – pas mus namas su stogu. To mokiau ir savo vaikus. Sykį Antanas nuėjo į parduotuvę, nusiėmė kepurę, pasikišo ją po pažastimi ir tvarkingai pirko tai, kas jam buvo liepta. Pardavėja stebėjosi, koks mandagus vaikas. Visą laiką skiepijom vaikams elementarias gyvenimiškas vertybes: žmogiškumą, supratimą, atjautą. Galbūt todėl jie skubėdavo pagelbėti vyresniems žmonėms, panešdavo nešulius. Mokinom gyventi gražiai, kad augdami nebūtų blogi. Aš labiausiai bijodavau, kad nepadarytų ko nors negero svetimiems žmonėms. Sakydavau: „Vaikeliai, svetimo net šiaudo nelieskit. Svetimam sode nukritusio obuolio nekelkite, nes tai – ne mūsų.“ Nesulaukiau skundų nei iš kaimynų, nei iš kitų žmonių. Mes su vyru labai mylėjom vaikus, gražiuoju auginom, prižiūrėjom. Be abejo, jie ir paišdykaudavo, ir namų darbų kartais nepadarydavo. Bet juk vaikai buvo…
– Įpratusiems prie šiuolaikinių patogumų sunkiai suprantama, kaip daugiau nei prieš 60 metų reikėjo auginti septynis vaikus. Buvo sunku?
– Nelengva… Žmonės privalėjo karves, arklius, kiaules atiduoti kolūkiams. Patys auginti galėjome tik ribotą jų skaičių. Mes turėjome karvę, porą paršelių, pulkelį vištų ir nediduką daržiuką. Tačiau šiaip ne taip vertėmės. Kai gimė vaikai, aš likau namuose, vyras dirbo kolūkyje. Tais laikais valdžia šeimoms visai nepadėjo. Gimus vaikui priklausydavo menka, gal 23 rublių vienkartinė išmoka. Nebuvo nieko panašaus į dabartinę mamoms mokamą paramą ar motinystės atostogas. Mes „už savus“ vaikus auginomės. Tvarka anuomet buvo tokia, kad per metus privalėdavai kolūkyje išdirbti nustatytą darbadienių skaičių. Vaikas augdavo, daugėdavo ir privalomų darbo dienų… Man žemės davė prie namų, pasodindavau 20 arų burokų ir juos ravėdavau, prižiūrėdavau, nuimdavau derlių. Būdavo, vaiką užmigdau, palieku troboje, o pati bėgu į daržą. Kai oras sušildavo, pintinę su kūdikiu po medžiais kur netoliese pasidėdavau. Pasitaikydavo, kad vyrui pritrūkdavo darbų laukuose. Tomis dienomis jis namuose vaikus prižiūrėdavo, o tada aš daugiau pasidarbuodavau. Taip ir lakstydavau. Kai vyresnysis Jonas ūgtelėjo, jis man pagelbėdavo. Paaugę vaikai prižiūrėdavo mažuosius. Nepadėjo mums nei anyta, nei mano mama. Abi neturėjo sveikatos.
– Triūsėte daug ir sunkiai, tačiau ne sau. Ar nesviro rankos dėl sunkios padėties?
– Nevalgę nebuvom, tačiau labai pasipuošę irgi nevaikščiojom. Vertėmės po truputį. Turėdamas laisvą dieną ar atsikėlęs anksčiau darbo dieną, vyras padėdavo aplink gyvenantiems seniems žmonėms, padirbėdavo jų daržuose. Šie, nors ir nedaug, bet sumokėdavo už darbą. Taip gaudavome papildomų pinigėlių. Kai visi vaikai pradėjo lankyti mokyklą, dirbti išėjau ir aš. Viską darėme, kad vaikams galėtume duoti gardesnį kąsnį, apie save negalvojom. Kartais susėdę su vyru pakalbėdavom, kad sunku gyventi, nėra iš kur pinigų paimti. Bet tada vėl mąstydavom: kaip Dievas skyrė, taip gyvenam. Svarbiausia, kad abu sveiki.
– Vaikai užaugo, paliko namus, sukūrė savo šeimas. Ar dažnai Jus aplanko?
– Pamiršta nesijaučiu. Visi jie gyvena netoli: dukros išsibarsčiusios po Panevėžį, Kupiškį ir Rokiškį, viena gyvena Obeliuose, o sūnus visai čia pat – Antanašėje. Du sūnus – vyriausiąjį Joną ir jauniausiąjį Algimantą – palaidojau… Kiekvieną dieną su dukromis kalbamės telefonu. Neduok Dieve, jei esu kur nors lauke ir neatsiliepiu. Tuoj pat seserys ragina Antaną, kad tas atvažiuotų pažiūrėti, ar man viskas gerai, nes prieš kurį laiką sušlubavo širdelė. Visada per šventes, gimtadienį atvažiuoja aplankyti. Nors šiaip ir progų laukti nereikia. Kai turi laisvesnes dienas ar savaitgalis pasitaiko ilgas, atvažiuoja pas mane. Dukros prikepa visokiausių gardumynų, man niekuo rūpintis netenka. O taip noriu ką nors paruošti, juk mano vaikeliai atvažiuoja. Kai buvau stipresnės sveikatos, jų laukdavau su vaišėmis. Laikiau karvę. Atvažiuodavo vaikai ir sakydavo: „Mama, norim pieno.“ Turėjau juodą gražų ąsotį. Pastatydavau jį ant stalo, prikepdavau „bulkų“, sausainių, padėdavau stiklainiuką uogienės. Visi susėsdavom prie stalo, juokdavomės ir valgydavome. Gera, kad aš jiems miela, o jie man – tūkstantį kartų mielesni. Prie stalo susėdam gausi šeima, nes turiu net 11 anūkų. Nemoku nupasakoti, kaip gera, kaip malonu, kai visi suvažiuoja: mažesni, didesni, vyresni laksto po namus ir vis klega: „Močiute, močiute…“ Kartais susėdę kartu uždainuojam. Tokiam gausiam būriui stalą per visą kambarį reikia ištiesti, kad visi tilptumėme. Nors mažieji retai nusėdi vietoje, jiems svarbiau kiemas, laisvė – gyvenimas.
– Gausi šeima šiais laikais retas reiškinys. Kuris iš Jūsų vaikų turi daugiausiai atžalų?
– Tik Irena turi keturis sūnus. Visi kiti po vieną arba du vaikučius augina. Kartais dukros klausia manęs patarimo: mama, ką daryti, tokia bėda ar kitokia. Bet jos labai gabios ir pačios puikiai viską moka. Džiaugiuosi, kad vaikai tarpusavyje gerai sutaria. Mylėti vienas kitą mokėme nuo vaikystės. Vakarais visi susėsdavom prie krosnies. Kartais jiems sekdavom pasakas, o kartais jie dėstydavo savo vaikiškas mintis. Bendraudavome. Dabar nereikia nė vienam padėti, jų išlaikyti. Maža to, dabar jie man padeda.
– Dėkoju už pokalbį.
Kambaryje ant stalo stovi įrėminta nuotrauka, joje Eleonora Paukštienė įamžinta su keturiais savo vaikais. Du sūnus moteris palaidojo, o viena dukra tą dieną turėjo išvykti.
Miglė Katinauskienė
