– Jūsų domėjimosi kultūra laukas labai platus: teatras, kampanologija, dabar dar ir chore giedate. Iš kur atėjo tas domėjimasis kultūra?
– Pradžių pradžia „Vaidiname žemdirbiams“ festivalis. Manau, neklystu sakydamas, kad festivalis turi didžiulę reikšmę beveik kiekvieno rokiškėno gyvenime. Jaunystėje teko daug sportuoti, atstovauti Lietuvai jaunių rinktinėje. Tada rūpėjo tik sportas, dvasiniam ugdymui nelikdavo laiko. Po studijų pradėjus mokytojo karjerą, pirmą kartą teko prisiliesti prie Rokiškio festivalio ir pajausti jo traukos galią – pastovus teatro lankymas leido ugdyti save kaip asmenybę.
Sukūrus asmeninį verslą, atsirado dar daugiau galimybių save realizuoti: kai 2001 m. festivalį ištiko krizė, tapome nuolatiniais „Keistuolių teatro“ rėmėjais. Būtent tais metais spektaklis „Karalius Elnias“ gavo du vertingiausius festivalio prizus: pagrindinį ir žiūrovų.
– Bet jūsų santykiai su „Keistuoliais“ peraugo festivalio rėmus. Jūs ir daugiau bendraujat, ne tik per festivalį?
– Taip, su kai kuriais aktoriais, pavyzdžiui, Dariumi Auželiu, esame geri draugai, taip pat visą laiką esame kviečiami į „Keistuolių“ renginius. Aš dabar kiek atsitraukiau, bendravimą su teatro aktorių jaunąja karta labai aktyviai perima sūnus.
– Verslininkai su parama elgiasi visaip. Vieni remdami kultūrą ieško sau jei ne materialinės, tai dvasinės naudos, kiti duoda pinigus labai nesirūpindami, kaip jie bus panaudoti. Kaip jūsų kultūros mecenavimas peraugo į gilų susidomėjimą kultūra? Ne tik rėmimu, bet siekiu pažinti bei suprasti tai, kas dedasi teatre ir kultūroje apskritai?
– Tave kviečia. Ir pamažu pradedi save auginti, domėtis. Daug davė ir Jonas Buziliauskas. Jaunimo dramos studijos laikais, 2010 metais, organizavome istorijos ir teatro festivalį „Tūkstantmečio atspindžiai“. Įsitraukiau į procesą ir pasidarė įdomu. Ne tik remti, bet ir keliauti kartu su teatro kolektyvu. Viskas vyko nepastebimai, tarsi savaime.
Dar vienas pavyzdys. Linas Mikuta, žinomas kino režisierius, šiuo metu kuria ir prašo paremti filmą apie dabar jau mirusį Palendrių vienuolį benediktiną tėvą Žerarą, kuris daugeliui žmonių padėjo, buvo daugelio dvasios tėvas. Tas filmas turėtų būti per tėvo ir sūnaus santykių prizmę. Režisierius kreipėsi į mane, važiavau į Vilnių, daug bendravom, šnekėjom. Man įdomu, kaip vyks kūrybinis procesas. Susiplanavom, kad dabar reikės važiuoti į Prancūziją, į Soleme benediktinų vienuolyną, iš kurio tėvas Žeraras atvažiavo į Palendrius. Taip viskas ir vyksta – stengiesi dalyvauti procese, nes įdomu, yra potraukis. Be to, ir Šventajame Rašte parašyta: „Kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.“ Jei Dievas davė gebėjimą užsidirbti, sukurti verslą, tai tam tikrą dalį turi ir atiduoti visuomenei, žmonėms. Mano požiūris toks.
– Grįžkime prie teatro. Jūs, ko gero, didžiausias teatro „fanas“ Rokiškyje. Kiek spektaklių per mėnesį, per metus pamatot?
– 5–6 festivaliai per metus, apie 50 spektaklių per sezoną, tačiau svarbiausia ne skaičiai, o patirtos emocijos, sutikti žmonės ir įkvepiančios idėjos.
Festivalis „Pineda de Mar“ (Ispanija), mėgėjų teatrų festivalis Debrecene (Vengrija), važiavau į Italiją, „Oliveta Citra“ festivalį. Žinoma, Anykščių, Biržų festivaliai, Visagine vykstantis įdomus monospektalių festivalis „Atspindys“ ir Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis Varėnoje.
