– Anksčiau gyvenote Rokiškyje?
– Gimiau, gyvenau ir mokiausi Rokiškyje, po armijos apsistojau Vilniuje.
– Ar nesvarstėte grįžti į gimtinę?
– Tai, kad Vilniuje vedžiau, ten ir likome su žmona. Gal kada nors ir sugrįšiu į Rokiškį, nors ir šiaip dažnai čia atvažiuoju, vos tik pasitaiko proga, aplankau mamą.
– Dirbate aviacijos srityje. Kaip tai susiklostė?
– Aviacija mane traukė nuo mažų dienų, todėl Rokiškyje baigęs aštuonias klases, pradėjau mokytis Vilniuje. Anuomet buvo tokia sukarinta mokykla, kartu mokiausi ir buvusiame Dariaus ir Girėno aeroklube, vėliau įstojau į aukštąją aviacijos mokyklą Ukrainoje, dabar tai – buvęs Luhanskas, kuris jau subombarduotas…
1990-aisiais mūsų, lietuvių, rusai paprašė palikti tą kraštą – grįžęs į Lietuvą gerų darbo pasiūlymų negavau, nes tuomet ir čia viskas griuvo, viskas sviro. Taigi pradėjau dirbti ne pagal specialybę –autoservise. Taip automechaniku ir dirbau 10 metų, vėliau techninės pagalbos asociacijoje prie automobilių dirbau dar 9 metus.
Atsitiktinai susitikau vieną iš Dariaus ir Girėno aeroklubo buvusių vadų, išsišnekėjome, ką veikiu, kuo užsiimu. Jis pasakė, kad renka komandą lėktuvų remontui ir man pasiūlė prisijungti. Taigi dar pasimokiau, pasipraktikavau ir įvaldžiau šią specialybę.
– Ar Lietuvoje dirbote pagal specialybę?
– Penkerius metus dirbau Vilniaus oro uoste, buvusioje oro linijų bendrovėje „FlyLal“, paskui vėlgi atsitiktinumo dėka „AirBaltic“ kompanija paprašė atvažiuoti į Latviją pasidarbuoti. Ten lėktuvų remontininku atidirbau 12 metų.
– Dabar esate išvykęs į Šveicariją?
– Taip. Savo sūnų po mokyklos taip pat nukreipiau aviacijos linkme – jis lankė kursus, mokėsi šios specialybės. Sūnui ji patiko, tad pradėjo ieškoti platesnių galimybių. Beieškodamas sužinojo, kad Šveicarijos „Junkers“ kompanija ieško darbuotojų – jie norėjo atgaivinti seną karinį vokiečių lėktuvą, tai yra pagaminti naują pagal senojo repliką. Taip dabar čia ir darbuojamės.
Nesvajojau apie Šveicariją, bet pasitaikė geras pasiūlymas, tai ir atvykau. Čia dirbu septynis mėnesius. Nežinau, kiek laiko dar čia gyvensiu.
Mūsų komanda tarptautinė – lietuviai, airiai, filipiniečiai, graikai, brazilas.
– O kaip atrodo Jūsų darbo kasdienybė?
– Šiuo metu mes statome naują lėktuvą pagal senojo repliką – kopijuojame detales, visas jas gaminame rankomis. Iki šiol užsiimdavau tik lėktuvų remontu. Esu orlaivių taisytojas, tai mano pagrindinis darbas – po nemalonių atsitikimų, susidūrimų su paukščiais, žaibais, atsiradus metalo įtrūkimų ar prireikus detales pakeisti naujomis.
– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti tokiame darbe?
– Lėktuvas gaminamas taip, kad būtų kuo lengvesnis, todėl sunkiai kilnoti tenka labai retai.
Šiame darbe reikalingas kruopštumas ir kantrybė. Nieko negalima daryti atmestinai, nes kitą dieną tuo lėktuvu gali skristi daugiau nei 100 žmonių, tarp kurių gali būti tavo giminaitis ar net tu pats, todėl esi atsakingas už jų gyvybes. Lėktuvas – ne mašina, pakelėje nesustos, taip sakant. Viską reikia daryti labai atsakingai, ir tai yra vienas iš iššūkių.
Šiame darbe naudojama daug kenksmingos chemijos, visokie tepalai, hermetikai, valymo priemonės. Darbo metu reikia dėvėti apsaugines priemones, kombinezonus, respiratorius, o tai apsunkina, ypač kai karšta.
Dažnai darbuojamės esant prastam apšvietimui, o juk viską reikia kruopščiai sužiūrėti, taigi akys labai pavargsta. Mano regėjimas gerokai nusilpo, antra vertus, visi mano amžiaus kolegos jau nešioja akinius.
– Ar yra tekę susižaloti?
– Visa laimė, ne. Didžiausia žaizda – įsipjovimas į pirštą. Nepasitaikė, kad ir kas iš kolegų smarkiai susižalotų, tikiuosi, ir nepasitaikys.
– Ar turite profesinę svajonę?
– Turėjau svajonę, kai atvažiavau į Šveicariją dirbti. Norėjau iki pensijos pastatyti lėktuvą, prie jo nusifotografuoti ir parodyti anūkui – štai, senelis pastatė… Deja, ši svajonė nebeišsipildys. „Ju-52“ lėktuvo kaina siektų 7 000 000 eurų, dideli kaštai, norinčių jį įsigyti kol kas nėra. Dabar svajoju greičiau sulaukti pensijos.
– Ar Lietuvoje yra tokio darbo perspektyvų?
– Tai labai kruopštus darbas, tam reikia žinių. Visame pasaulyje tokių specialistų trūksta. Mūsų nėra daug. Įsidarbinęs bet kurioje bendrovėje sutiksi pažįstamą. Yra darbo perspektyvų ir Lietuvoje, čia taip pat trūksta specialistų. Jau sulaukiau prašymo grįžti, nes darbo daug, o dirbti nėra kam. Dabar jaunimas nori būti direktoriais, o mano profesijos žmonės nedėvi balto chalato, be to, darbas labai atsakingas, deja, nelabai pelningas, jam reikia pasišvęsti. Lietuvoje pagal užmokestį tokie specialistai kaip mes labai prastai vertinami. Daugelis susimąsto, gal už tokią algą geriau lengvesnį darbą rinktis, tokį, kur mažiau atsakomybės. Užsienyje įkainiai kiek didesni, bet tai priklauso nuo praktikos – kuo daugiau įgūdžių – tuo didesnis atlyginimas. Sakykime, jaunam ir naujam darbuotojui mažiausiai trejus metus reikia dirbti, kad galėtų pats ką nors remontuoti. Užsienio kompanijos ieško darbuotojų, turinčių bent dešimties metų patirties.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