Spektakliai, kurie niekada nenuguls užmarštin – „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (rež. Rimas Tuminas), „Karalius Lyras“ (rež. Jonas Vaitkus), „Didvyrių aikštė“ (rež. Krystian Lupa), „Sieros magnolijos“ (rež. Eglė Švedkauskaitė). Šiuo metu ypač žavi jaunosios kartos režisieriaus Jokūbo Brazio darbai. Oskaro Koršunovo mokinys stebina gebėjimu suvaldyti scenos meno taisykles, kurti spektaklio stilių, įelektrinti aktorius. Neseniai matyti šio režisieriaus spektakliai „Storas sąsiuvinis“ ir „Kaligula“ tarp tų, įsimintiniausių.
– Kur toliausiai specialiai dėl teatro važiavot?
– Į Monake vykstantį pasaulinį mėgėjų teatrų festivalį 2017 metais, 2025 metais vėl ketinu ten keliauti.
– Jūs palaikote ir gana glaudžius ryšius su Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga.
– Esu sąjungos narys. Atstovavau Lietuvai pasauliniuose kongresuose Monake ir Debrecene, dalyvauju seminaruose, spektaklių peržiūrose, tarybos posėdžiuose. Palaikau sąjungos idėjas.
– O kaip Rokiškio profesionaliųjų teatrų festivalis, kurio komisijos narys, ketvirtą sezoną jos pirmininkas? Kuo jis jums svarbus? Kaip jis keičiasi?
– Iš tikrųjų festivalis keičiasi. Gal anksčiau viskas buvo labiau išjausta, išgyventa. Gal ir patys jaunesni buvom. O gal pats teatras keičiasi? Dabar viskas, mano akimis žiūrint, lyg truputį supaprastinta. Gal tai irgi gerai. Kituose festivaliuose irgi viskas panašiai.
Kitas dalykas, kad kai pradedi skaityti teatro kritikus, apie Rokiškio festivalį niekas nerašo. Kritikai čia nevažiuoja. Kartais galvoju, gal geriau sumažinti tas premijas ir pritraukti į festivalį kritikų? Teatrams kritikų recenzijos svarbu.
Žinoma, kiekviename festivalyje būna įsimintinų momentų…
– Kai kūrėte kunigo švietėjo J. Katelės labdaros ir paramos fondą, koks buvo sumanymas? Remti teatrą, ar daugiau orientavotės į platesnį kultūros suvokimą?
– Svarbus momentas, smarkiai pakeitęs mano gyvenimą – pažintis su kunigo, švietėjo Jono Katelės asmenybe, tai lėmė fondo atsiradimą.
Fondą įkūrėme trise: mano tėtis, aš ir mano sūnus. Trys kartos – kiek patys sunešam, tiek turim. Dar kažkiek gauname iš projektinės veiklos. Tėčio nebėra, tai likom dviese.
Kai kūrėme fondą, daugiau orientavomės į Panemunėlį, į J. Katelę, jo vardo garsinimą. Mačiau, kad žmogus nepelnytai pamirštas. Lemiamas faktorius buvo tautodailininkas medžio drožėjas Vidmantas Zakarka, kuris nusikėlė ten gyventi. Su juo tada organizuodavom medžio drožėjų plenerus. Tokio bendradarbiavimo rezultatai medžio skulptūros Panemunėlyje, R. Lymano medžio skulptūra Šv. Mato bažnyčios šventoriuje, Valdovų kiemelis prie svečių namų „Leokordis“, dovanota darbų Rokiškio krašto muziejui. Šiemet planuojamas naujas projektas sukurti Kryžiaus kelią medžio skulptūroje.
Medinė Panemunėlio klebonija, statyta 1883 m., buvo apleista. Dalį klebonijos sutvarkius, pagrindinis tikslas buvo įkurti muziejų kunigui švietėjui Jonui Katelei atminti. Tai ir padarėm. Muziejus lankomas, žmonės domisi kunigo asmenybe. Istorikė Violeta Aleknienė rūpinasi muziejumi, priima ekskursijas, dalyvauja projektinėje veikloje.
Kai turi pamatą, juridinį statusą, jau gali pradėti darbus. Taip atsirado Jaunimo dramos studija, kitos veiklos.
Pastaruosius kelerius metus dėmesys nukreiptas į leidybą. Tai dar viena sritis, dabar prioritetai čia. Penkerių metų įtemptą darbą vainikavo didelės apimties monografija (557 puslapiai ) „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“. Išleistas albumas „Rokiškio krašto šventovės ir varpai“. Šiuo metu baigiamas paruošti analogiškas leidinys apie Zarasų krašto bažnyčias ir varpus. Sulaukta užklausų iš Utenos ir Biržų dekanatų tikinčiųjų, gal gims tokio pobūdžio leidinių serija.
– Jūsų vadovaujamas J. Katelės fondas įsteigė ir savo vardo premiją, kuri teikiama kasmetinėje Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“ .
– Premijos tikslas buvo skatinti tuos žmones, kurie teatre kalba apie kunigo Jono Katelės asmenybę. Pirmą premiją įteikėme pernai Skapiškio teatrui už spektaklį apie J. Katelės gyvenimą „Lietuvybės lopšys“, kurį režisavo Vita Vadoklytė. Šiais metais premija įteikta Anykščių kultūros centro ir Kunigo švietėjo Jono Katelės dramos studijos režisieriui Jonui Buziliauskui už fondo garsinimą Lietuvos ir užsienio scenose, taip pat už surežisuotą spektaklį „Medkopis“ ir atliktą pagrindinį J. Katelės vaidmenį, atskleidžiantį unikalią švietėjo asmenybę. Premijos dydis 500 eurų.
Grįžau iš Kupiškio (ten šiemet vyko „Tegyvuoja teatras“ apdovanojimai – aut. past.) ir jau kitą dieną žinojau, kam kitais metais teiksiu premiją. Ji jau bus kitokia, už spektaklį nieko bendro su J. Katele neturintį. Gali būti net dvi tokios premijos. Nes yra žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisilietę prie J. Katelės asmenybės, kad ir netiesiogiai, bet padeda man nešti tą vėliavą ir negaliu jų nepastebėti.
– Pereikim nuo teatro prie muzikos. Žinau, kad ir Jonas Buziliauskas kvietė vaidinti jus, ir aš pats kažkada, gatvėj sutikęs, kviečiau, bet Jūs vis atsisakydavot. O dabar žiūriu, kad giedat chore „Aleliuja“. Kaip čia nutiko?
– Aktorystė – per daug sudėtinga. Mėgstu būti savimi. Būtų sunku „užsidėti“ kaukę. Giedojimas – tai pašaukimas ir pomėgis. Praktiškai užaugau bažnyčioje, visada norėjau būti naudingas. Su vargonininku Laimučiu daug metų giedojau Rokiškio bažnyčioje vakarinėse mišiose, vėliau buvo dvejų metų etapas Zarasų bažnyčios chore. Dabar esu laukiamas Jūžintuose, kur sakralinės muzikos chorui „Aleliuja“ vadovauja gerai žinoma chorvedė Vilma Likienė.
– O kaip gyvenime atsirado kampanologija?
– Atsikėliau gyventi į ši namą prie Šv. Mato bažnyčios 2011 metais. Varpas neskamba. Kodėl? Nėra kam skambinti. Gavau leidimą iš tuometinio dekano sekmadieniais skambinti šv. Mišioms. Nebuvo lengva. Varpas kabėjo stacionariai ir šerdį reikėjo virve traukti. 2015 m. buvo atlikta varpo pakabos rekonstrukcija, sumontuota elektromagnetine pavara, suprogramuota su laikmačiu. Atliekant rekonstrukcijos darbus, susipažinau su žmonėmis, besidominčiais varpais, juos tyrinėjančiais, – kampanologais. Varpo rekonstrukcijos metu identifikuota, kad Rokiškio varpas – Vilniaus arkikatedros senasis varpas, kurio istorija siekia XVI a. Tais pačias metais būsimos draugijos narių pastangomis identifikuotas seniausias Baltijos šalyse XIII–XIV a. varpas. Tokiomis aplinkybėmis mano gyvenime atsirado kampanologija.
2017 metais oficialiai įkurta kampanologų draugija „Societas campanarum Lituaniae“, esu jos vadovas. 2019 m. draugijos narių pastangomis buvo padovanoti du nauji varpai Rokiškio Šv. Mato bažnyčiai, išlieti seniausioje pasaulio liejykloje Italijoje.
Bendraujame su įvairiomis kitų šalių organizacijomis, varpų muziejais, kariljonieriais.
– Per Kultūros dieną Jums bus įteiktas Sidabro ženklas „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“. Kiek jis jums svarbus. Kokiems naujiems darbams įkvėps?
– Labai svarbus. Įkvėps tęsti pradėtus darbus.
Leonardo Šablinsko archyvo nuotr.
